sniegopilys.lt
Neįprastos išvaizdos mergaitė buvo nuolat užgauliojama savo bendraamžių. Niyai Karuniai iš Indonezijos diagnozuota reta genetinė liga – Aperto sindromas. Tai kaukolės anomalija ir mergaitės deformuoti rankų bei kojų pirštai.
Jos išvaizda traukė aplinkinių žvilgsnius ir sulaukdavo skaudžių komentarų
Kai Indonezijos ūkininkas Chandra pirmą kartą pamatė savo kūdikį, jis apsiašarojo. Pažvelgęs į savo mažylės veidą, žlugo svajonės ir viltys, kurias jis buvo susikūręs mintyse, bet vyras pasakė: „Kai gimė mano vaikas, aš atsiklaupiau ir meldžiausi. Dėkojau Dievui, kad ji gimė“.
Tėvui ne taip ir svarbu buvo, kad ten, kur turėjo būti penki piršteliai, buvo tokie mažyčiai ir tobuli kaip jūros kriauklės, o jos tamsios akys buvo išsikišusios. „Jaučiausi sutraiškytas ir beviltiškai, bet, svarbiausia, nežinojau, kaip paaiškinti apie šią dukters būklę žmonai?“, – sakė Chandra.
Vyras padėjo ligoninės personalui aprengti kūdikį ir apvynioti jį antklode. Prieš perduodamas vaikelį žmonai, su virpančia šypsena dar stropiau apdengė mergytės kojas ir rankas pirštinėmis ir kojinėmis. Tėvai pavadino savo mažylę Karunia. Indoneziečių kalba tai reiškia „palaima“ .
Po to Chandra paskambino vietos dvasininkui ir paprašė, kad padėtų perduoti žinią apie jų dukters būklę žmonai Angelinai. „Pastorius atėjo ir paprašė visų šeimos narių kartu pasimelsti, kol jis kalbėjo, – prisimena Chandra.
Karuniai Aperto sindromas simbolizavo sunkią gyvenimo pradžią. Mergytei šis sindromas sukeldavo skausmus, aukštą temperatūra, karščiavimą, kad kartais net neįstengdavo kvėpuoti. Chandra ir Angelina sielvartavo matydami, kaip jų dukrelė kenčia. Bet dar didesnę kančią suteikdavo vietos bendruomenės žmonės, kurie žiūrėjo į mergytę skersomis ir baimės kupinomis akimis. Mat Karunia gyvena nedidelėje bendruomenėje rytinėje Indonezijoje, kur fiziniai trūkumai yra retenybė. Ji pirmoji gimė su Aperto sindromu savo rajone, todėl jos išvaizda traukė aplinkinių žvilgsnius ir sulaukdavo skaudžių komentarų.
Nei Chandra, nei Angelina neturėjo tinkamo išsilavinimo, bet stengėsi iš visų jėgų rūpintis dukrele, kuriai reikėjo specializuotos priežiūros.
Netrukus pagalbos sulaukė iš labdaros organizacijos pagal įgyvendinamą vieną iš socialinių programų. Šio labdaros centro darbuotojai mokė tėvus pozityviai galvoti apie savo kūdikį.
Jiems padedant ir pasitelkus švietimą, Angelina ir Chandra ėmė geriau suprasti savo kūdikio situaciją. Pamažu jų baimės ir nerimas ištirpo ir jie priėmė jos būklę.
Be to, padedant darbuotojams, tėvams pavyko užregistruoti savo dukterį tarptautinėje „Compassion International“ programoje, kuri skyrė pinigų ir operacijoms. Dėl to Niya jau turi dirbtinius dešinės rankos pirštus. Be to, programa padengė ir visų skiriamų medikamentų išlaidas.
Antroji operacija buvo atlikta 2017 metais, siekiant, kad mergytė galėtų labiau judinti dešinės rankos pirštus.
„Jaučiausi stipri“, – sako Angelina. „Ir pasakiau savo vyrui, kad jei Niya būtų sveika, aš negalėčiau jos mylėti labiau nei dabar.“ Dievas man suteikė šią galią“.
Greitai tapo pasitikinti savimi jauna mergina
Kai Karunia tapo paauglė ir baigė mokymosi programą, ji sužavėjo mokytojus ir centro darbuotojus savo drąsa ir užsidegimu mokytis.
„Man patinka žaisti su draugais mokykloje ir centre. Man patinka ir dainuoti “, – švytėdama iš džiaugsmo sakė Karunia.
„Aš nebuvau tikra dėl jos sugebėjimų per pirmąjį semestrą, tačiau dabar esu įsitikinusi, kad ji yra viena iš geriausių klasės mokinių. Ji būna susikaupusi ir greitai supranta, kai mokytojas aiškina naują pamoką ir duoda nurodymus klasei“, – sakė Agnes Singel, Karunios mokytoja.
Ko gero didžiausias mergaitės pasiekimas yra tas, apie kurį ji dar net nenutuokia. Iš pradžių mergaitė labai jaudinosi dėl savo išvaizdos. „Yra tokių, kurie skaudina, įžeidinėja Karunią, – neslepia jos tėvas. – Jie tyčiojasi iš jos sakydami:„ Ei, žiūrėk, tai ta deformuota mergina. Tikra pabaisa“.
Iš pradžių mergaitė labai jaudinosi dėl savo išvaizdos. Norėdamas nuraminti dukrą, tėvas paaiškino, kodėl ji neturėtų reaguoti į įžeidimus. „Tu esi Dievo dovana, – tvirtai pasakė tėvas Chandra dukrai.- Kai vaikai iš tavęs tyčiojasi ir erzina, sakyk, kad Dievas sukūrė tave, o ne žmogus“.
Palaikoma tėvų, šeimos narių ir programos darbuotojų, Karunia greitai tapo pasitikinti savimi jauna mergina, kuri ne tik priima savo būklę, bet ir keičia visuomenės požiūrį.
Karuniai įstrigo giliai į širdį tėvo pasakyti žodžiai. „Aš tokia pat graži, kaip ir mano mama“, – dabar drąsiai sako mergina. – Kai klasės draugai iš manęs tyčiojosi, kad neturiu normalių pirštų, tėtė išmokė mane pasakyti jiems, kad būtent tai man davė Aukščiausiasis“.
„Ji yra mano kūnas ir kraujas. Mes turime ja rūpintis tol, kol gyvensime“, – sako Karunios mama.
Tėvai priėmė dukrelės gimimą kaip Dievo dovaną. Jie laimingi ir stengiasi ja gerai pasirūpinti.
„Aš verkiau ir nustebau, kad Dievas man tai patikėjo“, – sako Angelina, Niya motina.
Niya užaugo ir dabar padeda „Compassion International“ rėmimo programos darbuotojams. Moko neįgalius vaikus, kaip elgtis, kai iš jų tyčiojasi ir priimti save tokiais, kokie jie yra.
Nuotr. ir parengta pagal blog.compassion.com
