sniegopilys.lt
Li Jingzhi iš Kinijos prireikė daugiau nei trijų dešimtmečių, ieškant savo sūnaus Mao Yin, kuris buvo pagrobtas 1988 metais ir parduotas. Moteris buvo beveik praradusi viltį dar kada nors pamatyti savo sūnų, bet gegužę pagaliau sulaukė skambučio…
Norėjo, kad sūnus mokytųsi ir būtų sėkmingas žmogus
Savaitgaliais Jingzhi ir jos vyras nuveždavo savo mažylį Mao Yin į zoologijos sodą arba į vieną iš daugelio parkų savo mieste – Sianą, Šaansi provincijos sostinę centrinėje Kinijoje. Ir viena iš šių išvykų įsirėžė į jos atmintį visam laikui, rašo bbc.com.
„Tuo metu jam buvo maždaug pusantrų metų. Nuvežėme jį į Siano miesto zoologijos sodą. Jis pamatė ant žemės kirminą. Jam buvo labai smalsu ir parodė į kirminą sakydamas: „ Mama, kirmėlė! Kai išėjome iš zoologijos sodo, jis vis dar laikė slieką rankoje ir priglaudė man prie veido“, – pasakoja Jingzhi.
Mao Yin buvo jos vienintelis vaikas. Motina norėjo, kad sūnus mokytųsi ir būtų sėkmingas žmogus, todėl vadino jį „Jia Jia“, (kinų kalba „puiku“).
„Jia Jia buvo labai gerai besielgiantis, protingas, paklusnus ir protingas vaikas. Jis nemėgo verkti. Jis buvo labai gyvas ir žavingas. Jis buvo toks vaikas, kuriuo visi žavėjosi jį pamatę“, – sako Jingzhi. Anot moters, ji su vyru išvesdavo jį į darželį ryte ir pasiimdavo po darbo.
„Kiekvieną dieną, grįžusi iš darbo, žaisdavau su savo vaiku, – sako Jingzhi. – Aš buvau labai laiminga“.
Jingzhi dirbo grūdus eksportuojančioje įmonėje ir derliaus nuėmimo metu jai tekdavo kelioms dienoms išvykti iš miesto, kad aplankytų tiekėjus kaime. Jia Jia likdavo namuose su tėčiu. Vienos tokios kelionės metu ji gavo pranešimą iš darbdavių, raginantį skubiai grįžti.
„Tuo metu telekomunikacijos nebuvo labai pažengusios, – sako Jingzhi. –Taigi, gavau tik telegramą su penkiais žodžiais: „Skubėk namo. Grįžk tuoj pat“. Aš nė nenujaučiau, kas atsitiko“.
Moteris nuskubėjo atgal į Sianą, kur kaimynai pranešė jai stulbinančią žinią.
„Man pasakė: „Jūsų sūnus dingo, – sako Jingzhi. – Man aptemo akyse. Galvojau, kad jis pasiklydo. Man net neatėjo į galvą, kad negalėsiu jo rasti“.
Tai buvo 1988 metų spalis, o Jia Jia tada buvo dveji metai ir aštuoni mėnesiai.
Jingzhi vyras paaiškino, kad pasiėmė Jia Jia iš darželio ir pakeliui namo sustojo atsigerti vandens iš nedidelio šeimai priklausančio viešbučio. Jis paliko vaiką vienai ar dviem minutėms, o kai jis apsisuko, sūnus dingo. Vis dėlto motina manė, kad jis bus greitai surastas.
„Maniau, kad galbūt mano sūnus pasiklydo ir nerado kelio namo, o geraširdžiai žmonės jį suras ir sugrąžins jį man“, – sako ji.
Tačiau kai praėjo savaitė ir niekas jo nenuvežė į policijos skyrių, moteris suprato, kad padėtis rimta.
Ji pradėjo klausinėti, ar kas nors matė Jia Jia viešbučio kaimynystėje. Moteris išspausdino 100 tūkst. skrajučių su jo atvaizdu ir išdalijo Siano geležinkelio ir autobusų stotyse bei į vietos laikraščius patalpino skelbimus apie dingusius asmenis. Bet viskas veltui.
