Jei žmogui patinka tai, kad jis tampa geidžiamu seksualiniu apatinio trikotažo objektu, tai paprastai būdinga homoseksualiems ar biseksualiems vyrams

Atrodo, kad tai nėra draudžiama nei įstatymuose, nei Biblijoje. Taigi, kas jiems uždraus. Jei  nori ir patogu, tegul dėvi. Juk ne tik moterys perka džinsines kelnes vyrų skyriuje.

Kaip ten bebūtų, bet, mano manymu, pirmiausiai fiziškai nepatogu turėtų būti dėvėti moteriškas kelnaites, nes vyrų lytiniai organai užima šiek tiek daugiau vietos ir ne veltui vyriškos trumpikės dažniausiai būna laisvesnės. Kitas dalykas – tikriausiai norėjote sužinoti ne apie fizines savybes, o apie tų vyrų, kurie vis dar dėvi apatinį trikotažą, motyvaciją. Ir yra keletas variantų.

Pirma, kai vyrai mėgsta  seksą, suteikia savo apatiniams ypatingą erotinę prasmę. Tai yra fetišizmas, o kartais tai panašu į seną tradiciją nešioti pakabukus su mylimos moters plaukais. Kitaip tariant, norisi su savimi turėti savo partnerės priminimą. Ir sėdi darbe, kartais galvodamas ne apie nemokų klientą ar viršininką, kuriam reikėjo pateikti darbų ataskaitą dar vakar, o apie vakarykštį vakarą lovoje. Beje, ir kai kuriems iš jų net nereikia partnerės, jie džiaugiasi, kad dėvi drabužį, kuris anksčiau buvo ant taip trokštamo moters kūno.

Antrasis variantas – kai vyrams patinka tai, kad apatiniai drabužiai daro juos šiek tiek panašius į moteris. Jei žmogui patinka tai, kad jis tampa geidžiamu seksualiniu apatinio trikotažo objektu, tai  paprastai būdinga homoseksualiems ar biseksualiems vyrams.

Apskritai mums dažnai įprasta manyti, kad moteriškai apsirengę vyrai yra… „ne vyrai“.

Transseksualai taip pat gali dėvėti apatinį trikotažą. Šiandien etiketo ir sveiko proto taisyklės tokiais atvejais rekomenduoja pasakyti „translytės moterys“,  tačiau dažnai jie, ypač translyčių perėjimo pradžioje, dar vadinami „vyrais, dėvinčiais moteriškus drabužius“.

Kitaip tariant, drabužių pasirinkimą šiais atvejais diktuoja vidinis jausmas, įsivaizduojama lytinė tapatybė.

Jei viskas atrodo sudėtinga ir nesuprantama dėl lytinės tapatybės, pabandysiu pateikti daug labiau pažįstamą pavyzdį. Pavyzdžiui, kad ir kamufliažiniai drabužiai, kuriuos dėvi ne tik tarnyboje esantys kariškiai, bet ir daugelis kitų. Vieniems tai gali  būti asmeninio įvaizdžio dalis (pavyzdžiui, vyras nori pabrėžti savo karinę praeitį ar tiesiog savo galingumą). Kiti pasirenka uniformą dėl praktinių priežasčių. Yra ir tokių, kuriems tai atrodo seksualiai patrauklu. Panašiai ir su džinsais – kai kuriems tiesiog praktiškos kelnės, tačiau prieš keturiasdešimt metų SSRS džinsai buvo daug daugiau nei kelnės. Ir juos užsidėję žmonės iš dalies norėjo ką nors pasakyti apie save ir savo tapatybę, net nepaisydami dažnai absurdiškų neteisėtų perpardavėjų (spekuliantų) kainų. Taip pat ir su apatiniu trikotažu savęs pažinimo kontekste – galimi įvairūs variantai.

Mūsų šalyje nėra įstatymo, draudžiančio vyrams dėvėti moteriškas kelnaites. Bent jau kol kas (juokauju). Todėl niekas negali uždrausti – jei vaikinas nori dėvėti šį moters drabužių spintos elementą, tai kodėl gi ne. Kitas dalykas – dabar visuomenė gali pradėti smerkti tokį elgesį. Bet vis dėlto man atrodo, kad pamažu prieiname prie išvados, jog kiekvienas dėvi tai, ką nori. Svarbiausia, kad moteriškos kelnaitės visiškai uždengtų vyrišką lytinį organą (jei vaikinas nusprendžia jose pasirodyti viešoje vietoje be viršutinių drabužių).

Vyrai nori, kad moteris būtų graži, grakšti ir vilkėtų sukneles. O moterys nori, kad vyrai būtų vyriški. Taigi, svarbiausias dalykas – vyras ir moteris. Ir nieko daugiau.

Mieli vyrai, dėvėkite tik vyriškas trumpikes ir nedėvėkite savo žmonų, meilužių ar draugių  kelnaičių. Būkite vyrais!

 

seksologas Liudvikas Petravičius

 

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą