sniegopilys.lt
Plaukikas be rankų Abbasas Karimi gimė Afganistane, bet jo šeima pabėgo iš šalies, kol po ilgų klajonių apsigyveno JAV. Tačiau kol berniukas tapo Tokijo 2020 parolimpinių žaidynių dalyviu, turėjo pirmiausiai pastovėti už save, išmokti plaukti, kopti į kalnus.
Net ir artimųjų meilė negalėjo apsaugoti berniuko nuo jo bendraamžių patyčių
Dabar 24 metų Abbasas Karimi gyvena Amerikos mieste Fort Loderdeilyje, Floridoje, ir dalyvauja pagrindinėse plaukimo varžybose, iš kurių reikšmingiausios yra parolimpinės žaidynės „Tokijas 2020“. Tačiau prieš aštuonerius metus jis buvo paprastas Afganistano gyventojas, praneša CNN.
Abbasas gimė be rankų dėl įgimto galūnių defekto. Pasak sportininko, mama ir tėtis dėl to labai išgyveno. Tačiau, nepaisant to, jie mylėjo ir rūpinosi taip pat, kaip ir kitais jo broliais ir seserimis.
„Jie labai verkė ir buvo labai nusiminę, kad aš toks gimiau. Be to, jie labai nerimavo dėl mano ateities ir dėl to, ar užaugęs galėsiu pasirūpinti savimi“, – CNN žurnalistams sakė Karimi.
Tačiau net ir artimųjų meilė negalėjo apsaugoti berniuko nuo jo bendraamžių patyčių ir užgauliojimų. Dėl Abbaso neįgalumo jis buvo persekiojamas tiek gatvėje, tiek mokykloje, todėl būdamas 12 metų berniukas pradėjo lankyti kikbokso treniruotes.
„Žmonės visada į mane žiūrėdavo skersomis, kai tik išeidavau į gatvę. Vaikai mane erzino, kad esu luošys be rankų. Tai mane piktino, todėl norėjau apsiginti nuo jų lankydamas kovos menus.
Tačiau, nepaisant jo meilės kovos menams, plaukimas Karimiui tapo didžiausiu jo gyvenimo pomėgiu. Tiesa, jis ne iš karto išmoko plaukti. Būdamas aštuonerių metų berniukas kartais net praleisdavo mokyklą, kad kartu su kitais vaikais galėtų nueiti prie upės. Bet tada būsimasis sportininkas taip ir neišmoko plaukti.
Tik būdamas 13 metų Abbasas nusprendė išbandyti savo jėgas vandenyje. Jo brolis visiems iškasė 25 metrų ilgio baseiną.
„Vaikystėje netikėjau, kad išmoksiu plaukti be rankų, kol brolis įrengė didelį baseiną. Tada aš jo paklausiau: „Ar galiu išmokti plaukti?“. O jis atsakė: „Taip, yra plaukikų be rankų ir kojų, išmokusių plaukti“, – sakė Karimi žiniasklaidos atstovams.
Tėvynėje nejautė pakankamai laisvės
Taigi, būsimasis parolimpietis pradėjo mokytis plaukti su gelbėjimosi liemene. Jis netgi turėjo savo pirmąjį trenerį Kasimą Khmidi. Vyras pastebėjo, kaip berniukas stengiasi, ir nusprendė padėti jam įgyvendinti savo svajonę.
„Treneris pamatė, kad galiu šiek tiek plaukti, ir tada mane išmokė kelių technikų. Jis pasakė: „Aš padarysiu tave tikru didvyriu, puikiu čempionu“. Todėl ir toliau plaukiau su užsidegimu“, – prisiminė Abbasas.
Tačiau nepaisant visų galimybių tobulėti profesionaliai, Afganistanas išliko nerami šalis. Būdamas 16 metų vaikinas suprato, kad nejaučia pakankamai laisvės.
