Tyrimas: mažiausiai kaltinamos išvaizdžios seksualinės prievartos aukos arba tos, kurios užima aukštą socialinį statusą

Trumpas sijonėlis, iššaukiantis elgesys, flirtavimas, alkoholiniai kokteliai… mergina pati kalta, kad ją išprievartavo! Seksualinė prievarta gali ir nebūti didžiulė juoda dėmė merginos, bet gana ir rašalo dėmės ar net jo šešėlio. Juk mes niekada nežinome, su kuo ir kada tai gali nutikti. Tačiau galima padėti apsisaugoti savo paauglei dukrai nuo seksualinės prievartos. Reikia tiesiog paaiškinti, kas yra seksualinė prievarta ir išmokyti  ją pačiai apsisaugoti ar net to išvengti.  Aišku, geriau kad nereikėtų to panaudoti praktikoje, bet dar geriau, kad apie tai žinotų, rašo psycnet.apa.org.

Išprievartavimo aukos tyli dėl tos pačios priežasties

Bet būna ir kitaip. Ir ne visada reikalo esmė, kad merginos trumputis sijonėlis arba ji apsvaigusi nuo alkoholio. Tiesiog atsidūrė ne laiku ir ne toje vietoje.  Ir tapo seksualinės prievartos auka. Ir tai, kas nutiko nebesugrąžinsi ir nepasuksi laiko atgal.  O pašaliniam stebėtojui belieka tik apsispręsti dėl savo pozicijos – palaikyti ar smerkti seksualinės prievartos auką. Neretai būna ir taip, kad aplinkiniai teisina prievartautoją. Kodėl taip įvyksta?

Kodėl žmonės  gana dažnai kaltina ne nusikaltėlį, o jo auką?  Ir ne tik kaltina, bet ir įžeidinėja, smerkia, iškasa kai kuriuos neigiamus faktus iš jos praeities ir taip pribaigia auką.

Ją išprievartavo? Taigi, ji pati norėjo, ji su jais ėjo!.. Ką? Guli ligoninėje sužalota? Na, bet vis tiek pati kalta – nėra ko trumpučius sijonus nešioti, ryškiai dažytis ir po tamsias tarpuvartes tąsytis…

A, mūvėjo džinsus.  Ėjo dieną? Bet juk pati jį kabino, elgėsi kaip prostitutė!  Juk ant jos marmūzės parašyta, kad ji jau ne su vienu permiegojo!  Ji jau devintoje klasėje su berniukais už mokyklos  kampo traukė dūmą. Tai ko norėti. Gavo, ko nusipelnė. Būtų padori, nieko panašaus nebūtų nutikę.

Nepaisant to, kad  seksualinė prievarta yra gana paplitęs reiškinys, daugumos atvejų apie šį nusikaltimą viešai nekalbama. Tyli ir aukos.

Tyrimas parodė, kad  išprievartavimo aukos tyli dėl tos pačios priežasties – bijo būti nesuprastos ir pasmerktos!  Bijo, kad jomis vis tiek niekas nepatikės ir nepadės. Juo labiau matydamos, kad net teismuose nusikaltėlių padarytas nusikaltimas yra sumažinamas ir skiriama daug mažesnė bausmė, nei turėtų būti iš tikrųjų. Todėl auka, matydama tokius „faktus“ , nenori sutikti su realybe, įsitikinusi, kad pasaulis nėra teisingas.

