sniegopilys.lt
Nemažai žmonių, gyvenančių fiziniuose kūnuose, ne kartą buvo atsidūrę prie mirties slenksčio, panirę į komą ar išgyvenę klinikinę mirtį. Bet kažkodėl gimimą mes suvokiame kaip teigiamą, o mirtį – kaip neigiamą dalyką. Kas apvertė mūsų įsitikinimus aukštyn kojomis?
Sąmonės šviesa užgęsta, bet lieka gyva siela
„Kai žmogus mažai žino, tada jį lengviau valdyti. Kartą išsikėliau sau tikslą – suteikti žmonėms naujų žinių. Tai yra pagrindinė mano motyvacija. Jei siekčiau piniginio tikslo, tada, tarkim, dirbčiau automobilių servise ir keisčiau padangas“, – sako žinomas mediumas Aleksandras Šepsas, bendraujantis su anapusiniu pasauliu.
Anot jo, mirtis pirmiausia yra pasąmonės reikalas. Tik žmogus suvokia save kūno viduje (arba kaip fizinį kūną – priklausomai nuo sąmonės pažangos) ir po kelių akimirkų gali suvokti save už kūno ribų, kai viskas subtiliai ir radikaliai pasikeičia.
„Labai paplitęs mitas, kad vos siela palieka kūną, viskas sustoja. Nieko panašaus! Sąmonės šviesa užgęsta, bet lieka gyva siela!“, – tvirtina žinomas mediumas.
Jo teigimu, tai atrodo kaip kažkoks trumpas išsiblaškymas. „Jūsų sąmonė gali būti išsiblaškiusi, bet jau kitą akimirką pamatote save kitoje aplinkoje. Ar labai nustebtumėte? Taip. Tačiau staigmena praeina labai greitai. Kodėl taip yra?“, – retoriškai klausia Aleksandras
Anot jo, beveik kiekvienas iš mūsų (išskyrus tuos, kurie gyvena pirmajame įsikūnijime) išgyveno šį etapą dešimtis, o gal šimtus kartų. Sielai išėjus iš kūno, įvyksta deja vu efektas.
„Kol žmogus suvokia save kūne, tol jo sąmonę projektuoja smegenys. Smegenys nekuria, jos tiesiog tarsi viską perduoda per save, ką nors keisdamos, bet atsižvelgdamos į žmogaus ego. Po mirties smegenys nustoja veikti, tačiau sąmonė neišnyksta. Bet ji smarkiai keičiasi. Kitaip tariant, tiesiogiai įsisavina kosmoso vibracijas! Tuo pačiu metu ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis atsiveria ir tampa prieinamos suvokimui“, – aiškina mediumas.
Gimimas įkalina sielą, o mirtis yra didžiausia išvaduotoja
Jo teigimu, jei gyvenant tankiame kūne aiškiaregystę turi tik nedaugelis, tai po mirties šį sugebėjimą įgauna beveik visi. Bet tai nėra vienintelis pliusas. Kuo labiau žmogus būna pažengęs evoliucine ir dvasine prasme, tuo daugiau naudos jis gauna iš šio perėjimo. Tai tarsi tvirta žvakės liepsna. Nuo staigaus vėjo ji šiek tiek sudreba, tačiau kitą akimirką sąmonės ugnis vėl dega tolygiai ir galingai.
„Kaip keičiasi mūsų suvokimas apie kosmoso realybę, įgijus aiškiaregystę? Tai yra, tiek gyvybę, tiek mirtį mes matome kaip epizodus, amžino judesio akimirkas ilgoje tokių perėjimų laikotarpyje.
Žmogui mirštant, jo siela pajunta, kad ateina išsivadavimo akimirka, kuri yra daug svarbesnė, ilgai laukta ir džiaugsmingesnė nei gimimo akimirka, kai siela įsikūnija į tankų kūną.
Todėl savaime kyla klausimas: kas, kokios jėgos žmoguje sukelia mirties baimę? Kas sukuria žmoguje vienatvės baimę? Pažvelkime, kada siela jaučiasi vieniša ir kada jai iš tikrųjų būna baisu“, – mediumas kiek praveria anapusinio pasaulio duris.
Jo tvirtinimu, gimdama siela patenka į naują aplinką – tankų kūną. Naujas apvalkalas, sielos kūnas, yra visiškai bejėgis ir nesugeba savimi pasirūpinti. Todėl ją apima neviltis. Praeina dienos, savaitės, mėnesiai, metai… Sielos jaučiasi įkalintos žmogaus kūne. Praeina daug laiko, kol supranta, kas vyksta. Pamažu bejėgiškumas praeina, dingsta vienišumo jausmas ir viskas grįžta į įprastas vėžes. Siela pripranta ir dabar kyla nauja baimė – palikti šį gyvą kūną.
„Po mirties nebūna vienatvės kaip tokios. Juk siela randa tuos, kuriuos žino ir pažįsta, su kuriais buvo susijusios žemiškame gyvenime. Be to, siela, palikusi kūną, gali grįžti į žemiškąjį pasaulį, aplankydama paliktus giminaičius. Ji mato juos, jei praeities nostalgija yra stipri. Tada siela derinasi prie jų emocijų, minčių, nes dabar nėra jokių kliūčių fizinio kūno pavidalu“, – sako mediumas.
Jo manymu, jei žmonės žinotų šiek tiek daugiau, jie bijotų ne mirties, o gimimo. Juk būtent gimimas įkalina sielą, o mirtis yra didžiausia išvaduotoja. Tai yra Didysis perėjimas į naują gyvenimą.