„Kur gyvenau, buvo nesaugu. Norėjau pabėgti, kad niekas man nesakytų, ką privalau daryti. Aš norėjau būti nepriklausomas, kaip ir visi kiti“, – aiškino Karimi.
Sukaupęs jėgas, Karimi nusprendė palikti tėvynę ir nusipirko lėktuvo bilietą į Iraną. Ten jam pavyko susisiekti su kontrabandininkais. Jiems sumokėjus, kartu su jais atliko trijų dienų žygį per Zagros kalnus į Turkiją.
„Nežinojau, kur sustosime. Norėjau į Turkiją patekti ne tik aš, bet ir daug daugiau žmonių. Tai buvo baisi kelionė, ir aš nuolat meldžiausi, kad nepatektume į bėdą. Bet kažkaip mums pavyko patekti į Turkiją. Kiekvieną kartą, kai prisimenu tą laiką ir tai, ką išgyvenau, aš bijau. Bet tada aš išdrįsau ir pasiekiau savo“, – sakė sportininkas.
Turkijoje Karimi gyveno net keturiose pabėgėlių stovyklose. Būdamas viename iš jų, kur daugiausia buvo žmonių su negalia, jis du kartus per dieną vykdavo autobusu iki baseino ir atgal.
„Žinojau, kad plaukimas mane pavers žmogumi. Tada pagalvojau, kad noriu būti geresnis už visus kitus, bet po to supratau, kad nereikia būti geresniam už kitus. Svarbiausia būti savimi. Ir viskas“, – teigė plaukikas.
Buvo įtrauktas į pabėgėlių parolimpinę komandą
Per visą savo gyvenimą Turkijoje sportininkas iškovojo 15 medalių ir laimėjo du nacionalinius plaukimo čempionatus, tačiau negalėjo dalyvauti tarptautiniame lygmenyje, nes neturėjo reikiamų dokumentų. Bet viskas pasikeitė 2015 metais. Tada buvęs imtynių treneris Mike’as Ivesas feisbuke pamatė vaizdo įrašą, kuriame Karimi plaukė baseine, ir paprašė Afganistano vyriausybės padėti sportininkui patekti į Rio 2016 parolimpines žaidynes.
Be to, Mike’as, kuris po trenerio karjeros pabaigos pradėjo remti sportininkus pabėgėlius, kreipėsi į JT, kur Abbasui padėjo persikelti į Portlandą, Oregono valstiją. Bet į 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiadą sportininkas nepateko.
„Tuomet nemaniau, kad gali tiesiog atvykti į JAV, bet jis (Mike‘as) tai suorganizavo. Kelionė į valstijas man suteikė antrą galimybę gyvenime įgyvendinti savo svajones “, – sakė Abbasas.
Naujoje šalyje Karimi sportinė karjera pradėjo sparčiau vystytis. Jis laimėjo vienas varžybas po kitų, iškovojo sidabrą 2017 metų plaukimo pasaulio čempionate Meksikoje ir pateikė paraišką 2020 metų Tokijo parolimpinėms žaidynėms.
Karimi buvo įtrauktas į pabėgėlių parolimpinę komandą ir tikisi užlipti ant nugalėtojų pakylos.
„Esu susijaudinęs, labai nervinuosi, bet stengiuosi viską kontroliuoti. Visą dėmesį skiriu savo treniruotėms ir kasdien tobulėju. Prieš pasitraukdamas iš sporto turiu laimėti parolimpinį medalį. Tai gali įvykti šiemet ar per ateinančius trejus metus, bet tai tikrai įvyks, pažadu jums“, – sakė Abbasas.
„Nepriklausomai nuo to, ką išgyvenau, kad ir koks sunkus būtų gyvenimas, supratau, kad jis yra gražus. Bet reikia labai daug dirbti ir įdėti pastangų, norint pasiekti savo tikslus ir svajones bei būti tokiu, koks esi“, – pridūrė jis.
“Instagram” nuotraukos
