Tėvas norėjo iš dukters padaryti tobulą žmogų: ji turėjo įsikibti į elektros laidą, o jis tuo metu paleisdavo srovę

Visais laikais pasaulio mokslininkai ne kartą eksperimentavo su žmonėmis, kurių daugelis  išsiskyrė ypatingu žiaurumu.  Tačiau Maude Julien istorija yra  nepalyginamai stulbinanti nei dauguma praeities mokslinių tyrimų. Mat  mūsų  šio straipsnio herojė tapo  savo tėvo „bandymų objektu“, rašo „Daily Mail“.

Nuo mažens mergaitė gyveno spartietiškomis sąlygomis

Dabar Maude Julien yra sėkminga psichologė ir bestselerių „Dukters pasaka“ autorė, tačiau jos gyvenimą vargu ar galima pavadinti laimingu. Nuo vaikystės iki aštuonioliktojo gimtadienio Maude buvo savo tėvo nelaisvėje, kuris fanatiškai tikėjo idėja sukurti antžmogį. Ši moteris susidūrė su siaubinga mūsų pasaulio neteisybe ir žiaurumu, bet vis tiek sugebėjo rasti jėgų gyventi toliau ir palikti praeityje ilgus metus besitęsiantį košmarą.

Tragiška Maud Julien istorija prasidėjo dar gerokai prieš jos gimimą. 1936 metais turtingas prancūzas Louisas Didieras iš kalnakasio nusipirko vaiką, šešiametę mergaitę Jeanine P. Didier. Mergaitė buvo auklėjama griežtai, o kai mergina sulaukė pilnametystės, ją vedė. Ši santuoka sukėlė daug klausimų aplinkiniams, kurie reiškė skirtingas nuomones apie Didiero ketinimus, tačiau tikrieji jo motyvai buvo daug prastesni nei patys drąsiausi spėjimai.

1957 metais Louisas ir Janine susilaukė dukters, kurią pavadino Maude. Didierai nusipirko nedidelį dvarą Prancūzijos šiaurėje, netoli Diunkerko, kur  ir persikėlė  su šeima. Tiesa, Didierų poros gyvenimas visai nebuvo panašus į pasaką – Louisas nesidomėjo žmonos ir dukters gerove. Vyras buvo apsėstas minties sukurti tobulą žmogų, kuris pranoktų visus gyvus žmones savo galia ir išsivystymu. Tai būtų aukštesnė būtybė, pasižyminčią išskirtiniais intelektiniais ir fiziniais duomenimis.

Ambicingų Louiso Didiero planų auka tapo jo paties dukra Maude. Nuo mažens mergaitė gyveno spartietiškomis sąlygomis – neturėjo žaislų, jai buvo draudžiama kalbėti, verkti, juoktis ir rodyti bet kokias kitas emocijas. Mažylė miegojo ant kieto čiužinio nešildomame kambaryje, o vieninteliai jos draugai buvo ponis, antis ir kiemo šuo, kurį tėvas jai nupirko, nes tikėjo, kad kontaktas su gyvūnais prisideda prie protinių gebėjimų ugdymo.

Nežmoniškas Maude gyvenimo  sąlygas lėmė tai, kad jos tėvas, ponas Didieras tikėjo tuo – antžmogis, būtent žmogus, turintis fenomenalų intelektą ir ne mažiau fenomenalaus fizinio išsivystymo, gali susiformuoti tik tokiomis sąlygomis. Nes bet kokie patogumai ar malonumai – nesvarbu, tai būtų šilta antklodė ar įprastas maistas, trukdys tobulėjimui. Būdamas įsitikinęs savo teisumu, Louisas Didieras pradėjo savo eksperimentą ir paskyrė jam visą savo gyvenimą.