„Man skaudėjo širdį… Norėjau verkti. Norėjau rėkti, – sako Jingzhi. – Jaučiausi taip, lyg mano širdis būtų išplėšta“.
Motina verkdavo pamačiusi dingusio sūnaus drabužius, jo batelius ir žaislus, su kuriais jis žaisdavo.
Tuo metu Jingzhi nežinojo, kad prekyba vaikais yra Kinijos problema.
Sužinojusi apie sūnaus dingimą, pirmiausiai apkaltino savo vyrą
Vieno vaiko politika buvo įvesta 1979 metais, siekiant kontroliuoti sparčiai augančių Kinijos gyventojų skaičių ir sumažinti skurdą. Miestuose gyvenančios poros galėjo turėti tik vieną vaiką, o kaime gyvenančios poros – du, jei pirmoji buvo mergaitė.
Poros, kurios norėjo, kad gimtų sūnus, kuris nešiotų ne tik šeimos pavardę, bet ir tėvais rūpintųsi senatvėje, nebegalėjo to padaryti: jiems grėstų griežtos baudos, o jų papildomi vaikai netektų socialinės pašalpos.
Manoma, kad ši politika prisidėjo prie vaikų, ypač berniukų, pagrobimų skaičiaus padidėjimo. Tačiau Jingzhi apie tai nieko nežinojo.
„Kartais per televiziją pasirodydavo pranešimai apie dingusius vaikus, bet niekada negalvojau, kad jie buvo pagrobti ir parduoti. Tiesiog maniau, kad jie pasimetė“, – sako ji.
Moteris, sužinojusi apie Jia Jia dingimą, pirmiausiai apkaltino savo vyrą. Po to ji suprato, kad jie turėtų būti išvien, kad surastų savo sūnų. Tačiau laikui bėgant, jie retai kalbėjo apie ką nors kita, ir po ketverių metų pora išsiskyrė.
Tačiau Jingzhi niekada nenustojo ieškoti sūnaus. Kiekvieną penktadienio popietę, baigusi darbą, ji traukiniu važiuodavo į aplinkines provincijas ieškoti Jia Jia, o sekmadienio vakarą grįždavo namo, pasiruošusi grįžti į darbą pirmadienio rytą.
Kai tik ji gaudavo žinią apie berniuką, kuris atrodė kaip Jia Jia, moteris iš karto viską mesdavo ir eidavo žiūrėti.
Vienoje ilgesnėje nei įprasta kelionėje tais pačiais metais, kai Jia Jia dingo, ji tolimojo susisiekimo autobusu nuvyko į kitą Šaansi miestą, o paskui autobusu į kaimą ieškodama poros, kuri, kaip ji sužinojo, įsivaikino berniuką, kuris atrodė kaip Jia Jia. Tačiau palaukusi iki vakaro, kol kaimo gyventojai grįš iš laukų, ji sužinojo, kad pora berniuką išsivežė į Sianą. Taigi, ji vėl nuskubėjo atgal ir atvyko anksti ryte.
Tada ji valandų valandas ieškojo buto, kurį pora nuomojosi, o po to iš šeimininko sužinojo, kad jie dviem dienomis anksčiau išvyko į kitą miestą. Tada nelaiminga motina nuskubėjo į tą miestelį ir vėl naktį, valandų valandas ėjo iš vieno viešbučio į kitą, bandydama juos susekti. Kai pagaliau rado reikiamą viešbutį, pora jau buvo išsiregistravusi.
Bet ir tada moteris nepasidavė. Nors vėl jau buvo vidurnaktis, ji išvyko į kitą miestą ieškoti poros, tačiau jų ten nebuvo.
Kiek pailsėjusi ji išvyko ir galų gale surado moterį bei vaiką. Tačiau jos didžiuliam nusivylimui berniukas nebuvo jos sūnus.
„Aš tikrai maniau, kad šis vaikas yra Jia Jia. Buvau labai nusivylusi. Tai man padarė didžiulį poveikį. Vėliau vis girdėjau savo sūnaus balsą. Mama nerimavo, kad patirsiu psichikos sutrikimą“, – pasakoja Jingzhi.
Moteris neslepia, kad sūnus buvo pirmas dalykas, apie kurį ji pagalvodavo kiekvieną rytą pabudusi, o naktį sapnavo, kad jis verkia: „Mama, mama!“.
