sniegopilys.lt
Baisu, kad jis bet kurią akimirką gali mane aprėkti ar įžeisti. Negaliu apie tai pasakyti savo tėvams, nes jie to nesupras, o ir aš nenoriu jų nuliūdinti. Tai problema. Su vaikinu pradėjome susitikinėti prieš kelerius metus. Po maždaug trejų mūsų santykių metų mane ištiko nelaimė – sužinojau, kad sergu rimta liga. Tačiau vaikinas neliko manęs, palaiko ir padeda. Tiesa, čia yra vienas „bet“. Dėl menkiausio dalyko ar smulkmenos, dėl bet ko, jis gali pradėti ant manęs rėkti. Kai tai atsitinka, atrodo, kad sustingstu iš siaubo. Savo galva suprantu, kad jei kas nors prasidės, tai aš tiesiog negalėsiu apsisaugoti.
Atrodo, na, nepatinka, susirink daiktus ir išeik. Bet jis sako, kad nusižudys. Suprantu, kad gąsdina ir šantažuoja. Aš neatsakau už jo sprendimus. Kita vertus, kur man eiti? Grįžti į ankštą kambarį su mama ir tėčiu? Be to, ar sveiko proto vyras norėtų nešti sergančios merginos naštą? Aš abejoju.
Aš tiesiog negaliu gyventi viena. Taip ir gyvename. Bet kartais išsigąstu, nes esu tiesiogiai priklausoma nuo jo nuotaikos. Jei jis supyksta, tai mane fiziškai skaudina, tarsi susimuščiau į tą vietą, kur man susiuvo per operaciją.
Miglė, 23 metai
Pagal jūsų aprašymą tai atrodo beviltiška, galima manyti, kad atsidūrėte aklavietėje. Tačiau iš tikrųjų iš bet kokios situacijos yra išeitis – tai visada yra mūsų pasirinkimo ir jo pasekmių reikalas.
Kaip suprantu, jūsų pasirinkimas yra likti santykiuose su žmogumi, kuris rūpinasi ir padeda, bet tuo pačiu jums sunku atlaikyti jo temperamentą ir nepasitenkinimo reiškimo būdą. Tokiu atveju galite ieškoti pagalbos sau, glaudžiau bendraudama su artimaisiais, draugėmis. Tai turėtų padėti atsikratyti diskomforto pojūčio, kokį dabar jaučiate.
Galite pasikalbėti su vaikinu ir papasakoti apie savo jausmus, kurie atsiranda tuo metu, kai jis pakelia balsą. Mėginkite susitarti: paprašykite jo nekelti balso, nes nuo to jaučiatės fiziškai blogai. Galite kreiptis į porų (santuokinę) terapiją, kad specialistas padėtų užmegzti ir palaikyti tarpusavio supratimą. Galite išmokti atlaikyti jo reakciją nesiveldama į agresijos protrūkius – pasistenkite atsiriboti arba akimirką abstrahuotis.
Tai yra, prisitaikyti prie jo, išmokti priimti jį tokį, koks jis yra (suprantama, išskyrus fizinį smurtą, jei yra tokia grėsmė). Pavyzdžiui, sugalvokite sau apsaugines frazes, kurios padės nuslopinti jo pykčio jums emocijas. Pavyzdžiui, pakartokite sau: „Jis toks emocionalus žmogus. Jis ant manęs nerėkia, jis tiesiog šaukia, nes nežino, kaip tai padaryti kitaip“. Arba tegul tai būna kokia nors mintinai išmokta frazė ar malda.
Tačiau visa tai yra elgesio lygmenyje, kuris paprasčiausiai padės jums įveikti nepatogius simptomus, kuriuos šiuo metu patiriate. Tuo pačiu negaliu neatkreipti jūsų dėmesio į tai, kad yra ir kita išeitis: nustoti jaustis aplinkybių auka ir menkaverčiu žmogumi, kuris vertas nepadoraus elgesio vien dėl to, kad serga.
Tai jokiu būdu nėra kaltinimas ar priekaištas, tai tik bandymas perteikti jums savo vertę. Iš jūsų aprašymo atrodo, kad to nėra. Panašu, kad jūs vadovaujatės „vienintele“ gyvenimo filosofija: „Reikia tenkintis tuo, ką turi“.
Negalima nuvertinti ir to, kad jis myli žmogų ne už tai, jis serga ar ne, o už tai, kad jis yra.
Vadinasi, jūs esate vertybė pati savimi, nes susirgti gali bet kas ir bet kada. Žmogus nuo to netampa blogas ar nemylimas. Labai noriu, kad pridėtumėte pasitikėjimo savimi, noro gyventi, kažkokio gyvybingumo ir siekio geriausio. Pagalvokite, ką galite pridėti prie to? Kaip galite padėti sau tapti labiau pasitikinčia savimi? Tai, beje, gali padėti jūsų santykiams su vaikinu. Visada lengviau ir mieliau šaukti ant silpno, nuskriausto žmogaus, nemylinčio gyvenimo, nei ant stipraus, dvasingo optimisto.
Bet kuriuo atveju linkiu kuo greičiau išspręsti šį nelengvą klausimą, tada kaip mat pagerės savijauta ir suprasite, kad nė viena liga nepadaro žmogaus mažiau vertingo ir neverto meilės – ypač jo paties.
psichologė Angelė Kazlauskienė
