sniegopilys.lt
Kai kurie žmonės gyvena vieni. Kai kurie yra priversti, pavyzdžiui, dėl skyrybų ar mylimo žmogaus mirties. O kai kurie sąmoningai pasirenka neužmegzti santykių. Anglų kalboje jie vadinami vienišiais arba žmonėmis, kurie yra suporuoti su savimi. Niekas tiksliai nežino, kiek vienišių pasaulyje. Tačiau sociologai sutinka, kad jų skaičius kasmet auga, daugiausia dėl jaunų žmonių nuo 18 iki 34 metų, rašo „Psychology Today“.
Daugelis supranta, kad šeima nebėra būtinybė
Kodėl žmonės renkasi vienišių gyvenimą? Pora nebėra būtina išgyvenimui. Būkime atviri: anksčiau šeimos nebuvo kuriamos tik dėl meilės. Gyvenimas vienišam žmogui buvo labai sunkus net prieš 100 metų: buvo sunkiau save išmaitinti (išlaikyti namų ūkį be pagalbos buvo beveik neįmanoma), nebuvo kam už tave pastovėti, ir turėjai pasikliauti tik savimi. O šeima, ypač didelė, reiškė daugiau rankų prie žemės ir, atitinkamai, daugiau pinigų, ryšių, galimybių ir palaikymo.
Dėl industrializacijos žmonės pradėjo keltis į miestus, taip atrasdami galimybę dirbti ir užsidirbti pinigų vieni. Gyvenimo trukmė pamažu ilgėja, kaip ir vidutinės pajamos bei komforto standartai. Beveik bet kokią paslaugą, kurią anksčiau teikdavo tik šeimos nariai, dabar galima patikėti profesionalams – nuo buto valymo iki namo statybos. Daugelis supranta, kad šeima nebėra būtinybė ir jie tiesiog neturi jokios kitos motyvacijos susirasti partnerį ir susilaukti vaikų.
Vieniši žmonės labiau vertina asmeninę erdvę nei santykius. Kai kurie žmonės labiau vertina laiką sau. Jie nenori ginčytis dėl neuždarytos dantų pastos tūbelės ar derinti savo planų su partneriu. Tiesą sakant, tai taip svarbu, kad vienišiai mieliau nenori būti santykiuose.
Nenori megzti santykių ir dėl to, nes tai nereikalingas vargas ir galvos skausmas. „Mačiau, kaip mano draugės vaikinas jai sako, kad jai reikia ką nors sutvarkyti ar pagaminti. Arba jis nuolat ją tikrina, klausdamas, kada ji grįš namo. O kai esi vienas, tau nereikia niekam atsiskaityti: kur buvai, ką veikei. Visiška laisvė“, – tvirtino viena kalbinta mergina.
„Aš taip pat nenoriu dalintis savo gyvenimu su niekuo: pati gaminu ir tvarkausi. Namuose gaunu pertrauką nuo bendravimo ir kitų žmonių“, – pridūrė kita.
Žinoma, vienatvė turi ir trūkumų: nėra gimtadienio dovanos iš vyro, nėra kam užstoti, jei kas nors nutiktų. Bet vis dėlto daugeliui svarbiau ramybė.
Nors neretai artimieji nesupranta, kodėl ji viena. Mergina neslepia esanti sudėtinga asmenybė, ir jai sunku užmegzti santykius. Jai taip pat nelabai patinka išeiti iš savo komforto zonos. Todėl ir pasirinko vienatvės kelią.
Vienatvė gali atverti naujų galimybių
Karjeros kūrimas yra daug lengvesnis, jei nereikia vakare gaminti namiškiams vakarienės, ilgai neužmigti, vartytis lovoje, nes partneris knarkia.
Keliauti vienam yra pigiau nei keliauti su visa šeima: galite lengvai nusipirkti pigų bilietą be bagažo, užsisakyti motelį ir gyventi vien greitai paruošiamais makaronais. Taip pat turėsite daugiau laiko ir pinigų pomėgiams ir savęs tobulinimui.
Pasaulyje yra daug įdomių dalykų, kuriuos galima nuveikti. Laikai, kai žmonės neturėjo ką veikti po darbo, tik sėdėjo namuose su šeima, praėjo. Turime daugybę pramogų, mokymosi galimybių ir kitų būdų produktyviai praleisti laisvalaikį. Taigi, ieškoti partnerio vien tam, kad ilgais, vienišais vakarais numalšintume nuobodulį, yra beprasmiška.
