Renata Urbonė: „Belaukiant antrojo vaikelio, vyras ir moteris tik dar kartą patvirtina savo nuoširdžius jausmus vienas kitam“

Renata Urbonė (40) – finansininkė. Augina dvi dukreles: 10 metų Ameliją ir 8 metų Korneliją.  Svarbiausias gyvenimo šūkis: „Vyras turi padėti moteriai būti silpna, nes stipri ji gali būti ir be jo“.

• Kaip galvojate, geriau vienas ar du vaikai šeimoje?
• Žvelgiant iš psichologinės pozicijos, antro vaiko gimimas daro teigiamą įtaką šeimai dėl daugelio priežasčių. Turbūt ne veltui sakoma, kad pirmas vaikas – sau, o antras – pirmajam. Taip pat manoma, kad iš vienturčio vaiko šeimoje užauga egoistas. Kažkur skaičiau, kad jei vyresnis vaikas turi sesytę ar broliuką, daro teigiamą įtaką abiejų vystymuisi ir tobulėjimui. Kadangi jaunėlis nuolat jaučia vyresniojo globą, palaikymą, seka vyresniojo pavyzdžiu, o vyresniajam susiformuoja ir stiprėja atsakomybės bei pareigos jausmas.

Be to, antrą mažylį šeimoje lengviau ir auginti. Pirmiausiai dėl to, kad mama jau daug ką praėjo ir žino kaip prižiūrėti, maudyti, maitinti, migdyti ir taip toliau. Kita vertus, vyresnis vaikas su malonumu padeda. Juk jam labai įdomu stebėti, pavyzdžiui, kaip maudomas naujagimis. O vėliau, praėjus keliems metams, dar įdomiau būna su juo žaisti.  Juk nepriklausomai nuo to, kokie santykiai susiklosto tarp vaikų, bet suvokimas kad tai tavo sesytė ar broliukas, suteikia ir saugumo, ir draugiškumo, ir pasitikėjimo jausmą. Jei tarp vaikų būna, palyginti, nedidelis amžiaus skirtumas, tai jie tampa ne tik bendraamžiai, bet ir bendraminčiai, moka dalintis, nepavydėti vienas kitam. Smagu žiūrėti, kaip vaikai linksmai žaidžia kartu, auga ir mokosi. Tada jiems „nereikia“ nei mamos, nei tėčio. Juo labiau, draugių.  Juk tarp vaikų visada kyla kokie nors konfliktai ar nesutarimai, todėl labai svarbu, kad vaikai išmoktų susitarti, taikytis,  ieškoti sąlyčio taškų, išmoktų dalintis, nusileisti. Visos šios savybės labai praverčia suaugusiųjų gyvenime.  Galų gale vaikai šeimoje – tai ir meilės įrodymas! Todėl belaukiant antrojo vaiko, vyras ir moteris tik dar kartą pabrėžia savo nuoširdžius jausmus vienas kitam. Vaikai turi gimti iš meilės!  Todėl galvoju, kad būtent ta priežastis turi būti pagrindinė ir svarbiausia, priimant sprendimą dėl antrojo vaiko šeimoje! O visos abejonės išsisklaidys akimirksniu, vos vaikeliui išvydus šį pasaulį.

• Jūsų manymu, ką reiškia būti gera mama?  
• Dabar sąvoka „gera mama“ labiau primena neįtikėtinų savybių rinkinį, kad net „tobula mama“ turėtų sėdėti tyliai įsispraudusi į kamputį ir neiškišti nosies. Kadangi visuomenė kelia labai aukštus reikalavimus  šiuo klausimu. Man atrodo, kad moterų atžvilgiu dabar dominuoja perfekcionizmas, visuomenė reikalauja iš jų  visko ir iš karto. Tai yra moteris turi rūpintis vaikais ir tuo pačiu sėkmingai dirbti, siekti karjeros aukštumų. Taip pat turi turėti pomėgių, būti jauna ir graži, daug keliauti ir būti įdomi. O be visų šių išvardintų savybių, populiariausias „prekės ženklas“ –  siekti tobulumo!

Šių visų išvardintų kriterijų neįmanoma atitikti, nes privestų prie nuolatinės įtampos, streso,  kaltės jausmo, sąžinės graužaties, kad kažko nepadarei dėl savo vaiko, ar nepasiekei, kad jis galėtų didžiuotis ir girtis draugams. Ir kuo moteris daugiau stengtųsi, tuo labiau ji jaustųsi nesėkminga ir neįvertinta. O tai pirmiausiai blogai atsilieptų jos vaikams, kadangi jie nuolat matytų savo mamą įsitempusią, susinervinusią ir nelaimingą.

