sniegopilys.lt
Kiekvienas namas savyje saugo kiekvieno jame gyvenusio žmogaus atminimą, viltis ir svajones. Tačiau vieno tokio namo, įsikūrusio mažame Jericho mieste, Niujorke, šiaurinėje Long Ailendo pakrantėje, rūsyje laikė grėsmingą savininko paslaptį, kuri nebuvo atskleista praėjus 30 metų.
Vienintelis nusikaltimo įrodymas – statinė ir jos turinys
1999 metai, rugsėjo 2 diena. Į Long Ailendo policiją paskambino žmogus susijaudinusiu balsu ir pranešė, kad savo namo rūsyje aptiko seną metalinę statinę su žmogaus liekanomis.
Atvykę nurodytu adresu, policininkai pamatė erdvų ir gražų namą. Ten jų jau laukė sukrėstas namo šeimininkas Ronaldas Covenas. Jis papasakojo, kad nešė iš jau parduoto savo namo asmeninius daiktus. Nusileidęs į namo rūsį pastebėjo, kad dar ne viskas buvo išnešta. Tarp kitų daiktų kampe stovėjo purvina, didelė metalinė statinė. Ji buvo jau gerokai aprūdijusi ir sena, kurios talpa 55 galonai (208.18 litrai). Ant statinės šonų buvo aiškiai matyti įmonės gamintojos logotipai. O prie statinės šono buvo prikabintas raštelis, kad bako neįmanoma buvo perkelti, todėl ir palikęs. Ir norint tai padaryti, reikalinga speciali įranga. Pasirašė Tony‘s.
Nepaisant to, keli krovėjai vis dėlto išnešė statinę į gatvę. Vyrai nusprendė atidaryti ir pažiūrėti, kas yra viduje. Vos atidarius dangtį, į nosį tvokstelėjo aštrus kvapas. Bet tai dar buvo ne viskas. Paviršiuje jie pamatė jau išsausėjusią rankos odą ir vieną aukštakulnį batelį. Visa tai buvo užberta granulėmis ir pasidengę gličiu, žalsvos spalvos tirpalu.
Covenas pasakė, kad pragyveno šiame name 9 metus ir nė karto nematė tos statinės. Vyras atrodė sutrikęs ir pasimetęs nuo to, ką pamatė. Jis negalėjo suprasti, kaip visus tuos metus statinė buvo rūsyje ir jis nė karto neatkreipė į ją jokio dėmesio.
Bet namų šeimininkas nesukėlė įtarimų policijai. Jie apieškojo namą ir rūsį, tikėdamiesi rasti bet kokius įrodymus. Tuo metu prie statinės gatvėje jau spėjo susirinkti ne tik kaimynai, bet ir kiti smalsuoliai. Žinoma, policininkai nesitikėjo rasti ant statinės kaltininko pirštų atspaudų. Vienintelis nusikaltimo įrodymas – statinė ir jos turinys. Ir ji netrukus buvo nugabenta į laboratoriją ekspertizei atlikti. Ten iš karto atkreipė dėmesį, kad statinė buvo užpildyta žirnio dydžio juodos ir baltos spalvos plastmasinėmis granulėmis, kurias teko krapštyti kelias valandas, kol pavyko visiškai atkasti jau į mumiją pavirtusius palaikus.
Išėmus liekanas iš statinės, paaiškėjo, kad tai moters palaikai. Ji buvo tamsių plaukų, žemiau pečių ir vos 150-152 cm. ūgio. Taip pat išsiaiškino, kad jai galėjo būti 25-35 metai. Išskirtinė savybė ta, kad ant dviejų priekinių dantų stovėjo auksinės plombos. Anot specialistų, tokias plombas darydavo centrinėje Amerikoje. Tikėtina, kad moteris buvo kilusi iš Lotynų Amerikos. Moteris vilkėjo dirbtinio leopardo kailio kailiniais, suknele su gėlėmis ir aukštakulniais bateliais. Taip rengdavosi moterys 1960-1970 metais. Bet tai buvo dar ne viskas.
Ekspertai išsiaiškino, kad moteris buvo 8 mėnesių nėštumo. Statinės dugne tyrėjai atrado moters rankinę, o joje užrašų knygelę. Taip pat makiažo rinkinį ir piniginę. Ir gydytojo vizitinę kortelę, kuris turėjo jau seniai būti pensijoje. Dar vienas keistas radinys – plastmasinė sagė su lapais. Beje, ji suvaidins taip pat reikšmingą vaidmenį tiriant šią bylą.
