sniegopilys.lt
Disociacija psichologijoje yra apsauginis psichikos mechanizmas, kuriuo siekiama atitrūkti nuo supančios tikrovės, siekiant kuo labiau sumažinti traumuojančią patirtį ir neigiamą poveikį psichikai. Sąmonė tai, kas vyksta, suvokia kaip filmą, tarsi kažkas nemalonaus vyksta ne su pačiu žmogumi, o su kitu, kaip filmo aktoriumi. Todėl bet kokie emociniai sukrėtimai laikomi tiesiog matomais, o ne asmeniškai patirtais, rašo psychologytoday.com.
Sąmonė akimirksniu išanalizuos situaciją ir leis priimti sprendimą
Skiriamos kelios atsiribojimo stadijos – nuo visiškai adekvataus tikrovės suvokimo su nedideliu atitrūkimu nuo to, kas įvyko, iki patologijos psichiatrijos lygmenyje, kai individas jaučiasi paliekantis kūną ir pažvelgia į save iš šalies. Štai kodėl taip svarbu suprasti, koks tai mechanizmas ir kaip jis veikia. Kodėl žmogaus psichologijoje reikalinga disociacija (atsiribojimas)?
Žinia, visi gynybos mechanizmai atsirado žmogaus išlikimui. Kai padėtis tampa nepakeliama ir neramina, prarandame savitvardą. Bet atrodo, kad tai vyksta ne su jumis.
Įsivaizduokite, kad sėdite bute, kai staiga kyla gaisras. Normaliai funkcionuojant psichikai, greitai suprasite, kas vyksta. Sąmonė akimirksniu išanalizuos situaciją ir leis priimti sprendimą: iššokti pro langą arba išeiti pro duris. Išbėgti neatsigręžiant.
Dabar pabandykite prisiminti savo gyvenimo istorijas, kai padidėjęs emocionalumas neleido jums tinkamai reaguoti į tai, kas vyksta.
Pavyzdžiui, vyras ir žmona važiuoja automobiliu, kai kelyje atsitinka nenumatyta situacija, tarkime, sunkvežimis staiga atskrenda tiesiai į jų automobilį. Žmona isteriškai rėkia, o vyras kažką sukioja, kažkur spaudžia, spėja pažiūrėti į veidrodžius ir įvertinti kelkraščio būklę.
Dėl to jie išvengia susidūrimo, lieka gyvi. Ką galime pasakyti apie šią išgalvotą, bet gana tikėtiną istoriją? Iškart pasibaigus pavojingai situacijai vyras tikriausiai sakys, kad pats tikrai nieko nesuprato, viskas įvyko tarsi rūke, lyg ne jam. O mašiną vairavo taip, lyg žaistų kompiuterinį žaidimą.
Jis nesinervino, nepasidavė panikai, ramiai viską įvertino ir nenukentėjo. Užtat po to ėmė drebėti keliai, širdis kone iššoko, o akyse patamsėjo. Bet prieš kelias sekundes pamanė, kad viskas!
Tačiau žmona išsigando, jos psichika kone sutriko nuo emocijų lavinos ir tiesiog per verksmą išmetė neigiamų spalvų emocijų perteklių, bandydama grįžti į pradinę būseną. Akivaizdu, kad taip atsitiko ir todėl, kad ji neturėjo po ranka priemonių situacijai ištaisyti. Tai yra vairo ar pedalų.
Tuo tarpu vyras atsiribojimo dėka atitrūko nuo savęs ir išlaikė savo psichiką tinkamu lygiu. Kai kas nors nutinka ne mums, galime kontroliuoti tai, kas vyksta, ir adekvačiai tai įvertinti. Tai labai reikalinga funkcija, kuria naudojasi mūsų sąmonė. Taip ji gali atsikratyti per didelio emocionalumo ir dėl šios priežasties taip pat lengvai susidoroja su sudėtingomis užduotimis. Išgyventi tampa daug lengviau, jei disociacija suveikia laiku.
