sniegopilys.lt
„Jei mirčiau, pasirūpinkite mano berniukais“ , – dingus 28 metų moteriai ir dviejų sūnų motinai Susan Powell, perskaitė artimieji, atradę jos dienoraštį. Jame buvo daug parašyta ir apie vis blogėjančius santykius su vyru, užsibaigiančius šiais žodžiais: „Mano mirtis nebus nelaimingas atsitikimas“. Dienoraščio įrašai taip pat liudija ir apie vis augančią nepasitikėjimo ir neapykantos sieną tarp Susan ir jos vyro Josho. O taip pat ir jos mėginimai, nepaisant nieko, išsaugoti santuoką. Netrūksta ir eilučių, kur ji sielojasi prarandanti vyrą, kurį stipriai tebemyli.
Susan Powell dingo iš savo namų užmiestyje Sot Leik Sityje 2009 metais gruodžio mėnesį ir nerasta iki šiol.
Bijojo blogiausio dėl nuolatinės įtampos ir nesutarimų su vyru
2009 metais, per išeigines, iš gruodžio 6 į 7-ąją 28 metų Susan Powell paskutinį kartą matė Sot Leik Sityje, kur ji gyveno su savo vyru Joshu ir dviem sūnumis.
Po to per apklausą policijoje Joshas sakė, kad jis nusprendė pasiimti savo berniukus į improvizuotą turistinį žygį vidury nakties, gausiai sningant, bet grįžę namo žmonos neberado.
Tuo tarpu policijos detektyvė kitame kambaryje apklausė vyresnį Powellų sūnų, kuris pasakė, kad į nakties žygį išvyko visi: jis, broliukas, tėtė ir mama, bet po to mama pasiliko miške. Ir jie grįžo namo trise.
2009 metais gruodžio 24 dieną, praėjus dviem savaitėms po Susan Powell dingimo, remiantis vaikų Braden ir Charlie parodymais, policijos pareigūnai priėjo prie išvados, kad Joshas Powellas galimai yra prisidėjęs prie žmonos dingimo.
Policijai paviešinus Susan Powell dienorašį, paaiškėjo , kad jos vyras palaikė artimus ryšius su moterimi, gyvenančia Jutoje. Likus septyniems mėnesiams iki Susan Powell dingimo, moteris paliko įrašą dienoraštyje, kad ji bijo blogiausio dėl nuolatinės įtampos ir nesutarimų su vyru.
Moteris jautė didėjantį pavojų, bet sulaikydavo religingumas ir viltis, kad ji dar gali išgelbėti savo jauną šeimą. Tačiau įrašai dienoraštyje vienas už kitą niūresni. „Negaliu patikėti, kad mūsų santuoka taip greitai griūva. Jaučiuosi bejėgė, naivi ir kvaila. – 2008 metai, kovo 5 diena“. „Jei aš mirčiau, tai nebus nelaimingas atsitikimas, net jei ir bus panašu į tai. Pasirūpinkite mano berniukais, – 2008 metai, balandžio 26 diena.
Praėjus beveik metams, Susan Powell dingo kaip į vandenį ir daugiau niekas jos nebematė. Be to, niekam ir niekada nebuvo pateikti kaltinimai dėl jos dingimo. Tiksliau tiems, kurie pateko į policininkų akiratį – jos vyrui, jo broliui ir jų tėvui. Nors dokumentai, kurie buvo paviešinti gegužės 20 dieną, rodo, kad policija ėmė stebėti Susan sutuoktinį nuo pat pradžių, suabejoję jo alibi.
Po kiek laiko Vest Velio miesto nusikaltimų tyrimo biuro policininkai, dar neturėdami svarių įrodymų, vis dėlto pareiškė, kad Joshas Powellas galėjo daugiausiai prisidėti prie žmonos dingimo, o jo brolis Michaelis Powellas galėjo padėti atsikratyti jau mirusios moters kūno.
Tačiau abu vyrai neigė savo kaltę.