Be to, šilumą ir palaikymą galima rasti ne tik romantiškuose santykiuose. Žmonės nori būti suprasti, gerbiami ir mylimi. Jiems patinka jausti ryšį su kuo nors ir žinoti, kad yra vertingi. Tačiau tai gali suteikti ne tik romantiškas partneris. Draugai ir artimi šeimos nariai taip pat gali suteikti šilumos.
Yra net tokia sąvoka kaip santykių anarchija. Ji teigia, kad viena sąveikos forma (ypač romantiški santykiai) nėra pranašesnė už kitą (pavyzdžiui, draugystę) ir neturėtų būti laikoma standartu.
Dar vienas pranašumas – nereikia nuolatinio partnerio, kad galėtumėte mylėtis. Yra daugybė būdų, kaip rasti vienos nakties nuotykį: nuo tradicinių pasimatymų bare iki specialių programėlių ar teminių sekso vakarėlių. Svarbiausia nepamiršti saugumo ir kontracepcijos. Intravertai ir drovūs žmonės, kuriems sunku susipažinti su naujais žmonėmis, gali naudoti sekso žaislus.
Apskritai seksas nėra gyvybiškai svarbus. Kai kuriems žmonėms, pavyzdžiui, aseksualams, jo visai nereikia.
Diskriminacija vis dar įmanoma
Įvairių tyrimų duomenimis, vyresni kaip 40 metų žmonės vis labiau bijo vienatvės. Jie nustoja ją suvokti kaip laisvę, kuria gali mėgautis, ir pradeda jaustis dėl jos našta. Prie to gali prisidėti daug veiksnių: sveikatos problemos, artėjančios senatvės baimė, su amžiumi susiję psichikos pokyčiai ir padidėjęs laisvas laikas. Tai apima nesibaigiančius giminaičių klausimus, netinkamus juokelius apie 40 kačių turėjimą ar viengungio gyvenimą ir tiesiog niekinančias nuostatas.
Tyrimai rodo, kad vieniši žmonės laikomi infantilesniais ir savanaudiškesniais, teigiama, kad jie turi bendravimo problemų. Diskriminacija vis dar įmanoma: nuomotojai labiau linkę nuomoti būstus poroms, viešbučiai dažnai nesiūlo vienviečių kambarių, todėl tenka permokėti už dviviečius kambarius, o restoranai gali net atsisakyti pasodinti vieną žmogų prie gero staliuko.
„ Visada žinojau, kad noriu būti viena, ir neieškau santykių. Priešingai nei stereotipai, neturėjau jokios neigiamos patirties – niekada niekuo nenusivyliau. Tiesiog jaučiuosi gerai būdama viena.
Man nereikia vaikų. Puikiai galiu pati save aprūpinti. Yra specializuotos paslaugos lentynoms susikurti. Seksualiniam pasitenkinimui yra vibratoriai ir kiti žaislai. Ir šiluma, ir palaikymas… Turiu draugų, turiu dvi seseris, mes daug bendraujame ir padedame viena kitai. Taigi tiesiog nematau poreikio partneriui. Esu laisva – man nereikia prie nieko prisitaikyti, niekam atsakyti ar ką nors keisti savo gyvenime. Jei norėčiau išvykti dirbti į užsienį, tai ir padaryčiau. Jei norėčiau išvykti ir aplankyti ką nors, problemų nebūtų. Parduoti butą ir nusipirkti namą kaime – lengva“, – vardijo vienišiaus gyvenimo privalumus kita mergina.
Anot jos, tačiau yra ir neigiama pusė. Tai žmonių požiūris. Nepažįstami žmonės internete jos ypač netrikdo, užtat giminės ir kolegos kartais paerzina.
„Mama nuolat atsidūsta: kaip tai įmanoma? Ką aš darysiu senatvėje? Kas mane išlaikys? Kas man padės, kai jos ir mano tėvo nebebus? Ir šiaip viskas taip nežmoniška, taip neteisinga – reikia poros. Ne kartą prašiau apie tai net neužsiminti ir gerbti mano pasirinkimą, bet mama ištveria geriausiu atveju tik porą savaičių, o tada viskas kartojasi. Kartais žmonės net bando suporuoti savo draugų sūnus su manimi, bet nesėkmingai, – pasakojo mergina. – Darbe žmonės šnabždasi man už nugaros, apkalba ir spėlioja, kas su manimi negerai. Neseniai nutiko nemalonus incidentas: kolegė bandė mane „nukirsti“ padedama savo gerai pažįstamo vyro. Ir tada pasijutau silpna ir beginklė: juk neturiu vyro, kuris užtartų. Neatmetu galimybės, kad kada nors užmegsiu santykius. Bet tik jei sutiksiu žmogų, su kuriuo norėsiu būti. To dar nėra nutikę“.