Dauguma erekcijos sutrikimų atvejų neturi nieko bendra su fiziologiniais sutrikimais
Daugelis klientų psichologams sako, kad intymumo metu jie nejaučia ryšio, negali susijaudinti ir normaliai mėgautis. Tarsi visa tai vyksta ne su jų kūnu, tarsi jie stebi procesą iš šalies, o patys yra debesyse.
Tai dar ne patologija, bet ryšys tarp mąstymo ir jausmų yra prarastas. Mergina gali būti vyro glėbyje, bet tuo pačiu galvoti, kur jai pigiau nusipirkti sūrio ir kaip pašalinti šią prakeiktą dėmę nuo mėgstamos palaidinės. Šiandien ketvirtadienis, rodos buvo nuolaidos, reikia žiūrėti..
Dauguma erekcijos sutrikimų atvejų, dėl ko vyrai kreipiasi į seksologą, neturi nieko bendra su fiziologiniais organizmo sutrikimais. Maždaug 90 proc. tokių istorijų padeda įprasti raminamieji vaistai ir ramunėlių arbata. Ir viskas dėl to, kad įvyksta atsiribojimas ir žmogus tampa to, kas su juo vyksta, liudininku, bet ne aktyviu dalyviu. Jis galvoja apie ką nors svarbesnio ir negali sutelkti dėmesio į savo mylimąjį.
Emocinis įsitraukimas – tai požiūris į kažką ar ką nors, paremtas nuoširdžiu susidomėjimu ir pasitikėjimu. Kai mes išgyvename kiekvieną gyvenimo epizodą iki galo, sutelkdami dėmesį į tai, kas vyksta šiuo metu.
Romantiškai bendraujant svarbu užmegzti ryšį, leidžiantį priimti tiek teigiamus, tiek neigiamus signalus. Disociacija dažnai yra sulaikymo priežastis. Nėra taip, kad žmogus nenori kalbėti ir diskutuoti apie problemas, jis tiesiog abstrahuojasi, nesuvokia šių pokalbių kaip sau svarbių dalykų, nelaiko santykių problemų savo asmeninėmis. Jis yra tik stebėtojas.
Kasdieniame gyvenime tokie žmonės dažnai būna pasimetę laike, negali iš karto pasakyti, kokia diena, nepastebi, kaip prabėgo tam tikri jų gyvenimo periodai. Jie nuolat stebisi, kad jau vakaras arba trečiadienis ar kovas. Jie grįžta iš linksmo renginio ir jaučiasi lyg niekur nebūtų buvę. Atrodo, kad visa tai buvo ne su jais. Kad ėjo į vakarėlį, bet ne jis.
Jie stengiasi kuo nors mėgautis, bet tada jiems atrodo, kad viskas buvo veltui. Išleido daug pinigų ir dabar sėdi nepatenkintas. Viskas baigta, pinigų mažiau, o malonumo nebėra. Visos šios emocijos kyla dėl psichinių procesų ryšio pažeidimo. Tai yra, atmintis atsimena vieną dalyką, mąstymas sutelktas į kitą, dėmesys trečiam, taktiliškumas fiksuojamas ketvirtame.
Faktas yra tas, kad anksčiau daugelis nekreipė dėmesio į tai, nes daug ko nesuprato. Jei pamiršai, kad šiandien trečiadienis, vadinasi, esi kvailys ir turėtum gulėti psichiatrinėje ligoninėje. Beveik taip manė daugelis.
Smegenų plovimas veda prie to, kad žmogus nebepriklauso sau
Praktiškai žmogų, turintį disociacijos patologiją, nesunku atpažinti. Jo elgesys yra visiškai abstrahuotas nuo supančios tikrovės. Psichikos funkcionavimas yra visiškai sutrikęs, o individas yra tarsi vakuume. Negali adekvačiai reaguoti, priimti objektyvių sprendimų, įvertinti situacijos.
