sniegopilys.lt
36 metų Karen Gregory persikėlė į Floridą 1983 metais. Ji mėgavosi saule, smėliu ir turistiniais objektais. Būtent tokioje būsenoje ji sutiko savo gyvenimo meilę – vyrą, vardu Davidą Mackie, rašo crimestories.com.
Nakties tyloje kaimynai išgirdo stiprų riksmą
Karen buvo labai talentinga. Dar pradinėje mokykloje ji mokėsi dailės, mėgo keramiką. Po to dirbo barmene vietiniame restorane, o kartais ir piešė grafines iliustracijas „Datacom Associates“.
Ši istorija prasidėjo 1984 metų gegužės 22 dieną. Karen persikraustė daiktus iš savo buto (kuriuo dalijosi su Anita Kilpatrick) į naują namą Gulpforte, kur apsigyvens su mylimuoju Davidu. Vyras tuo metu buvo išvykęs iš miesto, dalyvavo Rodo saloje vykusioje konferencijoje. Todėl namuose buvo viena Karen.
Vėliau tą patį vakarą moteris susitiko su savo drauge Faithful Covington. Jos puikiai leido laiką gurkšnodamos baltąjį vyną ir šnekučiuodamosi. Be to, Karen parodė savo dailės darbus, pasakojo apie Davidą ir savo asmeninį gyvenimą. 1984 metų gegužės 23 dieną nuo vidurnakčio iki pirmos nakties moteris atsisveikino su drauge ir išvyko į savo namus.
Netrukus po to bent keli kaimynai pranešė, kad nakties tyloje išgirdo stiprų riksmą.
Vienas jų Arthuras Culperis tai apibūdino kaip trumpą, kankinantį riksmą, kurį, jo teigimu, išgirdo 1.15 val. nakties
Glenda Harness gyveno atokiau nuo Karen namų ir taip pat girdėjo riksmą. Išsigandusi dėl savo vaikino George’o Lewiso, kuris dirbo garaže, ji pažvelgė pro virtuvės langą ir pamatė, kad garaže buvo išjungtos šviesos. Tačiau po 20 minučių į namus įėjo George’as ir pora ramiai nuėjo miegoti. Moteris be reikalo nerimavo, su George‘u viskas buvo gerai.
Riksmą ir durų trenksmą girdėjo ir tiesiai kitoje gatvės pusėje gyvenusi Marta Borkowski. Tačiau ji nemanė, kad tai buvo pavojuje atsidūrusio žmogaus šauksmas.
Kiek iš šių kaimynų iškvietė policiją? Nei vienas. Negi nei vienam iš jų neatėjo į galvą, kad kaimynė gali būti žudoma?
Tačiau, kaip vėliau susimąstė bylos tyrėjas, jei tą naktį kas nors būtų paskambinęs, ar būtų buvę galima išgelbėti Karen? Ar jie būtų sugavę žudiką anksčiau?
Šie klausimai, tikėtina, turėjo ilgus metus neduoti ramybės kaimynams.
Iš tiesų keista, kad niekas nekvietė policijos. Rajone veikė labai aktyvi vietos bendruomenė, kuriai vadovavo George’as Lewisas, kuris tą naktį ir dirbo savo garaže. Kodėl jis nepranešė apie riksmą? George’as buvo ugniagesys ir gerai sutarė su policija. Vyriausiasis tyrėjas net buvo liudininkas jo vestuvėse su Glenda po Karen mirties.
Paaiškėjo, kad tą naktį George‘as dirbo garaže atidaręs duris ir įjungęs radiją. Vyriškis išgirdo tik silpną riksmą, nuvilnijusi per gatvę, tačiau nieko įtartino nepamatęs grįžo į namus.
Tą patį rytą kitoje gatvės pusėje gyvenusi Martha Borkowski pastebėjo, kad Davido ir Karen namo lauko durys buvo aklinos.
Po kurio laiko prie namo priėjo bendras Karen ir Davido draugas, vardu Peteris Kumble. Natūralu, kad durų jam niekas neatidarė, todėl ant Davido automobilio paliko raštelį.
„Karen ir Davidai, sveiki. Buvau atvykęs pas jus maždaug 7.15 val., bet nepastebėjau jokių gyvybės ženklų. Šį vakarą turiu daug ką nuveikti, todėl tikriausiai nebeateisiu, bet turiu tai, ko norėjote “.
