Tyrimas: kodėl žmonės krapšto nosis?

Piršto kaišiojimas į šnervę yra nehigieniškas, atstumiantis ir netgi potencialiai pavojingas įprotis. Tai kodėl tada visi kartkartėmis krapštome nosį?

Daugelis iš mūsų tai daro, tačiau mažai kas tai pripažįsta. Pagauti, išrausta, susigėsta ir jaučiasi nejaukiai. O kai kiti žmonės tai daro viešai, mes į juos žiūrime kone paniekinančiai. Kalbama apie įprotį iš nosies iškrapštyti sudžiūvusį snarglį.

Paaugliai prisipažino, kad nosis krapšto vidutiniškai keturis kartus per dieną

Medicinoje yra net specialus nuolatinio nosies krapštymo terminas – rinotilekslomanija.

Ko gero pirmasis sistemingas mokslinis šio reiškinio tyrimas pradėtas 1995 metais, kai du amerikiečių tyrėjai Thompsonas ir Jeffersonas susidomėjo nosies krapštymo problema. Jie išsiuntė savo klausimyną 1000 suaugusiųjų, gyvenančių Amerikos Viskonsino valstijoje. Iš 245 atsakiusiųjų 91 proc. apklaustųjų prisipažino, kad krapšto nosį. Tuo pačiu metu tik 1,2 proc. teigė, kad tai daro bent kartą per valandą. Du tiriamieji pasakė, kad šis įprotis trukdo jų kasdieniam gyvenimui.  Mokslininkų nuostabai, dar du žmonės pranešė, kad dėl besaikio krapštymo jie „pragręžė“ nosies pertvaroje skylę – ploną plokštelę, skiriančią dvi šnerves.

Tiesa, tyrimas nebuvo tobulas: tik ketvirtadalis respondentų atsakė į klausimus ir galbūt tie, kurie jau turėjo kokią nors nosies krapštymo patirtį ir buvo labiau linkę užpildyti ir grąžinti klausimyną. Tačiau praktika parodė, kad šis įprotis greičiausiai bus plačiai paplitęs, nepaisant kultūrinių tabu.

Praėjus penkeriems metams, Indijos Nacionalinio psichinės sveikatos ir neuromokslų instituto Bangalore gydytojai Chittaranjanas Andrade‘as ir Biesas Shrihari nusprendė labiau pasigilinti į šį reikalą.

Jie samprotavo, kad įgimtas elgesys dažniausiai būdingas vaikams ir paaugliams nei suaugusiesiems. Todėl, norėdami įvertinti nosies krapštymo įpročio paplitimą, jie nusprendė apklausti jaunąją, o ne vyresniąją kartą. Be to, žinodami, kad Viskonsino tyrimo rezultatams gali turėti įtakos respondentų susidomėjimo lygis, mokslininkai išplatino savo anketas mokyklose, kur jie daug dažniau gauna tikslesnius rezultatus.

Tyrimas buvo atliktas keturiose Bangaloro mokyklose: viena skirta vargingiems vaikams, dvi – vidurinei klasei ir viena turtingų tėvų vaikams.

Iš viso Andrade‘as ir Sriharas apklausė 200 paauglių. Beveik visi jie prisipažino, kad nosis krapšto vidutiniškai keturis kartus per dieną.

Tik 7,6 proc. moksleivių teigė, kad daugiau nei 20 kartų per dieną kišo pirštą į nosį, tačiau tuo pačiu metu beveik 20 proc. manė, kad nosies krapštymas jiems tapo „rimta problema“. Dauguma teigė, kad tai daro norėdami pakrapštyti šnerves ar išvalyti snarglius, tačiau 24 studentai (tai yra 12 proc.) pripažino, kad jiems tai tiesiog patinka.

Paaiškėjo, kaip įrankiai nosies krapštymui naudojami ne tik pirštai. Trylika respondentų teigė, kad naudojo pincetą, o devyni – pieštukus. Devyni žmonės prisipažino valgę snarglius.

Mokslininkų tvirtinimu, priklausymas tam tikrai socialinei ir ekonominei klasei neturėjo jokio skirtumo: nosies krapštymas išlygina turtingus ir vargšus. Kita vertus, lytis turėjo įtakos atsakymams: berniukai dažniau krapšto, o mergaitės – uosto. Berniukams vidutiniškai būdingi kiti blogi įpročiai, pavyzdžiui, nagų kramtymas (onichofagija) ar plaukų išsitraukimas (trichotilomanija).

