Pitzenų šeimos drama: motina nusižudė, bet tėvas iki šiol tiki, kad jo sūnus kada nors atsiras

Tai įvyko Kentukyje. Šešerių metų berniukas Timmothy Pitzenas dingo 2011 metais. Vaikas buvo pagrobtas tiesiai iš mokyklos. Skamba beprotiškai, tačiau mokytojai savo noru atidavė jį į pagrobėjo rankas, net neįtardami, prie ko tai prives… Pitzenų šeimos istorija keletą metų buvo pasakojama pagrindiniuose  šalies televizijos kanaluose, nes tiek berniuko dingimo aplinkybės, tiek tai, kas įvyko po to, iki šiol kelia didelį susidomėjimą…

Moteris ir suprato, kad jos ketvirtos skyrybos tai tik laiko klausimas

Amy ir Jimas Pitzenai susipažino 2000 metais. Iki pažinties su šiuo vyru moteris buvo gilioje depresijoje. Ji niekaip negalėjo rasti savo žmogaus, nes jau buvo tris kartus nesėkmingai sukūrusi šeimą. Kažkuriuo metu moteris net mėgino pasitraukti iš gyvenimo. Bet tada jos artimiesiems pavyko išgelbėti nelaimingąją.

Bet pažintis su Jimu viską pakeitė. Galų gale  ji sutiko gerą žmogų, su kuriuo buvo pasirengusi toliau žengti gyvenimo keliu ir palikti praeitį bei savo nesėkmes. Netrukus pora atšoko vestuves ir 2005 metais jie susilaukė sūnaus Timmothy. Berniukas buvo guvus, linksmas ir draugiškas.  Linkusiai į depresiją motinai sūnus tapo  vienintelė jos gyvenimo prasmė.  Ji negailėjo meilės savo sūnui ir rūpinosi juo. Ir buvo be galo laiminga, kad jį turi. Bet laikui bėgant, Amy gyvenime buvo ir tai, kas ją nuolat liūdindavo.  Tai jos santuoka su Jimu. Kaip ir visos poros, taip ir jie gana dažnai pykosi.  Bet  gana greitai ir susitaikydavo.

Tačiau vieną kartą viskas pasikeitė. Barniai kildavo vis dažniau.  Didžiausias konfliktas kilo tada, kai vyras atrado žmonos telefone jos susirašinėjimą su buvusiu vyru.  Jimas užsipuolė Amy. Pora  rėkė vienas ant kito ir aiškinosi santykius.  Kol vyras iškėlė ultimatumą: tegul tučtuojau baigia visus savo susirašinėjimus su buvusiuoju arba tegul susirenka daiktus ir nešdinasi iš namų. Pasirinkimo nebuvo. Juk ji negalėjo palikti sūnų ir išeiti be jo. Nors moteris ir suprato, kad jos ketvirtos skyrybos tai tik laiko klausimas.  Amy vis dažniau galvodavo, kad jos santuoka išsisėmė.  Be to abejojo, vargu ar teismas paliks sūnų motinai, kuri ne tik nuolat būna depresijoje, bet ir mėgino nusižudyti.  Santuoka laikėsi kaip ant siūlo galo tik dėl jų bendro vaiko.

2011 metais gegužės 11 dieną 8 val. ryte Jimas, kaip įprasta, nuvežė vaiką į mokyklą.  Tėvas palinkėjo sūnui geros dienos, o sūnus atsakė jam, kad myli ir jiedu atsisveikino.

Po darbo Jimas vėl užsuko į mokyklą pasiimti sūnaus.  Bet mokytoja pasakė, kad Timmothy pasiėmė  iš mokyklos  motina dar ryte, apie 8.30 val. Vyras pagalvojo, kad jie namuose ir nesijaudino.  Bet grįžęs namo nerado nei žmonos, nei sūnaus. Nebuvo jos ir darbe.  Ir tada vyras sunerimo. Jis skambino žmonai daug kartų, bet niekas neatsiliepė.  Tada vyras nusiuntė jai SMS: „Amy parašyk, kad su jumis viskas gerai“.  Vyras pagalvojo, kad žmona tiesiog pyksta po eilinio jų kivirčo. Vyras visą naktį nesudėjo akių, tikėdamasis, kad jie netrukus grįš.  Bet kai ir ryte jų nesulaukė, Jimas nusprendė kreiptis į policiją, kur pranešė, kad dingo jo žmona ir sūnus.

Vyras visą dieną negalėjo rasti sau vietos.  Netrukus sužinojo, kad prieš pat vidurdienį Amy paskambino savo motinai ir pasakė, kad viskas su ja tvarkoje ir jie grįš su sūnumi po poros dienų.  Tai kiek nuramino Jimą. Vyras vis galvojo, kad žmona tebepyksta ant jo, bet jie greitai grįš. Po to Jimui paskambino jo brolis  ir pasakė, kad ir jam skambino Amy, ir kad jiems viskas gerai.  Jimo  brolis sakė girdėjęs šalia  motinos išdykaujančio berniuko linksmą balsą.