„Nepastebėjo jokių gyvybės ženklų“? – įsidėmėkite šią frazę, nes ji dar iškils.
Nusikaltėlis buvo be batų
Tuo tarpu Davidas bandė prisiskambinti Karen iš Rod Ailendo, tačiau ji neatsiliepė, o tada vyras pradėjo nerimauti. Jis susisiekė su Anita Kilpatrick ir Karen seserimi, bet nė viena iš jų nematė moters.
1984 metų gegužės 24-osios rytą Davidas vėl paskambino Karen, tikėdamasis ją rasti, kol ji išvyks į darbą. Ji neatsakė. Tada jis paskambino į Karen darbovietę, kur jam buvo pasakyta, kad moteris nepasirodė nei tą dieną, nei anksčiau.
Tada vyras perskambino Anitai, šį kartą dar labiau nusiminusiai ir susirūpinusiai. Tada Davidas susisiekė su kaimyne, vardu Amy Bressler.
– Aš nerimauju dėl Karen. Ar galiu paprašyti tavęs patikrinti, kur ji yra? Antrą dieną aš negaliu su ja susisiekti.
Amy pasibeldė į jų namo šonines duris, bet nesulaukė atsakymo. Tada ji pastebėjo išdaužtą lango stiklą, kurio šukės buvo išbarstytos terasoje. Blogas ženklas, tiesa?
Pažiūrėjusi pro langą ji pamatė sujauktą lovą, nusėtą „raudonomis dėmėmis“, o koridoriuje – moters kūną. Kaimynė nematė moters veido, bet ji neabejojo, kad tai buvo Karen. Kitą kartą, kai Davidas paskambino savo namų telefonu, jam atsiliepė jau policijos detektyvas.
Kai jau atvyko policija, nuo tada, kai kaimynai išgirdo lietingą naktį persmelkusį riksmą, buvo praėję 31 valanda. Pareigūnai į įvykio vietą iškvietė ir greitąją medicinos pagalbą.
Galbūt Karen ką tik ištiko insultas arba ji nukrito ir susitrenkė galvą.
Karen gulėjo koridoriuje. Paaiškėjo, kad ji buvo nušauta. Vonios kambaryje buvo svarbus įrodymas – „raudoni“ basų pėdų pėdsakai. Ant Karen kojų nebuvo „raudonų dėmių“, todėl atspaudas turi būti nusikaltėlio. Nusikaltėlis be batų. Įdomu…
Nebuvo jokių įsilaužimo ženklų
Pagrindinis šios bylos tyrėjas buvo seržantas Larry‘is Toshis. Tą pačią dieną policija pradėjo apklausti kaimynus ir galimus liudininkus. Jie negalėjo patikėti, kiek žmonių išgirdo jos riksmą, bet nieko nedarė.
Žmogžudystės naktį Karen namuose buvo išjungtos šviesos, tačiau kaltininkas nieko neapvertė. Kaip jis galėjo įvykdyti tokį žiaurų išpuolį visiškoje tamsoje?
Taip pat įdomu tai, kad Martha Borkowski pamatė atidarytas žaliuzes ant durų po Karen mirties. O kitas kaimynas Piteris Kumble iš tikrųjų pasakė, kad lauko durys nebuvo užrakintos.
Tačiau kol atvyko policija, durys buvo užrakintos. Panašu, kad žudikas grįžo į nusikaltimo vietą.
Dabar policijos užduotis buvo surasti žudiką. Nebuvo jokių įsilaužimo ženklų, todėl sveikas protas diktuoja, kad pati Karen įsileido kaltininką. Ar ji jį pažinojo?
Jie surinko mažiausiai dešimties vyrų pirštų atspaudus ir plaukų pavyzdžius, tačiau buvo du pagrindiniai įtariamieji, į kuriuos policija sutelkė dėmesį. Tai Davidas Mackie ir Peteris Kumble.
Visiškai logiška, kad Davidas Mackie galėjo būti žudikas. Policija paprastai pradeda nuo artimiausių aukos žmonių.
Tačiau Davidas turėjo gana gerą alibi. Darbo konferencijoje, įvykusioje Rodo saloje, tai buvo ne mažiau kaip 1300 mylių nuo namų. Tyrėjai patikrino, ar jis galėjo suspėti į lėktuvą, būdamas Floridoje, nužudyti Karen ir grįžti į Rodo salą laiku iki kitos konferencijos.
