Per avariją 16-metė Larisa Amelčenkova sunkiai susižalojo koją. Prasidėjo gangrena, skausmas atrodė nepakeliamas. „Pjaukite, ką norite darykite, bet daugiau nebegaliu kentėti“, – pasakė ji gydytojams. Amputavus kairę koją, mergina ėmė gėdytis savęs, dėvėjo ilgus sijonus ir net nedrįso įkelti koją į jūrą, pirmą kartą atvykusi prie jos. Užtat būdama 41-erių ji tapo modeliu.
Tėvas paliko šeimą, o ji su seserimi badavo
Larisa užaugo laimingas vaikas – mylimi tėvai, geriausia pasaulio močiutė ir auklė, kuri globojo ir rūpinosi ne tik ja, bet ir jaunesniąja seserimi Ania. Tačiau vieną dieną viskas žlugo – tėvas išėjo pas kitą moterį. Po metų mirė sunkiai serganti močiutė, kuri buvo vienintelis palaikymas šeimai – ji visada padėdavo patarimais ir pinigais.
Larisa su motina ir seserimi ją aplankydavo kiekvieną savaitgalį, iš Rostovo prie Dono važiuodavo į Ilovaiską. Tąkart traukinys vėlavo. Atidarius namo duris, jos išgirdo močiutės slaugytją šaukiant: „Ji miršta, ji miršta! ..“ Atsisveikinimui teko trys minutės…
„Prisimenu, kaip mama po laidotuvių dieną sėdėjo prie radiatoriaus ir verkė, o aš bandžiau ją nuraminti: „Mamyte, aš tave myliu, neverk …“. Mama negalėjo susitaikyti su šia netektimi. Ji jautėsi prislėgta … Tada atėjo 90-tieji metai… Ir ji, patyrusi programinės įrangos inžinierė, neteko darbo projektavimo biure“, – pasakojo Larisa.
Anot jos, nebuvo ko valgyti: norėdama pamaitinti dukras, mama pradėjo pardavinėti audinius ir daiktus. Būdama 13 metų Larisa turguje turėjo pardavinėti pyragus ir sausainius – po pamokų paauglė iškart puldavo prie prekystalio sutvarkyti dėžučių ir paskambinti klientams.
„Buvau pripratusi gerai gyventi. Mums niekada ir nieko netrūko. Ir staiga viskas dingo.
Buvau alkana tiek, kad vakare užspringdavau valgydama namuose gamintą uogienę“, – sakė ji.
Laisvalaikiu mergina eidavo į sodus rinkti vyšnių ir trešnių, o po to jas pardavinėjo turguje. Mažoji, šešerių metų sesytė lakstydavo aplink ir šaukdavo: „Vyšnia, pirk vyšnią!“. Ir žmonės pirko – pasigailėjo jų.
Larisa labai mylėjo savo tėvą, dažnai eidavo jį aplankyti. Mama neprieštaravo, o kai gimė jo vaikas, ji be priekaištų davė dukrai pinigų, kad nupirktų žaislų.
Netrukus namuose pasirodė keistas vyras, kurio Larisa net nenorėjo vadinti vardu. „ Sveiki“, – ji iškošė pro dantis ir nuėjo į savo kambarį. Nuo šiol seserys gyveno, kaip išmanė. Atrodė, kad mama jas pamiršo.
„Aš vis dar prekiavau turguje. Kartais kartu su Ania. Gavusios pinigų už parduotas prekes, nusipirkome dvi dešras ir du jogurtus, valgėme juos tiesiai gatvėje ir tik paskui ėjome namo – kad netektų su niekuo dalintis. Iki šiol blogiausia man yra jaustis alkanai. Dabar aš pati turiu du vaikus, ir neduok Dieve, kad jos liktų vienos ir badautų. Be to, kad ir ko imčiausi, šios mintys pirmiausia įsijungia mano galvoje“, – atviravo Larisa.
Po trejų metų Larisa pateko į avariją. Mergina prisiminė tik pašėlusį automobilio signalą – net nespėjo pasukti motociklo.