Rankinėje nebuvo jokių tapatybę patvirtinančių dokumentų. Užtat buvo užrašų knygelė. Nors ji ir stipriai nukentėjo, nes visi užrašai buvo beveik nusitrynę ar susilieję, vis dėlto buvo nuspręsta perduoti ją specialistams ir mėginti atkurti bent kai kuriuos įrašus.
Tuo metu tyrėjai ėmė aiškintis apie pradingusias be žinios lotynų amerikietes per pastarąjį dešimtmetį. Bet nei viena jų neatitiko pagal apibūdinimą rastą statinėje moterį. Pareigūnams susidarė įspūdis, kad nelaimingosios niekas ir neieškojo. Paprastai tokio pobūdžio bylos pradedamos nuo tapatybės nustatymo ir asmeninių duomenų rinkimo. Su kuo ji draugavo, bendravo ir kuo užsiėmė. Bet tuo metu policininkai neturėjo jokios informacijos. Todėl tyrėjai nusprendė pradėti tyrimą nuo namo, kuriame buvo rasta statinė, apžiūros.
Išsiaiškino tapatybę, atkūrus išsitrynusius įrašus
Paaiškėjo, kad namas buvo pastatytas 1959 metais. Per 30 metų pasikeitė keturi šio namo savininkai. Išeina, kad iki vyro, aptikusio statinę, gyveno dar trys namo šeimininkai. Policininkai išsiaiškino, kad visos buvo pasiturinčios šeimos, auginančios vaikus. Pareigūnai pasimetė. Jie galvojo, ar galėtų kuris nors šių namų savininkų laikyti statinę rūsyje su tokiu turiniu. Net ir laikinai.
Surinkę jau nemažai medžiagos šioje byloje, tyrėjai suprato, kad tai ko reikia, norint išaiškinti šią bylą, yra ši statinė ir jos turinys. Todėl tyrėjai pradėjo aiškintis statinės užrašų ir kompanijos logotipų kilmę. Vieną jų – „RIM New Jersey“. Paaiškėjo, kad tai šių statinių gamintojas. Vienas tyrėjų nuvyko į gamyklą, kur vienas jos bendradarbis papasakojo, kad pagal įstatymą jie privalėjo žymėti visas statines, nes kai kurie žmonės sugalvoja laikyti jose nuodingas medžiagas. Todėl padedant ženklinimui ir numeriams, po to statinę galima atsekti. O žalias logotipas – tai gamyklos prekės ženklas.
Tuo tarpu iš įvairiaspalvių granulių jie gamina žaislus ir plastmasinius papuošalus. Taip paaiškėjo, kad moteris galėjo atsidurti statinėje 1963 metais. Tai statinės pagaminimo data. Tyrėjai nusprendė, kad greičiausiai kaltininkas arba dirbo šioje gamykloje, arba turėjo prieigą prie jos. Bet ieškant prieš 30 metų toje gamykloje dirbusį žmogų galima buvo sugaišti daug laiko ir nieko nerasti.
Tuo metu iš teismo medicinos ekspertizės laboratorijos atėjo užrašų knygelės rezultatai. Padedant infraraudoniesiems spinduliams, specialistai atstatė duomenis, išsitrynusiose knygelės vietose.
Ir tyrėjai pamatė aiškius numerius, prieš kuriuos stovėjo raidė A. Tai patvirtino, kad moteris buvo lotynų amerikietė ir kad tai buvo jos registracijos numeris. Mat kiekvienam emigrantui Amerikoje yra skiriamas socialinio draudimo numeris su atitinkama raide – priklausomai nuo šalies, iš kurios jis atvyko. Tai taip pat patvirtino, kad tas numeris priklausė moteriai.
Tyrėjai paskambino į imigracijos tarnybą ir paprašė tą numerį turėjusio žmogaus duomenų. Netrukus tyrėjai pamatė tos merginos 1966 metų nuotrauką ir duomenis. Jos vardas Reyna Angelica Marroquin.