Bet kalbant, moteris pasakė frazę, kuri privertė sunerimti visus.  Ji pasakė: „Timmothy yra mano“.

Nors ir buvo neramu, bet vyras, svarbiausia, suprato, kad su jo šeimos nariais viskas gerai – jie sveiki ir gyvi, ir grįš namo.

Ryte, gegužės 14 dieną, praėjus 3 paroms nuo jų dingimo, į Pitzenų šeimos namus pabeldė policija.  Jie atvyko  pranešti paskutinę žinią apie jo žmoną, kuri tuo metu jau buvo keli šimtai kilometrų nuo savo namų. Pareigūnai atrado moterį viename Rokfordo miesto viešbutyje, bet moteris buvo negyva.

Buvo aptiktas atsisveikinimo laiškas, adresuotas jos motinai

Vėliau paaiškėjo, kad kai tėvas nuvežė 8 val. ryte sūnų į mokyklą, po pusvalandžio  atėjo jo pasiimti motina. Ji pasakė mokytojai, kad jų šeimoje kai kas nutiko  ir jai reikia kuo greičiau paimti sūnų. Bet moteris su juo nevažiavo namo, o  nuvyko į Brukfildo zoologijos sodą, esantį maždaug 50 km. nuo jų namų.  Jie kiek pabuvo ten, o paskui nuvyko į vandens parką. Timmothy buvo be galo laimngas. Juk vietoj mokyklos jis galėjo maitinti gyvūnus, maudytis, pliuškentis  vandenyje.  Be to, motina nupirko jam saldainių ir žaisliukų. Apie ką dar gali daugiau svajoti 6 metų vaikas.

Gegužės 12 dieną  stebėjimo kameros užfiksavo motiną su sūnumi Viskonsino viešbučio vestibiulyje prie registracijos stalo.  Viešbutis maždaug 300 km. nuo jų namų.  Jie išbuvo ten parą ir išėjo gegužės 13 dieną, 10 val. ryte.

Paskui stebėjimo kameros juos užfiksavo Rokfordo miesto prekybos centre.  Bet šį kartą ji buvo viena. Moteris nusipirko popieriaus lapų, rašiklį ir voką.  Praėjus kelioms valandoms ji apsistojo viename iš šio miesto viešbučių.  Ji ten taip pat buvo viena. Bet kitą rytą, atėjusi tvarkyti kambarinė, aptiko moterį negyvą.

Paaiškėjo, kad Amy persipjovė venas ir nukraujavo.  Be to, organizme buvo aptikta mirtina dozė tablečių.  Tiesa, taip ir nepaaiškėjo, kas ją pražudė anksčiau – tabletės ar nukraujavimas.  Bet akivaizdu, kad ji pati savo valia tai padarė.

Greta moters kūno buvo aptiktas atsisveikinimo laiškas, adresuotas jos motinai. Laiške buvo rašoma: „Aš išvežiau jį į saugią vietą ir jūs jo niekada nerasite.  Su juo viskas bus gerai. Juo pasirūpins. Jis pasakė, kad myli mane. Prašau, žinok, kad tu nieko negalėjai padaryti, kad pakeistum mano sprendimą“.

Šis gana keisto turinio laiškas  uždavė dar daugiau mįslių dėl berniuko dingimo.  Ką reiškia jos žodžiai: „Jis yra saugus. Juo pasirūpins“. Negi ji kam nors patikėjo savo vienintelį sūnų?  Šie klausimai nedavė ramybės Amy artimiesiems. Bet liko svarbiausias klausimas: kur yra Timmothy?

Policininkai atidirbo visas galimas įvykio versijas.  Pagal vieną jų, manoma, kad savo atsisveikinimo laiške, Amy turėjo omeny, kad Timmothy kartu su ja bus dangaus karalystėje.  Bet niekas iš jos artimųjų nenorėjo net galvoti, kad motina galėjo kaip nors pakenkti savo sūnui.

Psichologai, dirbę išvien su policija, taip pat  laikėsi versijos, kad jei Amy būtų ką nors blogo padariusi berniukui, tai būtų jį atradę kartu su ja.  Nes niekas neabejojo, kad moteris labai mylėjo savo sūnų.  O jei ir padarė ką nors blogo savo sūnui, tai nebent prieš pat savo mirtį.  Buvo sunku įsivaizduoti, kad jį tyčia ar sąmoningai pasielgė su juo labai blogai – galėjo nužudyti jį, o po to ramiai vaikščioti po parduotuves,  nejausdama jokio sąžinės graužaties, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Netrukus buvo aptikta  ir Amy mašina, stovėjusi netoli greitkelio prie Rokfordo miesto.  Apžiūrėję mašiną policininkai aptiko kraujo pėdsakų ant užpakalinių mašinos sėdynių. Teismo medicinos ekspertai patvirtino, kad tai buvo Timmothy kraujas.  Bet paskui paaiškėjo, kad tie pėdsakai liko mašinoje dar iki berniuko dingimo. Jimas pasakė, kad maždaug prieš pora mėnesių berniukui staiga iš nosies ėmė bėgti kraujas ir jis ištepė sėdynes.