„ Atsimerkiu ir suprantu, kad guliu ant kelio. Aplinkui daugybė žmonių, aš žiūriu, kad guliu paplūdusi kraujais. Mėginau atsikelti kaire koja ir praradau sąmonę. Tai prisimenu epizodiškai. Man buvo kaukolės skliauto lūžis dviejose vietose, pirmojo laipsnio šokas. Vėliau, jau ligoninėje, mama pasakė: „Lara, tau kojos gangrena. Koja turi būti amputuota, kitaip gali mirti. Nuspręsk “, – pasakojo Larisa.
Merginos teigimu, skausmai buvo tokie baisūs, kad jai buvo tas pats. „Darykite ką nors, nes aš nebegaliu iškęsti“, – sušuko ji. Jai buvo suleista įvairių skausmą malšinančių, psichotropinių vaistų, todėl nelabai ir suprato, kas vyksta. Pabudo po operacijos – norėjo nueiti į tualetą. Atvertė antklodę ir pamatė, kad neturi kojos. „Tiesiog neįmanoma perteikti to, ką jaučiau tą sekundę…“, – sakė ji.
Bet paskui ėmė galvoti, kaip teks gyventi su kojos protezu.
Įvykus nelaimei, pirmoji meilė nusigręžė
Larisa laukė, kol jos vaikinas Sergejus atvyks į ligoninę, bet taip ir nesulaukė. Paaiškėjo, kad jis sužinojo apie Larisos amputuotą koją. Vis dėlto nusprendė apsilankyti tik po savaitės.
„Galvoju, Dieve, kaip aš jam tokia pasirodysiu? Tai mano pirmoji meilė. Anksčiau mes visą laiką laikydavomės už rankų. Įėjęs į palatą pasakė: „Labas, Lara, kaip tu? Lara, nepyk, bet aš tau nieko nežadėjau“. Aš praradau tėvą, nesutariau su mama, o dabar ir jo nebeliko… Aš niekada nepamiršiu šios būsenos“, – guodėsi mergina.
Po mėnesio ji buvo išrašyta iš ligoninės. Naktį Larisa pabudo ir iš įpročio mėgino atsikelti ant kairės kojos – ir kaulais atsitrenkė į grindis. Su dviem ramentais ji net negalėjo panešti puodelio ar lėkštės. Tiesa, vėliau išmoko. Taip pat buvo sunku eiti į mokyklą, ypač, kai lauke pašaldavo ir buvo slidu – ramentai slydo skirtingomis kryptimis. Dažnai nepažįstami žmonės, pamatę, kaip Larisa „irkluoja“ gatve iki autobuso stotelės, paimdavo ją už rankos ir palydėdavo.
„Kai vaikščiojau su ramentais, visi atsisukdavo. Sijonas ilgas … Dabar man juokinga, bet tada nežinojau, ką daryti. Turguose buvo parduodami lengvi turkiški aulinukai: tokį aulą užsitempiau ant „kojos“, iš vidaus sutvirtinau kaiščiais ir ėjau su ramentais. Nepatogu, bet vis tiek su „dviem“ kojomis!
Tiesa, koja ilgai negijo, nes operacija buvo atlikta neteisingai. Larisa po devynių mėnesių gavo protezą – mergina pasibaisėjo, nes jis skaudžiai trynė. Larisos draugė Irina padėdavo jai atsistoti: kiekvieną dieną po pamokų ji paimdavo už rankos ir vesdavo gatve. Larisa krito, susitrenkė iki kraujo, verkė ir manė, kad niekada neišmoks taip vaikščioti. Bet Irina nenuolaidžiavo: „Lariska, suimk save į rankas“.
Daugiau nei šešis mėnesius negalėjo save tokią priimti. Galvojo, kaip užsidirbti pinigų maistui? Kas dabar ją ves tokią? Kaip apskritai gyventi toliau?
„Aplink buvo „geradarių“, kurie padėjo mano tarakonams galvoje dar labiau daugintis. Iš visų sutiktų žmonių išgirdau: „O tu vargšė mergaite … laikykis, laikykis“. Bet buvo ir tokių, kurie mane palaikė. Paprašiau draugų, kad paduotų man puodelį, o jie: „Lara, kelkis, pasiimk pati“ arba „einam su mumis į diskoteką“. „ Žiūrėk, aš neturiu kojos, – pamaniau tada. – Bet jų dėka aš tikrai tikėjau savimi“, – sakė Larisa.
Tačiau namuose netrūko skandalų nei su mama, nei su jos vyru, todėl Larisa stengėsi būti kuo mažiau ten: prekiavo turguje, o paskui studijavo finansų ir ekonomikos kolegijoje.