Atsidūrė ties išprotėjimo riba
Buvusios klasės draugės, kuri buvo gydytoja, patarimu ji atsigulė į ligoninę.
„Gydytojas pasakė tai, kas man padarė didelę įtaką. Jis man pasakė: „Aš galiu jus gydyti nuo fizinių ligų, bet dvasinės ligos priklauso tik nuo jūsų“. Jo žodžiai privertė mane galvoti visą tą naktį. Jaučiau, kad negali taip tęstis. Jei nebandysiu suvaldyti emocijų, galiu tikrai išprotėti. Jei išprotėčiau, negalėčiau toliau ieškoti savo vaiko ir vieną dieną, jei mano vaikas grįžtų ir pamatytų pašėlusią mamą, jam būtų labai gaila“, – sako Jinghzi.
Nuo to momento moteris sąmoningai stengėsi nesinervinti, o visas jėgas sutelkė į paieškas.
Tuo tarpu Jingzhi sesuo sukrovė visus Jia Jia drabužius ir žaislus į dėžę, ir paslėpė, nes vien motinos žvilgsnis į juos, sukeldavo jai didelį širdies skausmą.
Maždaug tuo metu Jingzhi sužinojo, kad yra daug tėvų, kurių vaikai dingo ne tik Siane, bet ir toliau. Ir ji pradėjo su jais dirbti. Jie sudarė bendruomenę, apimančią daugumą Kinijos provincijų. Jie siuntė vienas kitam didelius maišus skrajučių ir išklijuodavo jas provincijose.
Ilgainiui bendruomenė prasiplėtė, tačiau, deja, tai nepriartino prie Jia Jia paieškos. Iš viso moteris ieškodama aplankė dešimt Kinijos provincijų.
Kai jos sūnus jau buvo dingęs 19 metų, Jingzhi pradėjo savanorišką veiklą svetainėje „Baby Come Home“, kuri padeda suvienyti šeimas su dingusiais vaikais.
„Nebesijaučiau vieniša. Buvo tiek daug savanorių, kurie padėjo mums surasti mūsų vaikus – tai mane labai sujaudino, – sako Jingzhi. – Buvo ir kita nauda. Maniau, kad net jei mano vaikas nebus rastas, galiu padėti kitiems vaikams rasti savo namus“.
2009 metais Kinijos vyriausybė sukūrė DNR duomenų bazę, kurioje poros, praradusios vaiką, ir vaikai, kurie įtaria, kad jie galėjo būti pagrobti, gali užregistruoti savo DNR. Tai buvo didelis žingsnis į priekį ir padėjo išspręsti tūkstančius atvejų.
Dauguma dingusių vaikų, apie kuriuos Jingzhi girdėjo, buvo vyriškos lyties. Juos įsivaikinusios poros yra bevaikės arba turi dukterų, bet neturi sūnų. Dauguma jų yra iš kaimo.
Per pastaruosius du dešimtmečius dirbdama su „Baby Come Home“ ir kitomis organizacijomis Jingzhi padėjo susieti 29 vaikus su jų tėvais. Ji sako, kad sunku apibūdinti jausmus, kuriuos ji patyrė, kai buvo šių susitikimų liudininkė.
„Paklausčiau savęs: „Kodėl tai negalėjo būti mano sūnus? Bet kai pamačiau kitus tėvus, apkabinusius savo vaiką, džiaugiausi už juos. Taip pat galvojau, kad jei jie sulaukė šios dienos, ir aš kada nors sulauksiu. Labai tuo tikėjau. Matydama, kaip jų vaikas grįžta pas juos, tikėjau, kad vieną dieną mano vaikas grįš pas mane“, – sako Jingzhi.
Tačiau buvo atvejų, kai ji beveik prarado viltį.
„Kiekvieną kartą, kai nieko nesužinodavau, jaučiausi labai nusivylusi, – sako ji. – Tačiau aš nenorėjau prarasti vilties. Jei būčiau ją praradusi, man būtų buvę sunku toliau gyventi. Taigi, išlaikiau viltį toliau gyventi“.