Tyrimo metu taip pat paaiškėjo, kad Amy poelgis nebuvo spontaniškas. Likus dviem mėnesiams iki įvykio,  ji jau buvo bent pora kartų užsukusi į tas vietas.  Ir greičiausiai nebepaleido mintis, kad ji greitai mirs. Ši istorija sulaukė didelio atgarsio žiniasklaidoje.  Į berniuko paieškas leidosi šimtai savanorių.  Visas Amy maršrutas buvo ištyrinėtas kilometrais, bet jokių naujų įrodymų, padėjusių rasti berniuką, nebuvo aptikta.

Be to,  nei viešbučio kambaryje, kur ir buvo aptiktas Amy kūnas,  nei mašinoje nebuvo jos telefono.

Jį atrado  tik po poros metų visa atsitiktinai – kelio kelkraštyje.  Tyrėjai manė, kad jis galėjo duoti atsakymus į daugelį klausimų, bet dideliam nusivylimui, jis nepadėjo berniuko paieškoms.

Metai ėjo, bet viskas veltui. Išskyrus Jimą, visi prarado viltį ir susitaikė su mintimi, kad berniuko nebėra gyvo.

Pareiškė esantis pradingęs prieš daug metų Timmothy Pitzenas

Bet 1919 metais įvyko neįtikėtinas dalykas. Per visus televizijos kanalus buvo paskelbta, kad policija atlieka tyrimą dėl paauglio, kuris pareiškė esantis pradingęs prieš daug metų Timmothy Pitzenas.

1919 metais balandžio 3 dieną Jimui paskambino iš policijos ir pranešė, kad pas juos atėjo paauglys, tvirtinantis esantis Timmoty Pitzenas. Paauglys sakė, kad pabėgo nuo dviejų pagrobėjų,  kurį jį laikė 8 metus.  Bet kažkokiu būdu jam pavyko pasprukti iš nelaisvės.  Vaikinas sakė bėgo neatsisukdamas, kol sutiko vietos gyventoją.  Jis paprašė jo iškviesti policiją, o po to ir buvo pristatytas į skyrių. Bet paauglio veido bruožai mažai priminė Timmothy vaikystėje. Nors berniukas galėjo ir  labai pasikeisti per aštuonerius metus.  Be to, vaikinas daug ką papasakojo iš Timmoty biografijos.  Žurnalistai jau ėmė plačiai kalbėti apie šią neįtikėtiną istoriją, įvykusią Kentukyje, keli kilometrai nuo Jimo namų.  Buvo panašu, kad vyras ne šiaip sau tikėjo, kad jam pavyks kada nors atrasti savo vienintelį sūnų. Kaip ant sparnų jis nuskubėjo į Kentukį.  Bet kol Jimas dar buvo kelyje, ekspertai atliko DNR testą ir paaiškėjo, kad paauglys nėra Timmothy Pitzenas.  Sunku net įsivaizduoti, ką tuo metu jautė Jimas Pitzenas: vienu metu jis turėjo vilties, kad tai jo sūnus, bet lygiai taip pat greitai jo viltys sudužo. Paaiškėjo, kad tikrasis vaikino vardas Bryanas  ir jam ne 14 metų, o 22. Jo brolis sakė, kad Brynas jau ne kartą buvo pasisavinęs kitų tapatybes  savanaudiškais tikslais. Pats Bryanas prisipažino, kad apie Timmothy sužinojo iš televizijos žinių ir ėmė pavydėti jam su kokia meile ir rūpesčiu apie berniuką atsiliepia jo artimieji.  Vaikinas visada svajojo pabėgti iš namų, todėl pagalvojo, kad čia bus puiki proga.

Iki šiol Timmothy paieškos nėra nutrauktos. Norint oficialiai pripažinti jį mirusiu, turi būti rasti berniuko palaikai arba jo artimieji turi tai patvirtinti.  Bet berniuko tėvas sako, kad niekada to nepadarys.

Tragedija labai paveikė jį. Vyras daugiau taip ir nesukūrė šeimos, bet persikėlė gyventi iš didelio miesto į visai atokią vietovę, kur žmonių nėra.  Be to, ir žmonos paliktas atsisveikinimo laiškas daug ką pasako. Tiksliau, frazė: „Jūs niekada jo nerasite. Jis yra saugus“, ko gero  iki gyvenimo pabaigos Jimui neduos ramybės.  Nes tai verčia tėvą tikėti, kad, anksčiau ar vėliau, jo sūnus vis dėlto atsiras.

Vytautė Jogailaitė, “YouTube” stopkadrai