Larisa buvo mokslo praktikoje, kai netikėtai jai paskambino kaimynė: „Tavo motina rasta negyva …“
Mergina pirmiausiai išgyveno dėl to, kad ir kaip blogai ji bendravo su mama, bet ji buvo mama. „Praėjus trims mėnesiams po avarijos, tas vyras ją paliko. Mačiau, kad jis pradingdavo dienai, dviem, trims. Dabar galiu ją suprasti … Ji nebuvo įpratusi būti viena. Išėjus tėčiui kentėjo, tačiau netoliese buvo močiutė – artimas žmogus, kuri palaikė. Močiutė mirė ir mama susirado šį, o po to ir jis išėjo. Mama tiesiog nežinojo, kaip gyventi toliau. Aš nežinau, kas papasakojo mano tėčiui apie jos mirtį. Jis paėmė mano seserį tiesiai iš mokyklos – mes net nespėjome pasikalbėti. Ateinu į mūsų butą, o ten mirtina tyla. Beprotiška tyla“, – pasakojo Larisa.
Ji verkė, prašė tėvo nepaimti Anios, bet jis, atrodo, negirdėjo: „Nebūk kvaila. Kaip tu ją išmaitinsi? Aš tėvas“, – pasakė jis ir išsivedė jaunesniąją seserį. Nuo tada labai bijojo likti viena. Bijojo nakvoti tuščiame bute, todėl persikėlė gyventi pas mamos draugę.
Draugai padėjo surinkti pinigų mamos laidotuvėms. Galvodama kaip grąžinti skolas, Larisa pradėjo dirbti. Buvusi mamos klasės draugė pasiūlė savo įmonėje dirbti buhaltere-kasininke.
Psichologas patarė susikrauti daiktus ir eiti gyventi nors į mišką
Ji pamatė seserį Anią tik po pusmečio, tačiau pastebėjo, kad jos vengia. Po šešių mėnesių mokyklos direktorius paskambino Larisai ir pasakė: „Prašau, pasiimk seserį. Jūsų tėtis ir jo šeima atostogavo, paliko ją, ji yra viena“.
„Taip Aniutka grįžo pas mane. Ji buvo mano gyvenimo prasmė. Nemanau, kad kada nors gyvenau sau. Reikėjo uždirbti pinigų maistui abiem. Aniai reikėjo mokytis… Neduok Dieve, būtų kas nors ją įskaudinęs – pulčiau kaip tigrė. Svarbiausia, kad mes buvome kartu. Tėtis ateidavo, bet labai retai. Jis mums nepadėjo pinigais. Paprašiau jo parašyti, kad atsisako dukters, kad bent aš galėčiau gauti valstybės išmokas už ją. Jis sutiko. Kartą aš jam pasakiau: „Tėti, mums sunku, mes negalime susitvarkyti, aš dar nesumokėjau skolų už butą“. Ir jis man pasakė: „Lara, tu suaugusi, tau 18 metų. Išmokite gyventi pagal galimybes“, – pasakojo Larisa.
Mergina neslėpė, kad buvo daug laikotarpių, kai visai nebendravo su juo, tačiau džiaugiasi, kad vėl pradėjo bendrauti, nes daugiau nebeturi artimų žmonių.
Aplinkiniai už nugaros Larisa vadino „vienkoje“. Ji negalėjo savęs priimti iš karto. Norėdama įrodyti savo naudingumą, mergina bandė padaryti tai, ko negali padaryti protezą turintis žmogus – išmoko šokti.
Jaunas vyras atkreipė dėmesį į Larisą, jie netrukus susituokė. Susilaukė kūdikio. Atrodė, kad 23 metų moteriai baigėsi sunkus, kupinas nesusipratimų ir nesibaigiančių ginčų gyvenimo etapas.
„ Buvau pamaitinta, apsirengusi, apsiausta. Tačiau dėl skirtingų nuomonių – nebuvo santarvės. Pagarbos nebuvo, sąvokos „mes“ apskritai nebuvo. „Aš duodu, darau, o tu nedėkinga“, – priekaištavo jis“, – prisiminė Larisa. Tada ji su savo mažuoju sūneliu išvyko pas seserį, kuri irgi jau turėjo savo šeimą. Bet po dviejų ar trijų dienų vyras paprašė atleidimo, kažką nupirko jai ir ji atleido. Nors daugelis klausė: „Larisa, kaip tu gali taip gyventi?“. Moteris gynėsi, kad jis ateis į protą ir pasikeis! Be to, viena nepatemps vaiko, todėl nenori skirtis.