Jos pagyvenusi mama taip pat priminė, kad reikia toliau ieškoti sūnaus.
„Mano mama mirė 2015 metais, būdama 94 metų amžiaus, bet prieš mirdama ji vis dar labai ilgėjosi Jia Jia. Kartą mama man pasakė, kad ji sapnavo, kad Jia Jia sugrįžo. Ji pasakė: „Praėjo beveik 30 metų, jis turėtų grįžti“, – sako Jingzhi.
Kai jos motina prieš pat mirtį prarado sąmonę, Jingzhi spėjo, kad ji galvoja apie savo anūką.
„Sušnibždėjau mamai į ausį: „Mama, nesijaudink, aš tikrai surasiu Jia Jia“, – sako ji. -Tai buvo ne tik mano noras, aš norėjau išpildyti mamos norą ir rasti Jia Jia. Mano mama mirė 2015 metais sausio 15 d., pagal mėnulio kalendorių – tai Jia Jia gimtadienis. Jaučiau, kad tai Dievas man priminė, kad nepamirščiau mamos, kuri pagimdė mane, ir sūnaus, kurį pagimdžiau. Tą pačią dieną vienas mirė ir gimė kitas“.
Stebuklinga žinia per Motinos dieną
Ir dar vienas stebuklingas sutapimas. Šių metų gegužės 10 d. – Motinos dieną – jai paskambino Siano Viešojo saugumo biuras su nuostabia žinia: „Mao Yin rastas“.
„Nedrįsau patikėti, kad tai tikra“, – sako Jingzhi.
Balandžio mėnesį kažkas jai davė žinią apie vyrą, kuris prieš daugelį metų buvo paimtas iš Siano. Tas asmuo pateikė šio berniuko, kaip suaugusio, nuotrauką. Jingzhi atidavė nuotrauką policijai, kuri naudojo veido atpažinimo technologiją, kad atpažintų jį kaip vyrą, gyvenantį Čengdu mieste, kaimyninėje Sičuano provincijoje, maždaug už 700 km.
Tada policija įtikino ją atlikti DNR testą. Po savaitės policija paėmė kraujo mėginius, kad atliktų naują DNR tyrimų etapą, o rezultatai neabejotinai parodė, kad jie yra motina ir sūnus.
„Kai gavau DNR rezultatus, tikrai tikėjau, kad mano sūnus tikrai buvo rastas“, – sako Jingzhi.
Po 32 metų ir daugiau nei 300 klaidingų nurodymų paieškos pagaliau buvo baigtos.
Pirmadienis, gegužės 18 d., buvo pasirinkta jų susitikimo diena. Jingzhi nervinosi. Ji nebuvo tikra, kaip sūnus jausis. Dabar jis buvo suaugęs vyras, vedęs ir turėjo savo interjero apdailos verslą.
„Prieš susitikimą turėjau daug rūpesčių. Galbūt jis manęs neatpažins, o gal nepriims, o galbūt širdyje mane pamiršo. Labai bijojau, kad eidama apkabinti sūnaus, jis nepriims mano glėbio. Jaučiau, kad tai dar labiau įskaudins mane, kad sūnus, kurio ieškojau 32 metus, nepriims meilės ir apkabinimo“, – sako Jingzhi.
Susitikimo dieną Kinijos centrinė televizija (CCTV) transliavo tiesioginę transliaciją, kurioje Jia Jia įžengė į Siano viešojo saugumo biuro ceremonijų salę šaukdamas: „Mama!“. Ir puolė jai į glėbį. Mama, sūnus ir tėvas verkė kartu.
„Būtent taip jis bėgdavo link manęs, kai buvo vaikas“, – sako Jingzhi.
Vėliau Jingzhi sužinojo, kad Jia Jia buvo parduotas bevaikei porai Sičuano provincijoje už 6000 juanių (840 JAV dolerius šiandieniniais pinigais) praėjus vieneriems metams po jo pagrobimo. Jo įtėviai jį pervadino Gu Ningningu ir užaugino kaip vienintelį vaiką.