25 metų mergina atvyko užkariauti Amerikos iš Salvadoro 1966 metų rugpjūčio mėnesį. Detektyvai dar nežinojo, kokios svajonės siekė mergina, bet jiems svarbiau buvo sužinoti, kas sutrukdė jos planams. Kitas kelias dienas tyrėjai skambino telefono numeriais, kuriuos pavyko atstatyti merginos užrašų knygelėje. Liko paskutinis numeris ir paskutinė viltis. Tai buvo Manhetene gyvenančio žmogaus telefono numeris. Į skambutį atsiliepė moteris. Kai jai buvo paaiškinta dėl kokio reikalo skambinama, moteris sutiko pabendrauti. Tai buvo Katie Endrada, kuri gerai pažinojo Reyną. Kai Katie pažiūrėjo į merginos nuotrauką, iš karto apsiašarojo. Po to paklausė:
- Ji negyva?
Tyrėjas linktelėjo.
Ir garbaus amžiaus moteris papasakojo istoriją, kurią ji slėpė 30 metų.
Atvyko ieškoti geresnio gyvenimo
1967 metai. Niujorkas. Juodvi susipažino Manheteno katalikiškoje bažnyčioje. Išgirdusi ispanišką šneką, Katie priėjo prie Reynos ir paklausė, iš kur atvykusi. Mergina pasakė, kad iš Salvadoro. Katie atsakė, kad irgi. Merginos greitai surado bendrą kalbą ir tapo draugėmis. Reyna papasakojo, kad yra išsiskyrusi ir atvyko čia ieškoti geresnio gyvenimo. Ji dirbo vietos gamykloje ir gyveno prieglaudoje prie bažnyčios, skirtoje netekėjusioms merginoms. Anot Katie, Reyna visada šypsojosi ir norėjo mokytis. Mergina visada elgėsi dorai ir garbingai, jos buvo gera reputacija ir visi aplinkiniai ją gerbė.
Kiekvieną dieną po darbo Reyna lankydavo anglų kalbos kursus. Draugės matėsi beveik kasdien ir aptardavo viską, kas įvykdavo su jomis per dieną. Bet Reyna niekada nepamiršdavo paminėti ir savo svarbiausio klausimo – vaikino, su kuriuo ji draugavo. Ji buvo įsimylėjusi, bet net savo artimai draugei neprasitarė nei kuo jis vardu, nei kiek jam metų.
Bet Katie žinojo, kad jis yra vedęs, nes jos draugė susitikdavo su juo tik tam tikromis dienomis ir atitinkamomis valandomis. Katie vis įspėdavo draugę: „Būk atsargi, nes gali ir pastoti“. O Reyna tada jai atsakė: „Aš jau nėščia. Mums bus viskas gerai. Mano vaikinas pasakė, kad paliks žmoną ir mes gyvensime kartu“.
Ir vyras ištesėjo pažadą: jis išnuomojo butą Reynai, pasakė, kad ji išeitų iš darbo ir galvotų tik apie būsimą kūdikį. Bet Katie suprato tai kitaip. Vedęs vyras paprasčiausiai nenorėjo, kad kas nors sužinotų, jog ji laukiasi kūdikio nuo jo.
Reynai persikėlus gyventi į naujus namus, draugės bendravo bent kartą per savaitę. Ir jei Reyna nepaskambindavo, tada paskambindavo Katie. Anot jos, iš balso Reyna atrodė laiminga, nes vaikinas jai pažadėjęs, kad greitai išsiskirs su žmona ir persikels gyventi pas ją. Be to, vyras kiekvieną mėnesį nuveždavo Reyną pas gydytoją apžiūrai. Taip pat nupirkdavo maisto, drabužėlių ir visko, kas reikalinga jai ir būsimam kūdikiui. Ir Katie atrodė, kad jos draugei viskas klostosi gerai.
Pareigūnai žinojo, kad vedę vyrai neretai pabėgdavo su savo meilužėmis
Vieną vakarą, darbo dienai pasibaigus, Katie namuose suskambėjo telefonas. Mergina atsiliepė ir išgirdo savo draugės balsą. Reyna, nesulaikydama ašarų, kalbėjo:
– Katie, aš mačiau jo žmoną.
O po to pridūrė:
- Jis grasino man. Visa tai, ką jis buvo žadėjęs man – melas.
Tada Reyna jau buvo aštuntame nėštumo mėnesyje ir jai nusibodo laukti, kol jos vaikinas pasakys tiesą žmonai. Ir mergina nusprendė tą padaryti pati. Kiek atsitokėjusi, Reyna papasakojo Katie, kad paskambino jo žmonai ir viską papasakojo. Po to jos vaikinas paskambino jai ir pasakė, kad ji sugadinusi visą reikalą ir dabar labai pyksta ant jos.