Reikia pasikliauti tik savimi
Žinia, jei vienišius žmogus sunkiai suserga, patenka į bėdą arba jam reikia pagalbos, šalia gali nebūti kam padėti.
Žinoma, draugai gali padėti ir suteikti šilumos bei palaikymo. Vis dėlto verta pripažinti, kad atvejai, kai kažkas prisiima atsakomybę rūpintis sunkiai sergančiu draugu, yra gana reti. O jei dar neturi ir draugų?
Tačiau šeima ar nuolatinis partneris taip pat nėra panacėja. Jie ne visada gali ar nori padėti. Išvada lieka ta pati: geriau pasikliauti savimi.
Kaip žinoti, ar jums reikia partnerio? Žmonės yra socialinės būtybės. Jie auga ir vystosi nuo pat pradžių per dialogą, ir tai lemia sąmonės struktūrą.
Mums reikia, kad kiti tęstų dialogą, pasitikrintų save ir pataisytų save, suteiktų tai, ko mums reikia. Kai kuriems labai svarbu jaustis mylimiems. Kai kuriuos žmones reikia pastūmėti, nukreipti ar motyvuoti: „Galėčiau, bet sau nėra prasmės stengtis: man daug nereikia.“
Mes vertiname šį reikalingumo ir pilnatvės jausmą, kurį suteikia kitas žmogus. Ir mums svarbu dalintis tuo, ką turime.
Poroje esantys žmonės nebūtinai yra laimingi
Tačiau kartais atsiranda vienas žmogus, kuris yra savarankiškas ir patenkintas. Jam nereikia kito žmogaus – jis pats turi viską. Jis jaučia gyvenimo pilnatvę, kai yra vienas. Žinoma, jis gali praleisti kelis vakarus ar net mėnesius su kuo nors, bet nėra pasirengęs įsisprausti į nuolatinius santykius, nes jam geriau būti vienam.
Jo dialogui su pasauliu nereikia bendraminčių, nes viskas vyksta jo viduje. Beje, tai nereiškia, kad jis laimingas vienas. Lygiai taip pat nereiškia, kad poroje esantys žmonės būtinai yra laimingi. Tai ne istorija apie laimę. Tai apie išsipildymą, poreikio nebuvimą ir mėgavimąsi laisve. Sprendimas būti vienam priimamas ne todėl, kad būti su kuo nors baisu, o todėl, kad jautiesi gerai ir taip, kaip yra.
Tačiau ketinimas būti vienam taip pat gali būti priverstinis. Pavyzdžiui, jei baimė dėl santykių yra stipresnė už norą susirasti sielos draugą. Kartais šeimos gyvenimas atrodo pernelyg bauginantis, nes tėvų šeima buvo blogas pavyzdys arba žmogus nėra pasiruošęs prisiimti atsakomybės. Tada jie pareiškia: „Man nieko nereikia; aš pats galiu susitvarkyti.“ Jų balse nėra džiaugsmo, tik baimė.
Žmogus izoliuojasi nuo savo jausmų, atmesdamas neigiamas mintis. Tačiau, deja, jis taip pat praranda prieigą prie laimės, prie būties pilnatvės patyrimo, prie emocijų apskritai.
Vienišas žmogus nebėga nuo santykių, o renkasi būti vienas. Ir tai yra laisvas pasirinkimas. Jis turi pakankamai vidinės paramos. Kita vertus, nevienišam žmogui reikia kito žmogaus palaikymo, savęs atspindžio, savo vertės, sąžiningumo ir vertės patvirtinimo. Tikėtina, kad tikrų vienišių yra labai mažai.
Ir atminkite: net jei sąmoningai pasirinkote būti vieniši, galite bet kada persigalvoti. Keista atsisakyti santykių su žmogumi, kuris jums labai patinka, vien todėl, kad kažkada nusprendėte būti vieniši.