Andrade‘as ir Srihari, ištyrę medicininę literatūrą, nustatė, kad nosį krapštyti nėra visiškai nekenksminga. Kraštutiniais atvejais tai gali būti siejama su rimtesnėmis problemomis (arba jas gali sukelti). Vienu atveju gydytojams nepavyko visiškai uždengti angos operuojamoje nosies pertvaroje, nes pacientas nuolat krapštė nosį, o operacijos vieta negijo. Taip pat viena pacienčių buvo ir 53 metų moteris, kurios nosies krapštymas nulėmė ne tik skylę nosies pertvaroje. Jai pavyko padaryti skylę nosies sinuse.

Galbūt rinotileksomanija yra tingumo pasekmė

Negana to, buvo ir dar vienas atvejis, kai 29 metų vyrui pasireiškė anksčiau nežinomas trichotillomanijos ir rinotyllomanijos derinys. Gydytojai netgi sugalvojo naują pavadinimą: rinotrichotillomania. Pacientas nuolat traukė plaukus iš nosies. Kai jis persistengdavo, prasidėjo uždegimas. Norėdami susidoroti su uždegimu, jis pradėjo naudoti priemonę, kuri, kaip šalutinis poveikis, nosį nudažė violetine spalva.

Paciento nuostabai ir džiaugsmui purpurinė dėmė užgožė nosies augmeniją ir jis šiek tiek atsipalaidavo. Jis nebijojo išeiti iš namų purpurine nosimi, kad tik jo plaukai nebūtų matomi. Gydytojai, kuriems galiausiai pavyko jį išgydyti, pareiškė, kad jis kenčia nuo kūno dismorfinių sutrikimų. Tai yra, jis įsitikino, kad turi fizinį trūkumą, kurio tikrovėje nebuvo.

Tiems, kurie kartkartėmis vogčiomis kiša pirštus į nosį, nereikia jaudintis: greičiausiai tai nėra patologija. Įdomu tai, kad nagų kramtymas ir plaukų ištraukimas iš nosies yra tipinės obsesinio-kompulsinio asmenybės sutrikimo apraiškos, tačiau rinotileksomanija dažniausiai nėra viena  jų.

Nepaisant to,  šis užsiėmimas nėra nekenksmingas. 2006 metais  per tyrimą grupė olandų mokslininkų nustatė, kad šis įprotis skatina bakterijų plitimą.

Tyrėjai pastebėjo, kad nosies „kasėjai“, atėję pas otorinolaringologą, nosies ertmėje dažniau nešiojo auksinį stafilokoką. Tarp sveikų žmonių vaizdas pasirodė esąs panašus: nosies krapštymo dažnumas teigiamai koreliuodavo su bakterijų koncentracija nosies skysčiuose, taip pat su jose esančiu auksiniu stafilokoku.

Ir vis dėlto, kodėl mes tai darome? Turint omenyje visus šio įpročio pavojus sveikatai ir socialinį nepriimtinumą, kodėl mes vis tiek krapštome nosį? Nėra aiškaus atsakymo į šį klausimą, bet galbūt priežastys yra tos pačios, kaip įprotis kramtyti nagus, „valymo“ malonumas, kad nosis yra tiesiogiai pasiekiama žaismingoms rankoms…

O galbūt rinotileksomanija yra tingumo pasekmė. Pirštas visada yra ne tik po ranka, bet ir tiesiai ant pačios rankos – paruoštas instrumentas! Vis dėlto, jei jums tikrai reikia išsivalyti nosį, naudokite servetėlę!

Malonu žinoti, kad mokslininkai ir toliau dirba šia svarbia tema, bandydami suprasti nosies krapštymo priežastis ir pasekmes. 2001 metais minėti Indijos ekspertai Andrade‘as ir Srihari už savo darbą gavo Šnobelio premiją, kuri skiriama už tyrimus, kurie pirmiausia priverčia nusišypsoti, o tik paskui susimąstyti. Apdovanojimų ceremonijoje Andrade’as pastebėjo: „Kai kurie žmonės kiša nosį į kitų žmonių nosis. Na, reikia pripažinti, kad aš taip pat kišuosi į kitų žmonių nosis“, – sakė  Andrade‘as  per apdovanojimų ceremoniją.