Tai buvo įmanoma, bet neatrodė tikėtina. Iš kredito kortelės išrašo matyti, kad jis pirko bilietus tik vienam skrydžiui.
Policija taip pat paklausė Davido, ar ko nors netrūksta namuose. Jis manė, kad dingo Karen baltos nėriniuotos liemenėlės. Gal nusikaltėlis jį paėmė kaip suvenyrą?
Tačiau galiausiai nebuvo rasta jokių įrodymų, siejančių Davidą su nusikaltimu, ir jis buvo išteisintas.
Užtat Piteris Kumble buvo tas, kuris paliko raštelį ant Davido automobilio po Karen nužudymo. Pokalbio su policija metu seržantas Toshis pastebėjo, kad Piteris turi įbrėžimų ant rankos. Tikėtina, kad per grumtynes Karen bus subraižiusi jo ranką…
Policija aiškinosi, ar įtariamasis sąmoningai paliko tokio turinio raštelį, kad susidarytų įspūdis apie jo nekaltumą.
Bet ta frazė… „nepastebėjau jokių gyvybės ženklų“, viską pasako ir tikriausiai Peteris tai supratęs, labai pasigailėjo dėl šių žodžių.
Nuvyko į policijos nuovadą apklausai
Tuo tarpu Anitai besiruošiant į Karen laidotuves, jos namuose suskambėjo telefonas:
– Anita? Tai seržantas Toshis. Kur yra Peteris? Ar pastebėjote įbrėžimą ant jo rankos?
– Jis išvyko į Bostoną verslo reikalais, iš tikrųjų mačiau įbrėžimą,- atsakė moteris.
Anitai pasakė, kad Peteris yra įtariamasis, ir ji pasibaisėjo vien nuo minties, kad jis yra jos geriausios draugės žudikas.
Piteris grįžo iš Bostono ir nuvyko į policijos nuovadą apklausai. Jis tvirtino nepastebėjęs išdaužto stiklo, tačiau policija juo nepatikėjo.
Vėliau paaiškėjo, kad tą vakarą Peteris turėjo vakarieniauti su Karen. Ar jis buvo kaip nors artimai ir romantiškai susijęs su šia moterimi?
Įtariamasis policijai pateikė savo pirštų ir pėdų atspaudus. Peterio mergina patarė pasisamdyti advokatą.
Po kelių mėnesių, 1984 metų gruodį, Gulfporte buvo surengtas atsisveikinimo vakarėlis išeinančio iš darbo darbuotojo garbei. Šiame vakarėlyje dalyvavo Marie Messervy.
Vakarėlyje Marie pasakė seržantui, kad tą naktį išgirdo Karen rėkiant. Svarbu tai, kad Marie gyveno už dviejų kvartalų nuo aukos namų. Tai buvo įrodymai, kurie iš tikrųjų ir lėmė visos bylos baigtį.
Tai, ką pasakė Marie, tiesiogiai prieštaravo tam, ką George’as Lewisas pasakė savo draugams policijoje. Jis sakė, kad tai buvo silpnas riksmas, bet jei Marie girdėjo jį už kelių kvartalų, kodėl tada vyras sakė, kad vos girdėjo? Juo labiau, kad tada buvo atidarytos garažo durys ir jis buvo daug arčiau Karen namų.
Tačiau seržantui Toshiui mintis apie George‘o galimai įvykdytą nusikaltimą buvo nepakeliama. Tai buvo jo draugas. O draugai nemeluoja, tiesa?
Policija aiškiai norėjo išsiaiškinti šią naują informaciją, ir tada įtariamasis sutiko jiems viską pasakyti.
Galiausiai sausio mėnesį policija dar kartą apklausė George’ą ir atliko tyrimą poligrafu. Jis neišlaikė testo. Įtariamasis toliau apibūdino riksmą kaip silpną, pridūręs, kad Karen namo kieme matęs aukštą vyrą raudonais plaukais.
Kodėl jis anksčiau nepaminėjo šios detalės? Jis teigė išsigandęs, nes vyras žinojo, kur jis gyvena.