Norėjo apskritai atkirsti žmoną nuo išorinio pasaulio
Susan Kox ir Josho Powello vedybos įvyko 2001 metų pavasarį Portlendo (Oregono valstija) mormonų bažnyčioje. Jie susipažino draugų vakarėlyje. Susan labai patiko ir kitam vaikinui, kuris taip pat kvietė ją šokti ne vieną kartą, bet mergina pasirinko Joshą. Pora susituokė praėjus 8 mėnesiams nuo pažinties pradžios. Aišku, jauna šeima neturėjo daug pinigų. Bet jie turėjo vienas kitą ir labai mylėjo. Jaunavedžiai puldinėjo nuo vienų darbų prie kitų, kraustėsi iš vieno buto į kitą, kartais trumpam apsigyvendavo Josho tėvo Steve Powello namuose. Susan rašė, kad jos vyras yra talentingas IT specialistas ir nerimavo dėl jo, kad jis negali rasti nuolatinio ir gerai apmokamo darbo.
Jaunavedžiai nuolat lankydavosi vietos bažnyčioje, kur dainavo jos chore.
Vieną kartą jauna pora pramiegojo sekmadienio mišias, todėl vėliau išėjo tiesiog pasivaikščioti po ką tiktai sniego skraiste padengtas apylinkes. „Jis žaidė su išdykaujančiais kaimynų vaikais. Po to švelniai svaidė į mane sniego gniūžtes. Jis buvo panašus į didelį vaiką“, – tai pirmasis Susan įrašas dienoraštyje, kurį pradėjo vesti 2002 metais. Ji buvo stipriai įsimylėjusi 20 metų moteris, svajojo apie gražią ateitį su vyru, žadėjusiu jai aukso kalnus. „Man nepaprastai pasisekė su Joshu“, – parašė ji tais pačiais 2002 metais. Tačiau po kiek laiko ėmė pamažu viskas keistis. Jauna moteris jautėsi draskoma vidinio nerimo ir blogos nuojautos.
Dienoraštyje nemažai įrašų, liudijančių, kad pinigai buvo nuolatinė jaunos šeimos problema. Jie nesutarė ir dėl to, ar mokėti bažnyčiai 10 proc. įnašą nuo gaunamų pajamų, nes Joshas nuolat priekaištavo žmonai, kad tai vien bereikalingas pinigų švaistymas. Jis taip pat stengėsi kuo mažiau pinigų išleisti ir maistui. Susan rašė: „Maistas, kurį mes valgome, tik iš mūsų sodo ir jei mes neužsiaugintume jų, neturėtumėme ko valgyti. Joshas duoda man 10 dolerių savaitei, už kuriuos turiu nupirkti maisto. Nuperku pieno produktų, duonos ir mėsos. O sau atskirai jis prisiperka ir visokiausių skanėstų, kuriuos suvalgo vienas, pasislėpęs namuose. Neduoda net vaikams.“
Galų gale Susan Powell susirado nuolatinį darbą šeimos finansinio palaikymo skambučių centre. Tuo metu vyras jau kontroliavo kiekvieną jos žingsnį. Joshas norėjo apskritai atkirsti žmoną nuo išorinio pasaulio: neleido jai naudotis kompiuteriu, neleido turėti ir mobiliojo telefono. Kai kas nors paskambindavo jiems namo į stacionaraus ryšio telefoną, skambinančiojo numeris būdavo automatiškai persiunčiamas į Josho kompiuterį ir jis matydavo, su kuo žmona kalba.
„Kai skambindavau seseriai į namus, jis neleisdavo man ilgai kalbėti su ja. Be to, visada klausydavo ką mes kalbame“, – sakė Susan Powell sesuo. Po to moteris pradėjo skambinti Susan į darbą, kad vyras negalėtų klausyti, ką juodvi kalba.
Susan Powell įrašai dienoraštyje, prasidėję jaunos įsimylėjusios moters jausmais savo vyrui, praėjus keleriems metams virto liepsnojančiu pragaru, kurio ji jau nebepamatė.
Uošviui buvo pateikti kaltinimai dėl vojerizmo ir vaikų pornografijos laikymo
Moteris taip pat nuolat jautė ir savo uošvio tyčia daromą neigiamą įtaką jos vyrui. Netrukus Joshas atitolo ir nuo bažnytinės veiklos. Tą patį padarė ir jo tėvas Steve‘as Powellas. Tėvas ir sūnus labai mėgo fotografuoti ir filmuoti, todėl padarė galybę šeimos fotografijų, bet Susan nerodė. Sprendžiant iš dienoraščio įrašų, vyrai kalbėdavosi telefonu po kelias valandas per savaitę, o po to Susan sutuoktinį apimdavo įsiūčio protrūkiai.
Tyrimui dėl Susan Powell dingimo įsibėgėjus, policija atliko kratą jos uošvio namuose Puialape, Vašingtono valstijoje ir išsivežė kelis kompiuterius.