Pirmajame etape jis kalba, mąsto ir elgiasi kaip automatas. Paprastais žodžiais tariant, tai yra zombis.
Toliau jūs ką nors sakote žmogui, o per sekundę jis negali atkurti to, kas buvo pasakyta. Žvilgsnis tuščias, nukreiptas į vieną tašką. Jo kažko paklausė, jis niekaip nereaguoja, o paskui, lyg grįžęs iš dangaus į žemę, suglumęs klausia – kas yra?! Žmogui atrodo, kad jis ne čia, ne savo kūne, ne šalia.
Esant gilesniems sutrikimams, žmonės, turintys disociacijos patologiją, gali tapti apsėsti. Baisu pagalvoti, kiek žmonių apie tokias ligas nežinojo. Aplinkiniai tikėjo, kad vyrą užvaldė šėtonas. Bet iš tikrųjų jis tiesiog psichiškai prarado save, nustojo suvokti savo „aš“ kaip kažką savo. Kartais prarandama atmintis.
Būtent taip atsitinka sektos nariams ir propagandos aukoms. Smegenų plovimas veda prie to, kad žmogus nebepriklauso sau, nesugeba išlaikyti kritinio mąstymo, tampa apsėstas kitų idėjų. Labai dažnai disociacija tampa papildoma konformizmo priežastimi.
Kraštutiniu sutrikimo tašku laikomas „išėjimo iš kūno“ sindromas, kai žmogus visiškai rimtai jaučia sielos atsiskyrimą. Nepaisant to, kad šiuo atveju reikalinga skubi psichiatro pagalba, kalbėti apie visišką beprotybę dar anksti.
Užfiksuoti atvejai, kai ekstremalių organizmo veiklos sutrikimų metu, pavyzdžiui, klinikinės mirties metu, visiškai sveiki, psichiatrijos požiūriu, žmonės pasijuto išėję iš kūno. Po išprievartavimo pacientai taip pat dažnai patenka į tokią būseną. Todėl riba tarp gynybos mechanizmų ir visiško sąmonės sutrikimo yra gana plona.
Daugeliu atvejų disociacija yra grįžtamasis procesas ir, priklausomai nuo trauminių elementų apimties, gali pasiekti skirtingus etapus. Tačiau visada yra galimybė psichologo darbo dėka grįžti į ankstesnę būseną.
Bet jei pacientas negali prisiminti savo vardo ar gimimo datos, tada jau pats laikas susimąstyti apie gydymą. Kadangi psichika paskutinė iš atminties ištrina asmeninę informaciją. Trumpai kalbant, tai jau psichiatro kompetencija.
Antras svarbus simptomas – užsitęsęs veiksmas be motyvo ir gebėjimas atsiminti, kas vyksta. Pavyzdžiui, žmogus pakyla nuo sofos, susiruošia ir išeina iš namų. Po kelių valandų jis atsiduria toli nuo namų. Kodėl jis ten nuvyko ir kaip apskritai ten atsidūrė, paaiškinti negali.
Klaidingas savo kūno suvokimas yra dar vienas stiprus psichikos sutrikimų signalas. Žmogui gali atrodyti, kad jis turi didžiules rankas ar mažas kojas. Kartais jautrumas išnyksta arba tai atsitinka su iškraipymais: liečiant skauda, o glostant painiojama su pjūviais.
Belieka daryti išvadą, kad disociacija yra šauni ir efektyvi išgyvenimo priemonė, kuri apsaugo mūsų psichiką nuo stiprių sukrėtimų ir leidžia kontroliuoti tai, kas vyksta. Tačiau šios funkcijos pažeidimo atveju žmogus praranda ryšį su išoriniu pasauliu ir savo kūno nebelaiko savo. O visas gyvenimas virsta filmu, kurį jis žiūri iš šalies.