Skeptiškai vertindama George’o istoriją, policija nusprendė toliau tirti. Bet kuriuo atveju seržantas Toshis ir dar du policijos pareigūnai naktį patikrino George’o versiją iš to paties atstumo, iš kurio jis teigė matęs vyrą. Ir įsitikino, kad George’as negalėjo aiškiai apibūdinti tokio atstumo esančio asmens, todėl policija padarė išvadą, kad jis meluoja, nes tokio vyro apskritai nebuvo.
Taip pat buvo ir kitų prieštaringų George’o pareiškimų. Iš pradžių jis sakė, kad Karen tą dieną nematė, bet vėliau pareiškė, kad matė ją virtuvės lange plaunančią indus.
Tyrimo rezultatai parodė, kad jis melavo
1985 metų kovą George’as sutiko atlikti dar vieną testą poligrafu. Tąkart jis tvirtino įsibrovėlį ne tik matęs, bet ir su juo kalbėjęs. George’as teigė, kad vyras grasino jį nužudyti, jei kam nors pasakys, kad jį matė.
Įtariamasis ir vėl nepraėjo melo detektoriaus testo.
Atsižvelgiant į šiuos įvykius, George’as dabar buvo laikomas pagrindiniu įtariamuoju šioje byloje. Poligrafo administratorius jo tiesiai paklausė, ar jis nužudė Karen, o George’as neigė, kad yra kaip nors su tuo susijęs. Tačiau tyrimo rezultatai parodė, kad jis melavo.
Taip pat paaiškėjo, kad kai kurie kaimynai matė kažką įtartino, žvilgtelėję pro langus, o viena moteris net pareiškė, kad pastebėjo pro langą ją stebintį vyrą. Vyras greitai dingo, bet tik tada, kai ji gerai jį apžiūrėjo. Tai buvo raudonplaukis vyras. Anot šios moters, ją šnipinėjo George’as Lewisas.
Policija kaip įrodymą paėmė George’o pirštų atspaudus ir plaukus. Nepaisant to meto technologijų menkų galimybių, seržantas Toshis sugebėjo išgauti pėdsaką, kurį būtų galima palyginti su kitais įtariamaisiais. Tą atspaudą jis atidavė ekspertams-kriminalistams ištirti.
Tačiau per tą laiką George’as sugalvojo naują istoriją. Dabar jis aiškino, kad tikrai įėjo į Karen namus, kai išgirdo jos riksmą. O po to pamatė prieškambaryje ant grindų gulinčią Karen. Jis tik norėjo jai padėti. Priėjęs pakankamai arti, pamatė „perrėžtą gerklę“ ir panikuodamas pabėgo.
Tikriausiai ne visi žino, kad kartais policija iškraipo informaciją, siekdama sugauti nusikaltėlį. Taigi informacija, kad mirties priežastis buvo „perrėžta gerklė“, nebuvo teisinga.
Ir net jei George’o istorija tikėti, mirties priežasties jis nebūtų galėjęs nustatyti vien išvydęs jos kūną, nes policijai mirties priežasčiai nustatyti prireikė skrodimo.
Norėdami įkalti paskutinę vinį į įtariamojo karstą, turime grįžti prie apatinio trikotažo klausimo. Davidas atskleidė, kad balta liemenėlė buvo vienintelis dalykas, kurios, jo manymu, trūko moters garderobe.
Vėliau net atsirado moteris, kuri pasakė, kad George‘as jai padovanojo dovaną – baltą nėriniuotą liemenėlę. Ji jai buvo per didelė, bet kaip tik tinkamo dydžio Karen.
Tikriausiai verta paminėti, kad Davidas visada manė, kad George’as buvo įsimylėjęs Karen.
Todėl tai, kas atsitiko, yra gana akivaizdu. George’as norėjo likti vienas su Karen ir laukė, kol Davidas išeis. Ar jis planavo ją nužudyti nuo pat pradžių, ar įsiuto, kai ji atstūmė j? – klausimas, į kurį taip ir nepavyko atsakyti.
George’as Lewisas buvo sulaikytas 1986 metų kovą, praėjus maždaug dvejiems metams po Karen Gregory nužudymo. Jis buvo pripažintas kaltu dėl pirmojo laipsnio žmogžudystės ir nuteistas iki gyvos galvos.
George’as kalėjo iki 2015 metų, kol mirė. Jam buvo 52 metai.
„YouTube“ stopkadrai