Maude augo,  o išvien augo ir jos tėvo lūkesčiai – kasmet jis vis labiau griežtino jos kalinimo sąlygas. Mergaitei buvo uždrausta valgyti bet kokį maistą, kuris turėjo bent kiek skonį – pagrindinė vaiko raciono dalis buvo virti ryžiai ar žalios daržovės. Be griežtos dietos, Maude privalėjo laikytis ir kitų žiaurių tėvo gyvenimo taisyklių – asmeninei higienai jai buvo skirtas tik vienas kvadratas tualetinio popieriaus per mėnesį. Vaikui buvo leidžiama nusiprausti tik kartą per savaitę ir išskirtinai tik lediniu vandeniu. Apie laisvą laiką nebuvo nė kalbos…

Penktasis Maude gimtadienis buvo proga tėvui  „padovanoti“  dukrai naujų pareigų – nuo ​​šiol mergaitė visą dieną  turėjo skirti mokslams. Tėvo programoje buvo numatytos ir muzikos pamokos – Louisas norėjo, kad Maude išmoktų groti visais pasaulio instrumentais. Taip pat vaikas po kelias valandas per dieną užsiimdavo fechtavimu, jodinėjimu, važinėjimu dviračiu, gimnastika ir plaukimu.

Įmetė nemokantį plaukti vaiką į gilų ledinio vandens baseiną

Savo knygoje Maude Julien pasidalino su skaitytojais prisiminimais apie tai, kaip tėvai išmokė ją važiuoti dviračiu: „Jie [tėvai] pašalino papildomus ratus nuo mano treniruočių dviračio. Mama privertė mane atsisėsti ant nestabilios konstrukcijos ir jėga nustūmė dviratį nuožulniu keliu. Kritau, susižalojau kelį ir verkiau, bet pamačiusi jų akmeninius veidus, nustojau verkti. Mama tyliai priėjo prie manęs ir vėl pasodino ant dviračio – treniruotės tęsėsi visą dieną, kol galiausiai išmokau išlaikyti pusiausvyrą“.

Beje, mama dukters auklėjime dalyvavo ne mažiau nei tėvas.  Galbūt Jeanine buvo palaužta dėl jo smurto prieš ją vaikystėje, o gal ji tiesiog dalijosi jo įsitikinimais ir taip pat svajojo sukurti aukštesnę būtybę. Vienaip ar kitaip, būtent ji buvo Louiso Didiero įsakymų „vykdytoja“ – stūmė nuo kalno nestabilų Maude dviratį, įmetė nemokantį plaukti vaiką į gilų ledinio vandens baseiną, o  vidury nakties  pažadinusi, liepdavo mankštintis.

Kuo toliau, tuo labiau Maude gyvenimas panėšėjo į siaubo filmą. Ponas Didieras manė, kad visų jo griežtų auklėjimo metodų neužtenka, ir jis pradėjo kitaip eksperimentuoti su savo dukra. Maude turėjo įsikibti į elektros laidą, o tuo metu tėvas paleisdavo elektros srovę. Jo nuomone, tokie eksperimentai turėjo sustiprinti jos fizinę jėgą ir ištvermę. Taip pat Louisas Didieras kelias savaites draudė dukrai kalbėti,  nedavė valgyti, neleido atsigerti. O už bet kokį taisyklių pažeidimą buvo griežtai baudžiama.

Kai Maude suėjo devyneri, tėvas nusprendė „paįvairinti“  dukters mitybą – prie kiekvieno valgio dabar būdavo pridedama nedidelė viskio porcija ar taurė vyno. Didiero manymu, tai prisideda prie organizmo vystymosi.

Be to, Louisas Didieras daug dėmesio skyrė savo dukters baimėms. Sužinojęs, kad Maude bijo graužikų, nusprendė išnaikinti šią dukters fobiją tokiu būdu: nuolat pažadindavo mergaitę vidury nakties ir, net neleisdamas jai apsiauti batų, siųsdavo į tamsų ir šaltą rūsį. Be to, prigrasindavo, jei tik ji pravers burną ir nors cyptelės,  už jos apykaklės bus užkišta pelė ar žiurkė ir mergaitę sugrauš iš vidaus.