Katie išskubėjo pas draugę į namus. Kai ji atėjo į jos butą, pamatė, kad durys praviros. Įėjusi kelis kartus pašaukė draugę vardu. Bet niekas neatsiliepė. Eidama per kambarius, Katie pamatė draugės batelius, gulinčius ant grindų. Virtuvėje ant stalo stovėjo jau paruošta vakarienė. Ji dar buvo neatvėsusi. Katie tuojau pat nubėgo į policiją. Ten ją atidžiai išklausė, bet pareiškimo nepriėmė, nes tada dar buvo praėję labai mažai laiko nuo draugės dingimo. Policijos pareigūnai žinojo, kad vedę vyrai neretai pabėgdavo su savo nėščiomis meilužėmis, todėl Reynos dingimas nebuvo jokia naujiena ir neskubėjo tirti šio įvykio.
Bet Katie jautė, kad draugė pakliuvo į didelę bėdą. Ji grįžo namo ir vėl ir vėl skambino Reynai. Bet telefonas tylėjo.
Katie iš jaudulio negalėjo rasti sau vietos. Ji galvojo apie Reyną kiekvieną dieną ir nežinojo, ką daryti toliau ir kur kreiptis pagalbos. Nepažinojo ir Reynos artimųjų. Net jų vardų.
Nuo to laiko Katie daugiau nieko negirdėjo apie dingusią draugę, bet visada jautė, kad kažkas su ja nutiko.
Atvykusiems pareigūnams Katie davė katalikiškos prieglaudos adresą, kur kažkada gyveno Reyna. Pareigūnai išsiaiškino, kada mergina ten įsikraustė ir išsikėlė. Ir kad išvyko iš ten jau būdama 2-3 mėnesių nėštumo.
Iš Katie pasakojimų detektyvai taip pat sužinojo, kad Reynos mylimasis buvo vedęs. Kaip ir kiti trys to paties namo savininkai, kur ir buvo aptikta metalinė statinė. Iš nekilnojamo turto dokumentų paaiškėjo, kad tos namo dalies, kur buvo laikoma statinė, nebuvo originaliame namo plane. Pagal dokumentus, šis namo priestatas atsirado tik 1980 metais. Būtent tada statinė ir atsidūrė rūsyje. Beliko išsiaiškinti, kas būtent pastatė namo priestatą. Taip į policininkų akiratį pateko antrasis namo savininkas Stanley Milleris, kuris per apklausą paaiškino, kad įsikėlė gyventi į šį namą 1972 metais. Tada ir sužinojo, kad priestatas buvo pastatytas neteisėtai. Bet per ilgą laiką jis surinko visus reikalingus dokumentus ir įteisino priestatą jau 1980 metais. Milleris taip pat pasakė, kad jis žinojo apie tą statinę, bet pagalvojo, kad ji liko po statybos darbų ir neteikė jai jokios reikšmės. Vyras patarė detektyvams pasikalbėti su Howardu Elkinsu, kuris gyveno tame name iki jo.
Ištyrinėję Elkinso praeitį, detektyvai sužinojo, kad tuo metu, kai Reyna jau buvo palaidota statinėje, jam buvo 40 metų. Jis buvo vedęs ir augino tris vaikus. Taip pat tyrėjai išsiaiškino, kad Elkinso buvo sėkminga karjera uošvio dėka, kuris įdarbino jį savo plastmasinių dirbinių gamybos kompanijoje ir tapo vienas vadovaujančių darbuotojų. Elkinsas išdirbo gamykloje beveik 20 metų.
Tvirtino, kad nė karto nebuvo sutikęs tos moters
Uždarius kompaniją, 1972 metais Howardas Elkinsas pardavė savo namą ir išvyko su šeima gyventi į Floridą.
Tyrėjai nuvyko į Floridą, norėdami apklausti Elkinsą. Bet prieš tai jie nusprendė užsukti pas buvusį Elkinso verslo partnerį, kuris taip pat gyveno Floridoje.
