Anglijos futbolo klubo „Manchester City“ puolėjas Gabrielis Jesusas: „Jei mama manęs nebūtų palaikiusi, nebūčiau pasiekęs to, ką pasiekiau“

Brazilijos lūšnynuose gyvenęs 9 metų berniukas pradėjo žaisti futbolą lauke, netoli kalėjimo sienų. Dabar 21 metų Gabrielis Jesusas yra Brazilijos nacionalinės komandos ir Anglijos „Manchester City“ puolėjas, 2018 metų  pasaulio  futbolo čempionate iškovojęs taurę.

Dar prieš keletą metų jis galėjo tik pasvajoti apie žaidimą didžiajame futbole, bet jo  viena didžiausių vaikystės svajonių išsipildė!

 

Buvo visa galva pasinėręs į futbolą, todėl jautėsi laimingas

Vos prieš kelerius metus vaikinas spardė kamuolį palei kalėjimo sieną, per televizorių žiūrėjo pasaulio futbolo čempionatus ir rengė turnyrus savo gimtojo San Paulo gatvėse.

„Visos svajonės, kurios išsipildė ir viskas, ką aš dabar įgyvendinu, prasidėjo nuo mažo „Pequeninos“ klubo, – pasakoja Gabrielis. – Mūsų futbolo laukas buvo už karinio kalėjimo, esančio pušyno pakraštyje, sienų. Žolė futbolo aikštelėje neaugo, o lyjant lietui laukas pavirsdavo purvo mase. Be vaikų toje aikštelėje  paspardydavo kamuolį ir kalėjimo prižiūrėtojai“.

Kai Gabrieliui buvo devyneri metai, jis kartu su savo draugu Fabinho‘u,  vaikštinėjo ir klausinėjo, gal kas norėtų priimti jus į futbolo komandą. „Mes vaikščiojome nešini sportbačiais rankose, kol vieną gražią dieną sutikome žmogų, pakeitusį mūsų gyvenimą. Tai buvo Jose Francisco Mamede – vaikų komandos treneris. Jis priėmė sakydamas: „Žinoma, tu gali žaisti …“ , – pasakojo Gabrielis Jesusas savo interviu, kuris buvo publikuojamas leidinyje „The Players Tribune“.

Būsimasis žinomas futbolininkas vaikystę praleido lūšnynuose. Tėvas paliko šeimą iškart po sūnaus gimimo. Augindama vaikus, mama dirbo septynias dienas per savaitę. Dirbo valytoja ir namo grįždavo tik vėlai vakare. Bet Gabrielis  buvo visa galva pasinėręs į futbolą, todėl jautėsi laimingas.

„Kai kurie vaikai mūsų kieme žaidė kompiuterinius žaidimus, o aš spardžiau kamuolį. Man futbolas buvo viskas. „Pequeninos“  klube aš treniravausi tik du kartus per savaitę, todėl likusias dienas žaisdavau gatvėse, kur rengdavome ištisus turnyrus. Kartais mes rungtyniaudavome dėl skardinės sodos vandens. Ir tai buvo vienintelis mūsų trofėjus. Dėl jo vykdavo tikras mūšis“, – prisimena Gabrielis.  „Iš tikrųjų šis sodos vanduo mums, kiemo berniukams, reiškė daugiau nei „Libertadores Cup“*. Po pergalės kiekvienas žaidėjas  išgerdavo gurkšnį sodos, skardinę leisdamas ratu. Ir tai buvo dešimt kartų geriau nei šampanas!“- tęsia Gabrielis.

Kai berniukui buvo 13 metų, komanda, kurioje jis žaidė  „Pequeninos“ klube, buvo įtraukta į didžiojo San Paulo turnyro dalyvių sąrašą. Jie pateko į turnyrą dėl to, kad didieji ir žinomi futbolo klubai ieškojo talentingų vaikų iš mažų komandų.

„Tai buvo nuostabu. Mes buvome iš mažo klubo, žaidžiančio netoli kalėjimo, ir įveikėme tų didžiųjų klubų, turinčių futbolo aprangas ir visa kita, žaidėjus 12-13 įvarčiais!“, – sako Jesusas

Per vieną sezoną sužaidė 22 rungtynes ir pelnė 37 įvarčius!

Kas nutiko Gabrieliui toliau, apibūdina Brazilijos posakis: „Mano gyvenimas pasikeitė iš vandens į vyną“.

Prieš penkerius metus, būdamas nerimastingas berniukas,  Gabrielis Jesusas pradėjo žaisti vienoje iš komandų Brazilijoje. Tai yra pusiau profesionali Europos futbolo lyga. Žaidimas reikalavo milžiniškų fizinių pastangų. Tykojo daug nemalonių dalykų…

„Žaidžiau su daugybe stiprių žaidėjų, kurie dabar vairuoja autobusus, dirba prekybos centruose ar užsiima statybomis. Ir esmė ne ta, kad jie nebuvo talentingi ar dirbo labai mažai, todėl netapo profesionaliais futbolininkais. Tai yra sėkmės ir galimybių klausimas. Kai kurie buvo priversti palikti futbolą dėl to, kad užsidirbtų pragyvenimui, kiti tiesiog nustojo svajoti… Jei mama manęs nebūtų palaikiusi, turbūt būčiau padaręs tą patį“, – atvirauja Jesusas.