Todėl labai svarbu pirmiausiai paklausti savęs: o kas iš „reikalavimų“ sąrašo svarbu ir ar aš iš tikrųjų to noriu?  Gal vis dėlto vertėtų stabtelėti, nebėgti paskui visus iš inercijos ir pagalvoti, kad pirmoje vietoje man šeima, vyras, vaikai, o po to pomėgiai, karjera, kelionės…

• Kaip manote, mama turėtų kalbėtis su vaikais apie intymius dalykus tik jiems paklausus ar vis dėlto turėtų pasisodinti ir pati paaiškinti, iš kur atsiranda vaikai ir panašiai?  
• Jei pasakyčiau savo 8 metų dukrelei, kad vaikai atsiranda po to, kai tėveliai atlieka lytinį aktą – įvedus penį į vaginą, tai paūgėjusi ji sužinos, kad lytinis aktas tarp vyro ir moters įvyksta ne tik norint susilaukti vaikų. Mano galva, tai iš tikrųjų „slidi“ tema.

Pavyzdžiui, jei mokome vaikus pažinti ir ištarti raides: „Štai čia raidė „p“. Praėjus kiek laiko: „O štai raidė „p“ žodyje „pasaulis“. Dar vėliau: „Štai knyga apie pasaulio įdomybes“.  Arba štai raidė „v“. „Šia raide prasideda žodžiai: vaikas, vėjas, vakaras“.  Taigi, jei paaiškinčiau kuriai nors iš savo dukterų žodžius, prasidedančius raidėmis „p“ ar „v“, tai nereiškia, kad iš karto turiu pasakoti joms apie vyro ir moters lyties organus. Šiuos dalykus negalima sutalpinti į vieną pasikalbėjimą. Tai turi būti nuoseklus ir atitinkantis jų amžių pokalbių ciklas. Be to, manau, kad dukterims, pradėjus domėtis šiais subtiliais dalykais ir paklausus, aš jau turėčiau būti pasirengusi tinkamai ir teisingai atsakyti joms į šiuos klausimus, o ne būti netikėtai užkluptai.

• Kaip galvojate, ar verta šiuolaikinei merginai saugoti nekaltybę iki vestuvių?
• Manau, kad dauguma galvoja, jog dabartinis jaunimas visai ne toks, kaip anksčiau. Ko gero dabar nemažai  ir merginų laikosi nuomonės, kad jei jos vengs intymių santykių, tai vyras  nueis pas kitą arba ieškos lengviau prieinamos merginos. Be to, dabar tiek daug porų gyvena po vienu stogu ir neskuba į santuokų rūmus. Todėl galvoju, kad ir saugoti nekaltybę iki vestuvių prarado savo aktualumą. Nors yra ir kitų nuomonių šiuo klausimu: jei vyras palieka moterį tik dėl to, kad ji neskubėjo turėti su juo lytinių santykių, nes dar per mažai buvo pažįstami, tai jis ir nevertas jos dėmesio, kadangi „jam tik to ir tereikėjo“.

Tikriausiai seksas ir nėra toks stebuklas, kad reikėtų laukti jo iki vestuvių. Teko skaityti, kad intymi sueitis su pirmu seksualiniu partneriu neišvengiamai atsiliepia ar uždeda savotišką atspaudą ir visam tolimesniam žmogaus seksualiniam gyvenimui.

Dabar visuomenė yra liberali ir demokratiška tuo klausimu, nebežiūri skersomis į merginas, kurios išteka jau praradusios nekaltybę.

Teko kalbėtis apie tai ir su vyrais, kurių nuomonės – skirtingos. Vienas iš jų sakė, kad perkant mašiną ar kurį nors kitą daiktą, pirmiausiai reikia jį išmėginti, pravažiuoti. O kiti sakė, kad rinktųsi į žmonas nekaltą merginą visomis prasmėmis ir nenorėtų kurti šeimos su merginomis, kurios jau permiegojo su ne vienu vaikinu ir turinčiomis seksualinės patirties.

• Tarkim, kuri nors jūsų duktė pametė galvą dėl vaikino. (Ne veltui sakoma, kad meilė akla). Po to supažindino judu, bet jis nepatiko Jums ne dėl išvaizdos, bet kai kurių charakterio savybių ar elgesio. Pavyzdžiui, atkreipėte dėmesį, kad jis storžieviškas, piktas, būna grubus, sarkastiškas, gal net mėgsta patraukti per dantį, manipuliuoja jūsų dukterimi, prireikus, net griebiasi šantažo. Kaip pasielgtumėte?
• Taip nutikus, reikia nepamiršti, kad mergaitė ar mergina yra priklausoma nuo savo mylimojo emociniai ir tuo metu jis daro daug didesnę įtaką jai, nei galėtų padaryti tėvai. Be to, jis įsimylėjusios merginos akyse – šventasis, angelas. Todėl susipykus ar iškilus kitiems nesklandumams, ji greičiausiai kaltintų save. Manau, kad bet kokie puolimai ant jos dievinamo „angelo“ tik dar labiau apsunkintų situaciją. Duktė jaustų ir galvotų, kad turi išsaugoti ir apginti šiuos santykius bet kokia kaina.  Kitaip tariant, tai būtų ta atvirumo akimirka, kai ji norėtų įrodyti savo meilę (abejojančiam) kavalieriui. O jos akyse, mama ar tėvai taptų „nieko nesuprantančiais ir neišmanančiais apie tai“. Ir ji greičiausiai emociniai užsisklęstų savyje, o mes daugiau negalėtume išpešti iš jos nė žodžio.  Be to, verta prisiminti ir savo mokyklinės meilės laikus, kai įsimylėjus „nebeegzistuoja“ ir  atitolsta ne tik draugės, klasiokės, bet ir tėvai. Nes tuo metu atsiranda stiprūs emociniai ryšiai su meilės objektu.