Pirmiausiai vyrui buvo parodyta statinės nuotrauka. Jis ją atpažino. Paklausė jo ir apie buvusį kolegą bei verslo parnerį Elkinsą. Vyras pasakė, kad Howardas labai gerai išmanė techniką, buvo labai stiprus ir tvirtas žmogus. Buvęs verslo partneris taip pat patvirtino, kad Elkinsas turėjo meilužę – jauną lotynų amerikietę. Ilgais juodais plaukais ir priekiniais auksiniais dantimis. Tyrėjai suprato, kad vyras apibūdino Reyną. Jis neprisiminė tos merginos vardo, bet pasakė, kad dirbo fabrike beveik metus. Tačiau vieną kartą ji neatėjo į darbą ir daugiau niekas ir niekada jos nematė. Vyras prisiminė ir dar vieną keistą dalyką. Sulaukė skambučio iš namo savininko, kuris nuomojo butą Elkinsui. Pasakė, kad jei jis neapmokės nuomos, tai išmes visus daiktus į gatvę. Verslo parneris iš karto perdavė šią žinią Howardui. Šis sėdo į mašiną, o vakare atsivežė televizorių ir lagaminą. Detektyvai suprato, kad Elkinsas paėmė visus Reynos daiktus iš to buto, o pati mergina jau buvo palaidota statinėje.
1999 metais rugsėjo 9 dieną detektyvai pabeldė į Howardo Elkinso namų duris. Kai vyras pamatė pareigūnus, jis buvo sukrėstas. Bet klausiamas Howardas aiškino, kad niekada nematė tos statinės ir nežino, kas joje yra. Tada detektyvai paklausė:
- Jūs susitikinėjote su moterimi, kuri dirbo jūsų fabrike?
- Susitikinėjau su viena. Bet romanas tęsėsi labai trumpai – atsakė jis.
Anot jo, kai uošvis sužinojo, pasakė, kad kuo greičiau nutrauktų tuos santykius. Elkinsas taip ir padarė. Paklaustas, kaip tos merginos vardas, jis pasakė nebeprisimenantis. Tada detektyvai parodė Reynos nuotrauką, bet Elkinsas pasakė, kad nė karto nebuvo sutikęs tos moters. Tada detektyvai pasakė esantys užtikrinti, kad tai jis atsikratė šia moterimi, nužudęs ir palaidojęs ją metalinėje statinėje.
Netikėtai pokalbį nutraukė telefono skambutis. Skambino Elkinso žmona, bet kalbėdamas su ja, vyras nė žodžiu neužsiminė, kad jų namuose sėdi detektyvai.
Pakalbėjęs su žmona, Elkinsas pasakė pareigūnams, kad jie turi palikti jo namus. Mat detektyvai neturėjo įgaliojimų Floridoje, neturėjo ir suėmimo orderio. Bet išeidami detektyvai pasakė:
- Dabar mes išeiname, bet labai greitai grįšime jau su suėmimo orderiu.
Vos išėjus į kiemą, vienas tyrėjų paskambino vietos policijos šerifui ir pasakė, kad jam reikalingas Howardo Elkinso suėmimo orderis.
Kitą dieną į policiją paskambino Elkinso žmona ir pranešė, kad anksti ryte dingo jos vyras, bet nepasiėmė su savimi nei piniginės, nei dokumentų. Floridos policija leidosi į Elkinso paieškas. Patikrino visas vietas, kur jis galėjo būti.
Praėjus 45 minutėms, Elkinsas buvo rastas negyvas savo draugo, kuris tuo metu buvo išvykęs atostogauti, namų garaže. Pareigūnai aptiko vyrą sėdintį namo savininko automobilyje ant užpakalinės sėdynės.
Detektyvai neabejojo, kad Elkinsas suprato, jog atėjo laikas atsakyti už padarytą nusikaltimą, bet nusprendė pasitraukti iš gyvenimo ir tuo pačiu išvengti teismo.
Teismo medicinos ekspertizės laboratorijoje buvo atlikta DNK ekspertizė, palyginus Elkinso ir negimusio kūdikio DNK, ir jie sutapo.
Visus tuos 30 metų Howardas Elkinsas ramiai gyveno ir užaugino tris vaikus. Po to policija susirado ir nužudytos merginos šeimą. Motina 30 metų nežinojo, kas nutiko su jos dukra. Reynos palaikai buvo pervežti į gimtąjį miestą ir palaidoti šeimos kape.
Nuotr. Reyna ir Howardas Etkinsas
„YouTube“ stop kadrai