Kai Gabrieliui buvo penkiolika, jis pasirašė savo pirmąją sutartį su „Palmeiras“ komanda. Ir vaikinas atliko puikų darbą: per vieną sezoną sužaidė 22 rungtynes ir ​​pelnė 37 įvarčius! Taigi jaunuolis tapo vietos žvaigžde. O po dvejų metų jis buvo pakviestas į Brazilijos futbolo rinktinę, kur 2016 metais dalyvavo Rio de Žaneiro Olimpinėse žaidynėse.

„Neįsivaizduojate, ką man reiškė šis kvietimas … ruoštis pasaulio taurės varžyboms. Juk tik prieš dvejus metus, 2014 metais dažiau Perio gatvėse geltonas ir žalias juostas. Vietiniai vaikinai, menininkai ant namų sienų piešė grafičius su Brazilijos žaidėjo Davido Luiso („Chelsea“ klubo gynėjas) ir Neymaro (Paryžiaus „Saint-Germain“ klubo puolėjas) veidais. Po dvejų metų aš žaidžiau olimpinėse žaidynėse su Neymaru, apsivilkę vienodais geltonais nacionalinės komandos marškinėliais. Mano svajonė išsipildė!“, – pasakoja Gabrielis.

2016 metų turnyras brazilams buvo ypatingas – šalis pirmą kartą iškovojo olimpinį auksą.

„Prieš šį turnyrą aš, kaip ir visi kiti, buvau paprastas Neymaro gerbėjas. Visi jį pažįsta kaip nepralenkiamą futbolininką. po to įsitikinau savo akimis, kad jis yra ypatingas, bet draugiškas ir šiltas žmogus. Mane labai nustebino tai, kaip jis elgėsi su visais (kaip su broliais), kaip susidorojo su sunkumais ir kaip vadovavo komandai … “, – tęsia Jesusas.

Anot jo, prieš turnyrą  pamatė Neymaro tatuiruotę, kuri įkvėpė  ir Gabrielį padaryti tokią pat. Būtent: mažas vaikas su futbolo kamuoliu rankoje, stovi kalno papėdėje, žiūri į lūšnas ir … svajoja.

„Šis berniukas nėra tik aš ar Neymaras. Tai yra daugybė brazilų. Ir tai paskatino mus kovoti už auksą“, – pridūrė Gabrielis.

Pamatė lūšnynuose grafičius ant sienų su savo atvaizdu, „kalbančiu telefonu“

2016 metų vasarą Gabrielis Jesusas pasirašė sutartį su Anglijos „Manchester City“. Penkerių metų susitarimas įsigaliojo 2017 metų pradžioje. Nuo to laiko futbolininkas gyvena Anglijoje.

Tų pačių metų vasarį sportininkas buvo sunkiai sužeistas, tačiau jau po trijų mėnesių išbėgo į futbolo aikštę. Ir praėjus dviem dienoms po grįžimo į aikštę, balandžio 30 dieną jis įmušė įvartį į „Middlesbrough“ futbolo klubo vartus. Būdamas komandos narys, Gabrielis dalyvavo Anglijos futbolo čempionatuose 2017/18 metų sezonais.

2018 metų gegužę Gabrielis pamatė prie savo namų lūšnynuose grafičius  ant sienų su savo atvaizdu, „kalbančiu telefonu“. Šį gestą jaunasis brazilų futbolininkas parodo kiekvieną kartą, kai įmuša įvartį. Sako, taip jis „kalbasi“ su mama, kuriai praneša džiugią naujieną.

„Kai kurie manęs klausia: „Ką tai reiškia?“ Aš trumpai atsakau: „Aš tiesiog labai myliu mamą. Ji labai daug padarė dėl manęs ir dažnai skambinu, nes žinau, kad ji jaudinasi“.

„Aš padarysiu viską, ką galėsiu, kad laimėtume 2018 metų pasaulio futbolo čempionato taurę, bet Brazilija yra Brazilija. Konkurencija didžiulė. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau persikelti į „Manchester City“. Aš žinau, kad turiu ir toliau augti kaip žaidėjas “, – teigė  dar gerokai prieš futbolo čempionatą Jesusas, dar nė nenujausdamas, kad ir ši jo svajonė išsipildys.

Kita priežastis, kodėl brazilų futbolininkas pasirinko „Manchester City“, o ne kitą komandą, yra nuoširdus  klubo trenerio Josepo Guardiolos, kurį visi vadina „Pepa“   rūpinimasis juo kaip reikšmingu žaidėju. „Kai Guardiola paskambino ir pasakė, kad tiki manimi ir kad aš esu svarbus jų miestui, aš sutikau pasirašyti sutartį, – sako Gabrielis. – Šis kvietimas man buvo svarbus. Per  derybas pamačiau, kad jam tikrai rūpi mano ateitis, o futbole tai reiškia labai daug. Todėl ilgą laiką priėmiau jo kvietimą“.

Tačiau prieš persikeldamas iš Brazilijos į Mančesterį, Jesusas  padarė vieną svarbų dalyką sau.

„Nuėjau į aikštelę, kurioje žaidžiau, kai man buvo devyneri metai. Taip pat su sportbačiais rankose. Tik dabar aš laikiau 250 porų gerų sportbačių, skirtų basiems berniukams, kurie (kaip ir aš kadaise) svajoja apie didelį futbolą“, – teigė Gabrielis Jesusas.

___________

* „Libertadores Cup“ – futbolo turnyras, kurį rengia Pietų Amerikos futbolo konfederacija tarp geriausių regiono klubų.

 

Parengta pagal „The Players Tribune“, “Instagram” nuotraukos