Todėl jei mėginčiau pateikti ultimatumą: „Arba aš, arba jis“ arba „Tu turi kuo greičiau nutraukti su juo bet kokius ryšius“, suprantu, kad baigtųsi žlugimu. Taip pat nieko nepadėtų, jei įspėčiau ją, kad aš su juo pasikalbėsiu arba paskųsiu, pranešiu kam nors. Neturiu teisės ne tik grasinti, žeminti ją, bet ir jį įžeidinėti menkinti jos akyse, manipuliuoti kaltės jausmu.  Tai gali baigtis ir „Romeo ir Džuljetos“ istorija. Tik nežinia, ar jos draugas būtų tas Romeo, bet duktė gali ir prisiimti Džuljetos vaidmenį.

Manau, kad pirmiausiai mėginčiau paaiškinti dukteriai, kad  storžieviškumas, pyktis, įžeidinėjimai, manipuliavimas, šantažavimas, jos kontroliavimas tai nėra didelės ir tyros meilės požymiai bei įrodymas. Priminčiau dar kartą, kad jei jai nėra malonūs  jo „pokštai“, sarkazmas, tai ji neturi su tuo taikstytis ir priimti kaip savaime suprantamą dalyką arba juoktis kartu su juo. Be to pasakyčiau, kad jei draugas, mylimasis negerbia jos kaip asmenybės, tokios, kokia ji yra, ji neturėtų palaikyti ir juo labiau išsaugoti tokius santykius. Manau, kad tarpusavio santykiuose vyras ir moteris turi jaustis ir būti lygiaverčiai partneriai. Ir nei vienas iš jų neturi jaustis blogai ar būti žeminamam bei įžeidinėjamam.

Bet visa tai turėtų nuspręsti duktė, be mano įsikišimo. Kadangi pasielgus kitaip, galima sulaukti ir visiškai priešingos jos reakcijos. Tegul pati sprendžia ir supranta, kad tokie jos santykiai – be perspektyvos, kad tai ne meilė, o priklausomybė nuo meilės. Tai būtų ir savotiška patirtis, kuri labai praverstų gyvenime ir vėliau. Tėvų reikalas – palaikyti ją, paskatinti parodyti savo iniciatyvą ir savarankiškai priimti sprendimą.

• Tenka skaityti visokių istorijų, kad mamos nesutaria su dukromis. Jūsų manymu, ką reikia daryti, kaip elgtis, norint išsaugoti artimą emocinį ryšį su savo vaikais?
• Tarp mamos ir dukters ar dukterų dažnai būna gana unikalūs santykiai, kuriuose netrūksta ir konfliktų ir atsiprašymų, prisirišimo ir prieštaravimų. Bet tuo pačiu tai ir su niekuo nepalyginamas džiaugsmas, laimė, neišvengiamas panašumas ir atkaklus jo neigimas, pirma ir bene svarbiausia patirtis būnant kartu ir pirmi mėginimai atsiskirti… Tai ir konkurencija, pavydas, neišsakytas pasipiktinimas ir skundai. Užtat nuolatinio dėmesio, pripažinimo ir palaikymo poreikis. Tačiau nereta ir motinos liguista meilė, pasireiškianti „uždusinančiu“   Tai ir yra svarbiausias šių santykių unikalumas.

Vaikystėje „visiškai susilieti“ su mama vaikui reikia dėl to, kad jis jaustųsi saugiai ir ramiai. Tai padeda jam augti, bręsti ir pamažu žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius. Bet tai gali būti ir mamos savotiškas atspindys, kai ji kažkada buvo maža mergaitė. Ir šis atspindys, dabar per jos dukterį, sugrąžina ją į  savo vaikystės prisiminimus, savo santykius su savo mama, jos meilę bei patirtas nuoskaudas.

Galvoju, kad motina, tvirtai laikydama prie savo šono dukterį arba mergaitė, palaikydama perdėtai artimus ir labai glaudžius santykius su mama, augdama nesijaus asmenybe ir savarankišku žmogumi, turinti ir galinti pasakyti savo nuomonę. Todėl tik psichologiškai atitrūkusi nuo motinos mergaitė gali aptikti ir įvardinti skirtumus: „Kuo aš nepanaši į ją, „kokia aš?“, „kokia būsiu moteris?“ ir panašiai.

Nuotr. iš asmeninio archyvo