Vokiečių mokslininko Alexanderio Meierio atlikti tyrimai parodė, kad susidūrus su tuo fenomenu žmonės kurie linkę  tikėti, kad pasaulyje viskas labai gražu ir gerai, renkasi vieną iš dviejų: arba jie stengiasi palengvinti nukentėjusių kančias, arba pradeda įžeidinėti ir žeminti nukentėjusią nuo seksualinė prievartos auką. Vis dėlto, pastarųjų daugiau. Ne vienas jų tvirtino, kad moteris ar mergina  užsitarnavo to, kas įvyko. Ne vienas jų kaltina auką, tvirtindamas, kad netinkamai buvo apsirengusi – palaidinė su gilia iškirpte, trumpas sijonėlis, ne taip elgėsi – buvo išgėrusi alkoholio, flirtavo.  Ne ta asmenybė – elgėsi familiariai, stengėsi atkreipti dėmesį. „Visi šie ir panašūs  teiginiai  atitinka šio nusikaltimo mitus, kurie leidžia priimti ir pateisinti išprievartavimus mūsų visuomenėje“, – sakė A. Meieris.

Mokslininkai J. Lerneris  ir D. Milleris savo knygoje „ Psychological Bulletin“ pateikė svarbiausią  veiksnį, kuris turi būti, kad pašalietis stebėtojas pradėtų smerkti auką. Pirmiausiai  turi būti įrodyta aukos kaltė, antraip nebus dėl ko jos ir smerkti.

Be to šių mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad yra kitas labai svarbus veiksnys – aukos patrauklumas ir socialinis statusas. Tyrimo duomenimis, mažiausiai kaltinamos patrauklios aukos arba tos, kurios užima aukštą socialinį statusą. Daug dažniau kaltinamos nepatrauklios arba žemo statuso aukos. Tai galima paaiškinti tuo, kad pastarųjų kategorijai  joms paprasčiausiai nejaučiama užuojautos ir jų negaili.

Mokslininkai priėjo prie gana liūdnos išvados

Jei socialinė padėtis arba aukos išvaizda patraukli, tai pašaliniai stebėtojai greičiau įsidėmi, kaip auka atrodė ir kodėl tai privedė prie nusikaltimo, o ne aukos elgesį ir charakterį. Paprastai tokiais atvejais  nemato reikalo ją įžeidinėti ir menkinti.

Galiausiai, tikėjimas teisingu pasauliu negali sukelti aukos pažeminimo, jei pašalinis stebėtojas susitapatina su auka. Mokslininkai  Kleinke ir Meieris nustatė, kad moterys daug rečiau kaltina išžaginimo aukas. Tuo tarpu vyrai parodė aiškų ryšį tarp išžaginimo aukų kaltinimo ir vyriškosios žmonijos atstovų. Galimas šio skirtumo paaiškinimas yra tas, kad moterys tapatinasi su išžaginimo aukomis vien todėl, kad jos taip pat yra moterys. Šiuo atveju moterys sutelkia dėmesį į išorines aplinkybes, lėmusias išprievartavimą, nes tos pačios aplinkybės gali lemti ir kitų moterų išprievartavimus.

Tuo tarpu vyrai neįsivaizduoja savęs aukos vietoje, todėl ir nesugeba jausti joms užuojautos. Dėl to vyrai labiau linkę kaltinti išžaginimo auką, nei ją teisinti.

Apibendrinant, mokslininkai priėjo prie gana liūdnos išvados: visuomenė linkusi manyti, kad  žmonės gauna tai, ko nusipelnė, ir nusipelno to, ką gauna. Deja, turima omenyje ir aukos, kurios nenusipelnė tokio likimo. Mat aukos menkinimas, smerkimas  ir kaltinimas sukuria iliuziją, kad jos  nusipelnė to, kas į vyko.

„Tai pirmiausiai turi būti įvykdžiusio šį nusikaltimą atsakomybė. Net jei mergina patikėjo juo, kažkur nuvažiavo su juo ir nesipriešino. Galų gale net jei rodė simpatiją jam, tai nereiškia, kad auka pati kalta, , kad reikėjo prieš tai galvoti, kur eini ir ką veiksi. Tai gana tendencinga ir patologinė aplinkinių nuostata. Nes tai gali atsitikti su bet kuriuo iš mūsų. Auka negali būti atsakinga už tai, kas įvyko. Kaltas tik prievartautojas“, – tvirtino vokiečių mokslininkas Alexanderis Meieris.