Kodėl mums nepatinka, kaip atrodome? (vaizdo įrašas)

Kalbant apie savo išvaizdą, kai kurie iš mūsų yra linkę į perfekcionizmą, o kiti su savo išvaizda elgiasi gana atsainiai. Tuo pačiu vieni ir kiti dažniausiai nėra patenkinti savo išvaizda. Ar įmanoma rasti harmoniją?

Retas iš mūsų gyvena visiškai harmonijoje su savo išvaizda

Per didelis dėmesys savo išvaizdai, taip pat aiškus jos nepaisymas byloja apie iškreiptą ryšį su savo kūnu. Tobulybės siekimas, taip pat polinkis rengtis kitaip, dažnai yra stiprios priklausomybės nuo aplinkinių nuomonės požymis.

Pusiausvyrą galima rasti judant mažų pokyčių keliu, palaipsniui švelninant požiūrį į save.

Šis klausimas, kaip ir daugelis gerų klausimų, neturi paprasto atsakymo. Mūsų požiūris į išvaizdą visiškai priklauso nuo to, ar palaikome ryšį su savimi, su kitais ir su tuo, kas mus supa.  Nors gyvenimas visuomenėje įpareigoja kiekvieną laikytis tam tikro padorumo, vis dėlto visi priklausome arba „rūpestingai prižiūrėti save“, arba „kažkaip rengtis“ kategorijai. Pirmieji niekada neatsipalaiduoja, net vieni, namuose. Kita vertus, pastarieji niekada nededa pakankamai pastangų dėl savo išvaizdos – net ir tomis retomis situacijomis, kai socialinės normos juos įpareigoja tai daryti. Ir retas iš mūsų gyvena visiškai harmonijoje su savo išvaizda.

„Niekada nesupratau, kodėl žmonės leidžia sau atrodyti taip blogai, – sakė viena  27 metų  mano klientė, atėjusi į konsultaciją. – Man visada rūpi būti nuostabiai. Kasdien darau makiažą ir manikiūrą, pasirenku aprangą, išeinu iš namų. Ir ką? Darbe jie mano, kad esu per daug pretenzinga. Draugai – kad esu apsėsta dėl savo išvaizdos. Mano vaikinas gėdijasi – mano, kad su mano apranga galima drąsiai vykti į Kanų kino festivalį, o ne į kavinukę“.

Priešingai nei minėta 27 metų mergina, kita mano klientė 32 metų moteris visur  eina tik su kelnėmis ir dideliais beformiais megztiniais, kurie visiškai paslepia jos figūrą. Ji prisipažino, kad nuėjo į tokį kraštutinumą nevalingai lygindama save su mama – elegancijos įsikūnijimu.

„Mama ir dabar, sulaukusi šešiasdešimties, išlieka, kaip sakoma, įspūdinga moteris. Prisimenu kaip vakar, kai buvau dar paauglė: pasimatuoju suknelę, o mama atsidusdavo ir susukdavo lūpas“.

Jausmas, kad neįmanoma pasiekti tėvų idealo (o galbūt nesąmoningas nenoras tapti motinos varžove) verčiamas į norą „atrodyti natūraliai, be pagražinimų“. Tai ne kas kita, kaip žinia iš vidinio „aš“: „Noriu, kad mane mylėtų tokią, kokia esu, o ne tokią, kokia atrodau“.

Yra daug žmonių, taip pat ir merginų, kurios visiškai neturi nei noro, nei laiko ką nors keisti. Ir ar reikia?  Jos labiau nori, kad pirmiausiai įvertintų jų vidinį pasaulį!

Tačiau nereikėtų šios žinutės vertinti kaip tik, nenorą puoštis natūralumu ir autentiškumu, o perfekcionizmą – paviršutiniškumu.

Perfekcionistai reikalauja nuolatinių pastangų

Beje, vadinamoji formulė „Aš esu, kas esu, nori tu to ar ne“ yra per daug narciziška. Tai reiškia, kad visą suartėjimo, supratimo darbą turi atlikti kitas. Nedėdami nė menkiausių pastangų išoriniam savęs tobulinimui, galite sukurti įspūdį, kad atsisakote įtikti, o tai reiškia, kad nebesate varžovė kitoms merginoms ar moterims.