Jis lankė pradinę mokyklą, vidurinę mokyklą ir koledžą Čengdu mieste. Įdomu tai, kad prieš kelerius metus jis matė Jingzhi per televiziją ir manė, kad ji yra šiltos širdies žmogus. Jis taip pat manė, kad jos sūnaus nuotrauka, kurią ji parodė, atrodė kaip jis, kai jis buvo vaikas. Bet jis tada net nepagalvojo, kad yra įvaikintas, o įtėviai tai slėpė.
Kalbant apie tai, kas davė Jingzhi informaciją apie jos sūnaus buvimo vietą, tas asmuo nori likti anonimas.
Po susitikimo jie padarė daug nuotraukų kartu
Po jų susijungimo Jia Jia mėnesį praleido Siane, apsistojęs pas savo tikruosius tėvus. Per tą laiką mama ir sūnus leido laiką žiūrėdami senas nuotraukas, tikėdamiesi, kad ji pažadins Jia Jia vaikystės prisiminimus prieš dingstant.
Tačiau liūdna, bet Jia Jia neprisimena nieko, kas jam nutiko iki ketverių metų, kai jis išvyko gyventi pas įtėvius.
„Tai yra kažkas, dėl ko man skauda širdį. Grįžęs mano sūnus, taip pat norėjo rasti prisiminimų apie gyvenimą, kurį turėjo dar būdamas su manimi, bet iki šiol jo vis dar nerado.
Jaučiau, jei jis galėtų grįžti namo, mes galėtume pradėti viską iš naujo nuo tada, kai jis buvo vaikas, galėtume užpildyti šią 32 metų spragą. Aš pasakiau savo sūnui: „Jia Jia, išgyvenkime savo gyvenimą iš naujo“, – pasakoja moteris.
Tačiau Jingzhi žino, kad iš tikrųjų to neįmanoma padaryti.
Jia Jia ir toliau gyvena Čengdu, o Jingzhi vis dar gyvena Siane. Daugelis žmonių siūlė jai įtikinti jį grįžti į Sianą, kad būtų šalia, tačiau, nors ji ir norėtų, kad tai įvyktų, ji sako nenorinti apsunkinti jo gyvenimo.
„Dabar jis jau suaugęs. Jis turi savo gyvenimą. Jia Jia vedė ir turi savo šeimą. Taigi, galiu palinkėti jam tik gero, per atstumą. Aš žinau, kur mano sūnus yra. Žinau, kad jis gyvas ir to užtenka“, – sako moteris.
Vis dėlto jie gali kasdien bendrauti populiarioje Kinijos socialinės žiniasklaidos programoje „Wechat“.
„Mano sūnus labai panašus į mane. Jis daug galvoja apie mane, o aš daug apie jį, – sako Jingzhi. – Po visų šių metų jis vis dar taip myli mane. Toks jausmas, lyg nebūtume išsiskyrę. Esame labai artimi“.
Jia Jia nenori būti apklausiamas, o policija neatskleidžia informacijos apie jo įtėvius.
Kas išvežė Jia Jia prieš 32 metus ir kaip tai padarė, Jingzhi tikisi, kad policija tai išspręs. Dabar ji užsiėmusi naujų prisiminimų kūrimu su seniai nematytu sūnumi. Po susitikimo jie padarė daug nuotraukų kartu. Jos mėgstamiausia nuotrauka yra pirmoji, kurią jie padarė kartu, kitą dieną po susitikimo, kai jie praleido laiką vieni parke. Nuotraukoje motina ir sūnus stovi vienas šalia kito, atrodo kaip tikslios vienas kito kopijos, be galo laimingi, kad pagaliau vėl susitiko.
Jingzhi teigia, kad per pastaruosius kelerius metus dėl Kinijos vyriausybės ir Kinijos žiniasklaidos pastangų viešinti šią problemą, vaikų pagrobimo atvejų sumažėjo.
Tačiau vis dar yra daug šeimų, ieškančių dingusių vaikų, ir daug suaugusių vaikų, ieškančių savo tėvų. Tai reiškia, kad Jingzhi turi daug darbo.
„Aš ir toliau padėsiu žmonėms surasti savo šeimas“, – sako ji. Anot moters, tačiau kaltininkai turi būti nubausti už tai, ką ji išgyveno 32 metus ir pakeitė jos bei jos sūnaus gyvenimą.
Socialinių tinklų nuotraukos