Steve‘ui Powellui buvo pateikti kaltinimai dėl vojerizmo ir vaikų pornografijos laikymo. Mat vyras slapta fotografavo kaimynų mažametes mergaites. Steve‘as stovėdavo prie lango ir tykodavo, kol kuri nors mergaitė nueis į tualetą ir, nusimovusi kelnytes, atsisės ant unitazo arba maudytis po dušu. Ir fotografuodavo jas nuogas. Be to, policininkai atrado Steve‘o Powello namuose, sugrūstus į komodos stalčius, Susan kelnaites, liemenėles, tamponus ir įklotus. Vėliau paaiškėjo, kad Steve‘as vogdavo savo marčios apatinius ir higienos priemones, apsilankęs jos ir sūnaus namuose.
Išvien policijos tyrėjai ir toliau ieškojo Susan palaikų ne tik aplinkinių miškų teritorijose, bet ir apleistose šachtose Jutoje bei kaimyninėje Nevadoje. Kol vyko tyrimas, „gedintis“ vyras su sūnumis persikėlė gyventi arčiau savo tėvo, į Vašingtono valstiją, Puialapo miestą, kurs jis ir Susan užaugo.
Pradžioje Steve‘as kategoriškai neigė kaip nors prisidėjęs prie savo marčios dingimo, bet kai apie šį įvykį jau kalbėjo kone visa Amerika, vyras viešai, per nacionalinę televiziją pareiškė, kad jis ir jo marti buvo įsimylėję vienas kitą meilužiai.
Tuo tarpu dienoraščio įrašai liudija, kad Susan jautėsi nekaip dėl savo uošvio, Steve‘o Powello demonstruojamo dėmesio ir jausmų jai. „Jis seksualiai priekabiauja prie manęs“, – parašė moteris.
2009 metų pradžioje Susan išsiuntė kelias žinutes draugams iš įstaigos, kurioje dirbo, elektroninio pašto, parašiusi, kad jai reikia „ kuo greičiau palįsti po dušu, perskaičius uošvio sukurtos dainos tekstą, kurį patalpino socialiniuose tinkluose“. Moteris paaiškino, kad uošvio sukurta daina „Aš liūdžiu be tavęs“, skirta jai. „Aš noriu mylėti slapta, aš noriu mylėti tave kasdien“. – cituoja Susan dainos žodžius. „Perskaitykite visą dainos tekstą – jis gašlus. Ypač kai žinai, kaip jis elgiasi“, – pridūrė ji. Susan taip pat parašė, kad jaučiasi išduota savo vyro, kuris apkaltino ją, siunčianti uošviui intymius signalus ir tuo pačiu skatinanti jo seksualinį geismą.
Steve‘as buvo pripažintas kaltu dėl vojerizmo ir vaikų pornografijos laikymo ir pasodintas už grotų.
Ne kartą svarstė griebti vaikus ir bėgti iš namų
Susan buvo įsitikinusi, kad jos vyrui Joshui – bipolinis sutrikimas. Todėl netrūko įrašų dienoraštyje ir apie jo sunkų bei agresyvų, net žiaurų charakterį. Jai kėlė nerimą ir tai, kad bet ką pasakius, jis puldavo ją ir smarkiai pastumdavo. Apie vis dažnėjančius smurto protrūkius Susan prasitarė savo seseriai dar 2007 metų rudenį, kad Joshas Powellas pagrasino užmušiąs, jei Susan nuspręstų skirtis su juo.
„Nežinau, ar reikia laukti, kol jis padarys ką nors nepataisomo? O gal geriau griebti vaikus ir bėgti iš namų? Bijau, kad jis gali ne tik man suteikti skausmo, bet ir atimti vaikus ar kaip nors pakenkti jiems?“, – greta įrašo pažymėta data: 2008 metai, sausio 19 diena.
Susan anyta Terrica Powell, viešai niekada nekalbėjusi nei apie savo sūnų, nei apie buvusį vyrą Steve‘ą, policijoje per apklausą pasakė, kad jos sūnus Joshas buvo labai užsispyręs, impulsyvus ir egoistiškas berniukas ir vaikystėje, ir paauglystėje, ir vėliau. Nepaisant to, motina gynė sūnų, bet negailėjo gerų žodžių ir marčiai. „Jie abu buvo stiprios asmenybės“, – sakė moteris. Bet netrukus pridūrė: „Ne kartą esu girdėjusi, kaip jie rėkdavo vienas ant kito. Susan pradėdavo šaukti ant jo, o tada ir jis imdavo šaukti ant jos. Bet niekada neteko matyti, kad sūnus smurtautų prieš ją arba jiedu būtų susimušę“.