Nepakankama išvaizdos svarba yra ženklas, kad kažkas negerai su pačiu pirmuoju „kito žvilgsniu“ mūsų gyvenime. Kuo prastesnis mūsų kontaktas su kūnu, tuo mažiau galime jį objektyviai pamatyti – tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Būtent dėl ​​šio klaidingo įvaizdžio, vidinės idėjos apie savo kūną nebuvimo svarstyklės nukrypsta į vieną iš kraštutinumų. Kūnas arba prijaukintas, išgrynintas ir apnuogintas, arba paslėptas ir pamirštas. Tačiau abiem atvejais žmogus nepaiso tikrojo fizinio ir emocinio savo kūno komponento.

Šiek tiek atsipalaiduoti ar, priešingai, parodyti šiek tiek daugiau dėmesio sau? Visa problemos esmė yra būtent tame „šiek tiek“. Tam, kad galėtume į save pažvelgti objektyviai, pirmiausia turime išsiaiškinti polinkio į perfekcionizmą arba, priešingai, nepaisyti savo išvaizdos, šaltinį.

Abiem atvejais kitų žmonių žvilgsnis  ir nuomonė vaidina svarbų vaidmenį. Nepakankama išvaizdai teikiama reikšmė rodo, kad kažkas negerai su pačiu pirmuoju „kito žvilgsniu“ mūsų gyvenime. Malonumas kitiems patikti kyla iš mamos. O kai per daug ar per mažai dėmesio skiriame išvaizdai, tai reiškia, kad giliai viduje jaučiame, kad jai nebuvome (net kurį laiką) visatos centras.

O nuolatinis nepriekaištingos išvaizdos demonstravimas ir visiškas atsisakymas rūpintis savo išvaizda – visa tai yra psichoemocinio diskomforto požymiai. Perfekcionistai reikalauja nuolatinių pastangų, o išvaizdos nepaisantys yra priversti kažko atsisakyti, o tai visada lydi kančia, kartais nesąmoninga.

„Apsileidusiųjų“ kančios daugeliu atvejų kyla dėl blogo požiūrio į save

Perfekcionizmas, sukeltas nerimo, pats sukelia dar daugiau nerimo. Norint visada būti aukštumoje, reikia nė minutei nesusilpninti savęs kontrolės. Tiesą sakant, perfekcionistas siekia ne tiek sužavėti kitus, kiek nuraminti save: valdydamas savo išvaizdą, jis tikisi suvaldyti emocijas ir seksualinį potraukį. Kitaip tariant, tai, kas aplenkia jo galią ir atrodo, kad jam kelia grėsmę.

„Apsileidusiųjų“ kančios daugeliu atvejų kyla dėl blogo požiūrio į save. Kažkur sielos gelmėse jie įsitikinę, kad neverti gero žodžio. Net ir tie, kurie tik apsimeta esantys netvarkingi – iki sąmoningo savo įvaizdžio žalojimo. Kad įvyktų esminiai ir dideli pokyčiai, turite pajusti teigiamą mažų pokyčių poveikį.

Norint rasti pusiausvyrą, būtina suvokti, kad šie du kraštutinumai atneša daugiau streso ir kančios nei malonumo. Ir pereikite prie veiksmų, kurie yra gana simboliški: skirkite mažiau laiko „plunksnų valymui“, jei esate perfekcionistai, arba dėkite šiek tiek papildomų pastangų dėl išvaizdos, jei dažniausiai jos nepaisote. Rezultatas – bus patogesni santykiai su savimi.

Jei esate labiau perfekcionistai, spaudimas bus mažesnis. Nuo ko pradėti? Jums mažiausiai svarbioje srityje tapkite 5 proc. mažiau išrankūs – kitaip tariant, leiskite sau būti netobulam vienoje detalėje. Pavyzdžiui, rytiniam bėgimui apsiaukite kažkada mylėtus, bet gerokai dėvėtus sportbačius, numestus dėl to, kad jie „jau nepadoriai atrodo“. Kai nuspręsite tai padaryti ir įvertinsite kitų reakcijas, suprasite, kad perdėtas perfekcionizmas nėra vertas pastangų, kurių jis reikalauja iš jūsų.

O jei esate linkę labiau nekreipti dėmesio į savo išvaizdą, nes galvojate: „Niekas nuo to nepasikeis…“; „Aš jau sau patinku…“; „Svarbiausia yra asmenybė, o ne išvaizda …“ , pirmiausiai patikrinkite šiuos argumentus. Kuo pagrįsti šie įsitikinimai? Ar jie jau seniai egzistuoja?  ir panašiai.

psichologė Angelė Kazlauskienė

“YouTube” vaizdo įrašas