Netrukus draugai nebeatsakė į skambučius. Tada Larisai atrodė, kad jie paprasčiausiai jos nesupranta. Vis dažniau ji jautėsi blogai. Vieną kartą vaikščiojant parke su vaiku, ją tarsi kažkas ėmė smaugti, atrodė, kad tuojau neteks sąmonės. Prasidėjo tachikardija, apėmė baimė.
„Kartą mane ištiko priepuolis, tada gydytojai išrašė tablečių. Maniau, kad po jų eisiu paskui mamą. Kai jie pakėlė mane ant kojų, gydytojas pasakė: „Aš nežinau tavo gyvenimo būdo, bet tai, kas tau darosi, yra visiškas nervų sistemos išsekimas. Mes nustatėme tau diagnozę: asteninį-neurozinį sindromą su panikos priepuoliais“, – pasakojo Larisa.
Moters tvirtinimu, visi jos pažįstami be perstojo kartojo, kad nebeįmanoma taip gyventi. „Galvok apie vaikus“, – sakė jie. Mat per tą laiką Larisa pagimdė dukrą, nors daugelis stebėjosi, kaip ji ryžosi susilaukti antro vaiko, kai tokie baisūs santykiai su vyru. Kažkas ją net pavadino kvaiša.
„ Supratau, kad vaikus reikia ne tik maitinti, bet ir pastatyti ant kojų. Tada ir praradau susidomėjimą gyvenimu. Ryte pabundu, žiūriu pro langą: žmonės eina, šviečia saulė, bet man niekas nebeįdomu“, – prisiminė Larisa.
Ir staiga išsigando nuo tokių minčių. Pradėjo dairytis, ką veikti, nes su tokiomis mintimis tiesiog buvo neįmanoma toliau gyventi. Gavo antrą buhalterės darbą parduotuvėje. Finansiniu požiūriu ji su vyru neturėjo nieko bendro, nes visada ir viską skirstė į „tavo ir mano“.
Larisa užsirašė į psichologo konsultacijas. Išgirdęs jos istoriją, patarė susikrauti daiktus, eiti gyventi net į mišką, jei daugiau nėra kur. Ir tik tada kreiptis į jį. „Juk aš turiu du vaikus, kas bus su jais?“, – moteris mėgino prieštarauti.
Kol vieną gražią dieną pabudusi atsimerkė ir suprato, kad negali pakilti iš lovos. Bandė atsiremti ranka, bet jos nepakluso. Palengvėjo tik antrą dieną. Moteris suprato, kad psichologiškai žmogų galima net nužudyti. Suprato, kad reikia kažką keisti. Bet kaip baisu … Vis dėl to mintys apie skyrybas privertė ją jaustis tvirčiau…
Suprato, kad turi padaryti tai, ko dar niekada nedarė
Draugė vis kartojo: „Larisa, tu fotogeniška, pabandyk tapti modeliu. Dabar viskas nestandartiškai“.
„Ką tu … Man 41 metai, turiu prižiūrėti savo anūkus!“, – atsakė Larisa.
Tada ji vis dar nešiojo sijonus iki kulnų. Juk ji žinojo, kad yra neįgali, kad savo „bjaurastį“ reikia slėpti. „Pamenu, sėdėjau prie jūros su sijonu iki pat pėdų. Man skaudu buvo žiūrėti, kaip kiti maudėsi, o aš … Ir tai truko daugiau nei 20 metų! Draugė šešis mėnesius mane įkalbinėjo. Nejutau tada gyvenimo džiaugsmo. Turėti tris darbus yra gerai, bet fiziškai sunku“, – prisimena moteris.
Tačiau ji suprato, kad turi padaryti tai, ko dar niekada nedarė. Bet tuo pačiu apėmė ir nuožmi baimė.
Galvodama apie draugės žodžius, Larisa pradėjo ieškoti fotografo „Instagram‘e“. „Sveiki, aš Larisa, man 41 metai. Noriu išbandyti save kaip nestandartinis modelis. Galbūt jūs turite norą mane nufotografuoti“, – taip ji rašė įvairiems fotografams. Tai tęsėsi savaitę, kol ji paliko žinutę merginai, vardu Jekaterina ir ji atsakė.
