1916 metais Tiyo Satrio iš Vakarų Javos, Indonezijos buvo 11 metų ir visi jį vadino mažuoju vunderkindu. Mat berniukas gimė be rankų ir kojų, bet sugeba padaryti tokius dalykus, kurių negali padaryti sveikieji. Daugybė žmonių jo vietoje nenorėtų gyventi, bet Tiyo išmoko būti laimingas.
Vienas labiausiai mėgstamų vaikų klasėje dėl savo optimistinio požiūrio
Tiyo Satrio gyvenimas – tai nesibaigianti kova, o jis mažasis kovotojas.
Tiyo lanko mokyklą. Rašyti išmoko laikydamas pieštuką burnoje. Klasės draugai padeda Tiyo judėti mokykloje su vežimėliu.
Thiyo mokosi kruopščiai: matematikos mokytojas sako, kad antroje klasėje berniukas išmoko puikiai spręsti uždavinius. Tiyo Satrio ne tik gerai mokosi, bet ir su malonumu žaidžia įvairius kompiuterinius žaidimus. Po mokyklos Tiyo mėgsta žaisti „Playstation“, kurį valdo su smakru.
Tiyo Satrio yra vienas labiausiai mėgstamų vaikų klasėje dėl savo optimistinio požiūrio ir gero nusiteikimo bei džiaugsmingos nuotaikos.
„Laikydamas rašiklį burnoje, jis net išmoko gerai rašyti ir sugeba neatsilikti nuo savo bendraklasių“, – sakė berniuko mama Mimi.
Specialiųjų poreikių mokyklos, kurią ir lanko Tiyo, direktorius teigė, kad nepaisant to, jog jis mokosi tik antroje klasėje, sugeba išspręsti ketvirtos klasės matematikos užduotis, tokias kaip dauginimas ir dalijimas.
Tačiau ne visada taip buvo, nes mažasis berniukas iš pradžių kovojo su problemomis – dažnai dėl savo menko pasitikėjimo savimi ir fizinės negalios nepasiruošdavo pamokoms, net nenorėdavo eiti į mokyklą.
Net nustebo, kad jis toks pats normalus, protingas, kaip ir kiti vaikai
Dabar Tiyo mokosi daug ir stropiai. Ir jis pasikliauja savo klasės draugais, kurie jį vežioja ar padeda stumti vežimėlį. Be to, savo užkrečiančiu juoku pakelia nuotaiką ne tik klasės mokiniams, bet ir mokytojams.
Tiyo mama pasakojo, kad visą nėštumo laiką ji nežinojo apie sūnaus būklę.Net ir jam gimus, moteriai ne iš karto buvo pasakyta, kad gimęs kūdikis neturi rankų ir kojų.
„Akušerė sakė, kad viskas normalu. Jis (kūdikis) yra geras, normalus, sveikas. Aš gimdžiau vidurnaktį, bet man buvo pasakyta tik kitą popietę“, – pasakojo Mimi.
Nors ir buvo sukrėsta, išgirdusi tokias naujienas, Mimi greitai prisitaikė prie sūnaus būklės – būtent tai ir prisidėjo prie Tiyo vystymosi, kaip asmenybės.
„Net nustebau, kad jis toks pats normalus, protingas, kaip ir kiti vaikai. Dabar jaučiuosi gerai, tiesiog priimu tai kaip normalų ir įprastą dalyką“, – pridūrė ji.
Laikydamas rašiklį burnoje, Tiyo sugeba rašyti ir neatsilikti nuo kitų klasės draugų, besimokančių kartu su juo specialiųjų poreikių mokykloje, kurioje jam puikiai sekasi ir matematika, ir religijos pamokos.
Dabar visi Tiyo laiko didvyriu dėl jo atkaklumo, užsispyrimo ir mokslo siekimo. Juo didžiuojasi ne tik klasės draugai, mokytojai, bet ir visa mokykla.
„Mažojo herojaus“ vaizdo įrašai „Facebook‘e“ sulaukė daugiau nei pusės milijono peržiūrų.
Panašu, kad kitas Nickas Vuychichas auga Indonezijoje – žmogus, kuriam gėda ištarti frazę: „Aš negaliu“, – parašė vienas komentatorių.
“Facebook” tekstas ir nuotraukos