Atliekant tyrimą, teisėsaugos pareigūnai išplatino klausimyną tarp kaimynų, gyvenančių Vest Velio miestelyje, ir kai kurių Powello šeimos draugų. Kai kurie kaimynai ir šeimos draugai apibūdino Joshą Powellą kaip nenormalų ir net keliantį pavojų aplinkiniams žmogų. „Jis kartais taip keistai ir nesuprantamai elgdavosi, kad mes pradėjome jį vadinti tiesiog „JP istorijos“ , – pasakė vienas kaimynų.
„Aš pažįstu Joshą, nes jis mane ne kartą buvo išvedęs iš pusiausvyros! Jis labai keistas!“- sakė vienas šeimos draugų policijos pareigūnams.
O dar viena kaimynė pareiškė, kad jausdavosi labai nejaukiai, kai Joshas atsistodavo už jos nugaros parduotuvėje, beveik alsuodavo į pakaušį ir tylėdavo. Moteris prasitarė tyrėjams, kad tokio siaubo daugiau neprisimenanti gyvenime.
Svajojo susilaukti dar vieno vaiko – mergaitės ar net dvynukų
Nepaisant to, Susan tikėjo ir gyveno viltimi, kad ilgainiui viskas susitvarkys ir reikalai pagerės. Ji pasiūlė vyrui dažniau nueiti į maldos namus ir skaityti Evangeliją. „Aš tikiuosi, kad jis nueis pasimelsti, kiek apsiramins ir suteiks galimybę Dievui sugrįžti į jo širdį“, – parašė Susan savo dienoraštyje, likus keliems mėnesiams iki jos dingimo.
Moteris tikėjo, kad pavyks išsaugoti santuoką ir maldavo Dievo, kad ji susilauktų dar vieno vaiko – mergaitės ar net dvynukų. Jos dienoraštyje net buvo išvardinti būsimo vaiko ar vaikų vardai: Adeline, Jadeline arba Aubrey, Andrey.
Tačiau tuo metu Joshas Powellas jau buvo užmezgęs romaną su moterimi, su kuria susipažino internete. Todėl išvadino žmoną religine fanatike, pasakęs, kad bažnyčia baigia išplauti jai smegenis. Sūnaus nuomonę palaikė ir tėvas.
Josho tėvas Steve pranešė žiniasklaidai, kad, jo manymu, marti, palikusi vaikus, pabėgo su meilužiu į kitą valstiją, kurio taip pat pasigedo tą pačią naktį, kai ir ją matė paskutinį kartą.
Tėvui antrino ir sūnus, pareiškęs žiniasklaidai, kad jo žmona buvo nesveika ir „itin nestabilios psichikos“.
Bet moteriai nedavė ramybės ir įkyrios mintys apie skyrybas. Per kažkurias išeigines, Susan sėdo į šeimos autobobilį ir nuvažiavo į artimiausią banką, kur atidarė savo vardu sąskaitą, kad vyras daugiau negalėtų kontroliuoti jos išlaidų. „Jis tikriausiai galvoja, kad visada būsiu paklusni ir darysiu viską, ką jis pasakys, – po to parašė ji vienai savo draugei elektroniniame laiške. – Bet aš jau esu daug stipresnė ir išmokau laikyti išgyvenimo režimo. Galvoju, kad jis nesitikėjo, jog mėginsiu pasipriešinti jam“. Be to, Susan išsinuomojo banko dėžutę, į kurią įdėjo savo paskutinį „testamentą“ ir užrakino banko seife. Mat skyrybų advokatui patarus, Susan padarė vaizdo įrašą, kur moteris kalba, žiūrėdama tiesiai į kamerą: „Šiandien 2008 metų liepos 29 diena, norėdama būti užtikrinta, kad jei kas nors atsitiktų su manimi arba mano šeima, arba su visais mumis, užfiksuosiu visą mūsų turimą turtą ir banko aktyvus. Bet tikiuosi, kad nieko blogo nenutiks ir mes visi gyvensime laimingai“.
Asmeninio albumo nuotraukos
bus tęsinys