„Pirmoji fotosesija buvo baisi ta prasme, kad jaučiausi neįprastai. Jau ketinau viską užbaigti mintimis: „Ką tu, išprotėjai? Kur tu atėjai?“. Man buvo labai sunku. Įsivaizduokite, aš turiu finansinį išsilavinimą, visai nesu kūrybingas žmogus. Tačiau Katia nuramino ir pasakė: „Kai žengi žingsnį, privalai tęsti“, – dalijosi patirtimi Larisa.
Anot jos, po to paskambino Katia ir paklausė, ar ji galėtų paskelbti jos nuotraukas. Larisa sutiko. Katia įkėlė jas į socialinius tinklus, sukūrusi nuorodą į Larisos asmeninę paskyrą. „ Ir žinote, žmonės pradėjo man rašyti, prašydami papasakoti savo istoriją! Apskritai iš pradžių nesupratau, kaip elgtis. Bet pajutau didžiulį džiaugsmą, nes išbandžiau kažką naujo ir viskas pavyko. Taigi aš galiu! Ir aš pamažu įsitraukiau į fotosesijas. Man tai labai patiko!“, – džiaugėsi moteris.
Siųsdama savo pirmąsias fotografijas sūnui, Larisa galvojo: „Vaikas pasakys, kad mamai su galva negerai“. Tačiau sulaukė iš jo entuziastingos žinutės: „Mama, tu šaunuolė!“.
„ Pagaliau pamačiau, kad esu ne viena. Anksčiau būdavo baisu būti vienai, nes nepagalvodavau, kad galiu sulaukti iš vaikų palaikymo. Jie yra vaikai, ką jie gali padaryti? Tačiau sūnui atsakius, dingo nepilnavertiškumo jausmas ir mintis, kad esu luošė. Mano vaikai mane labai palaiko. Grįžusi namo po kitos fotosesijos, vyrui pasakiau, kad noriu skirtis. Šis žingsnis buvo vienas sunkiausių, bet nesigailiu“, – tvirtino moteris.
Fotosesijų dėka Larisa patikėjo savimi. Pirmą kartą gyvenime nusipirko šortus – nešiojo juos ir net atėjo į darbą. Kolegės, pripratusios prie jos ilgų sijonų, tiesiog apstulbo iš nuostabos. „Larisa Sergejevna … Bomba!“, – sušuko vienbalsiai.
Dabar moteris įsitikinusi, kad sulaukus 43-ejų, gyvenimas tik prasideda.
„ Išeinu pasivaikščioti per pietus, o mano pečius ištiesina praeivių žvilgsniai. Dabar aš nebesu drovi, susigūžusi ir nepasitikinti savimi! Labai džiaugiuosi, kad viskas susiklostė taip, ir esu dėkinga žmonėms, kurie manimi tikėjo. Vienintelis dalykas, kurį dabar turiu padaryti, tai atkurti savo sveiką. Kuo tai baigsis – nežinau. Bet aš žinau, kur eiti ir ko noriu. Atsižvelgiant į tai, kad vis dar prisimenu, jog esu buhalterė! Bet su kiekviena diena jaučiuosi kaip žmogus! Turiu norų ir tikslų. Noriu atostogauti, nusipirkti gražią suknelę, nueiti į kiną…“, – dalijosi įspūdžiais moteris.
Jos tvirtinimu, darbas ją palaikė visą gyvenimą, nes niekada nebuvo nė vienos dienos, kad būtų namuose, išskyrus motinystės atostogas. Bet dabar jau nenori bėgti į tris darbus, nes turi ir kitų pomėgių. Nusprendė kandidatuoti į vieną darbą, iš kurio patirs ne tik džiaugsmo, bet kuris atneš ir pinigų. „Tik praėjus dideles kančias imi suprasti, kad mąstyti, daryti ir pasakyti ką nors gražaus yra didžiulė laimė. Esu dėkinga Dievui, kad taip nutiko ir einu šia linkme. Esu tikra, kad viskas man turėtų pasisekti. Ne, ne taip. Man pasiseks!“, – tvirtai pasakė Larisa.
Socialinių tinklų nuotraukos