Vėliau ponas Didieras aprengdavo Maude megztiniu, apkabinėtą varpeliais, prieš išsiunčiant ją į rūsį. Šis metodas užtikrino, kad vaikas nejudės,  nes  jai buvo pasakyta, kad pajudėjus, pradės skambėti varpeliai ir ji pritrauks  savo nekenčiamus graužikus.

Niekada nenorėjo pripažinti, kad sugriovė savo dukters gyvenimą

Jau suaugusi  Maude Julien savo knygoje rašė, kad tada ji buvo beprotiškai išsigandusi ir norėjo tiesiog mirti. „Stovėdama tame šiurpiame rūsyje meldžiau Dievo tik vieno – mirties“, – rašoma knygoje.

Maude išbandymai buvo nežmoniški, bet kad ir kaip keistai skambėtų, jie tikrai išmokė ją prisitaikyti prie bet kokios gyvenimo realybės – šešiolikos metų mergina išmoko apeiti daugelį tėvo draudimų. Ji tyliai vogė tualetinį popierių, iš virtuvės gardų maistą, o naktį  išlipdavo pro langą  ir išeidavo  į gatvę pasivaikščioti  bei įkvėpti tyro laisvės oro. Merginos tėvai niekada jos nepagavo, nors atidžiai stebėjo kiekvieną jos žingsnį.

1973 metais Maude tėvo sveikata kiek suprastėjo ir  jis buvo priverstas pasamdyti muzikos mokytoją savo dukrai – vyrui, vardu Monsieur Molin. Kai mokytojas pirmą kartą atvyko į savo mokinės namus, jį labai sukrėtė tai, ką pamatė – išsekęs ir išsigandęs vaikas, fanatiški tėvai, iš dukters reikalaujantys neįmanomų dalykų. Ir visiško beviltiškumo atmosfera, tvyrojusi Didierų šeimoje. Tada ponas Molinas  iškėlė sąlygą – pravesti muzikos pamokas jo namuose. Pirmutinis vyro tikslas buvo pasikalbėti su mergina akis į akį.

Po kiek laiko tas pats mokytojas padėjo Maude įsidarbinti mažoje muzikos instrumentų parduotuvėlėje. Ir tai buvo naujos merginos gyvenimo pradžia. Ten ji sutiko savo būsimą vyrą Richardą Julieną, pas kurį pabėgo būdama aštuoniolikos.

Maude tėvas įsiuto ir reikalavo, kad dukra sugrįžtų, tačiau mergina rado jėgų parodyti ištvermę ir pasakyti „ne“ savo kankintojui. Jis mirė 1981 metais, taip daugiau niekada ir nepamatęs savo dukters.

Maude Julien  gyvenimas pagerėjo ne iš karto – mergina neturėjo bendravimo įgūdžių, nemokėjo tinkamai elgtis visuomenėje, o netinkama mityba ir alkoholio vartojimas nuo mažens sukėlė kelias lėtines ligas, kurias gydyti prireikė metų.

Beje, Maude vyras Richardas taip pat ne iš karto sužinojo tiesą apie mylimosios praeitį – mergina jam savo istoriją papasakojo tik po tėvo mirties. O 2019-aisiais Maude Julien nusprendė visam pasauliui papasakoti  apie savo gyvenimo istoriją ir likimą, išleidusi atsiminimų knygą, kurios vieną egzempliorių moteris nusiuntė kaip dovaną savo mamai. Tačiau Jeanine niekada nenorėjo pripažinti, kad sugriovė savo  dukters gyvenimą, ir sakė, kad Maude „tiesiog nesuprato puikių savo tėvo idėjų“.

Laimei, Maude Julien vis tiek sugebėjo rasti savo vietą gyvenime ir pamiršti praeitį – ji įgijo psichologės profesiją ir padeda žmonėms, patyrusiems psichologines traumas. Asmeninis Maude gyvenimas taip pat susiklostė gerai – kartu su Richardu jie užaugino dvi dukras, kurių vaikystė kardinaliai skyrėsi nuo tos, kurią išgyveno mama.

„Facebook“ nuotraukose: Maude tėvai ir ji vaikystėje