sniegopilys.lt
„Aš esu Markas Hackingas. Ir šiandien esu labai dėkingas savo draugams, mano ir žmonos šeimoms, kareiviams – visiems žmonėms, prisijungusiems prie mano dingusios žmonos paieškų ir norėdami padėti išgelbėti mano mylimą Lori. Tai pati blogiausia mano gyvenimo diena. Bet tuo pačiu malonu jausti ir žmonių palaikymą bei atjautą. Ačiū jums visiems. Tikiuosi, kad mes greitai rasime mano mylimą Lori“, – taip kalbėjo per televiziją liūdesio slegiamas vyras.
Švelniai vadindavo vyrą „mano didelis pliušinis meškutis“
Markas ir Lori Hackingai tapo nebeperskiriami nuo tada, kai jiedu susipažino kelionėje bendrų draugų kompanijoje Jutos valstijoje.
Markas buvo paprastas provincijos vaikinas: draugiškas, romantiškas, tylus, užsisklendęs savyje žmogus.
Lori buvo visiška jo priešingybė – darbšti, punktuali, visada siekianti tikslo. Nepaisant to, jie labai mylėjo vienas kitą. Lori tėvai žiūrėjo į juos ir stebėjosi, kaip jiems pasisekė. „Neįmanoma rasti geresnio žento, kaip Markas“, – džiaugdamasi kartojo Lori motina pažįstamiems ir kaimynams.
Per visus dešimt Marko ir Lori bendro gyvenimo metus, draugai žavėjosi šios poros tvirtais ir artimais ryšiais. Lori švelniai vadindavo vyrą „mano didelis pliušinis meškutis“. O Markas juokaudavo, kad nors jiedu ir visiškai skirtingi, bet juk priešybės traukia.
Markas dirbo vaikų psichiatrijos klinikoje. Jos vadovas Bryanas Hamiltonas kartais tarsi juokais paklausdavo, kaip jam pavyko užkariauti tokią mielą moterį?
Markas mėgo savo darbą ir stengėsi kuo daugiau laiko ir dėmesio skirti vaikams, su kuriais žaisdavo ir visaip kitaip linksmindavo savo mažuosius pacientus.
Pragyvenę santuokoje dešimt metų ir sustiprėję finansiškai, pora nusprendė turėti vaikų.
Pirmojo nėštumo proga sutuoktiniai Hackingai surengė vakarėlį savo namuose. Prisikvietė giminaičių, draugų, kaimynų, kuriems ir pranešė džiugią naujieną: dabar Lori penktoji nėštumo savaitė. Markas taip pat pranešė džiugią naujieną, kad galų gale įstojo į Šiaurės Karolinos medicinos akademiją. Jis ilgą laiką lankė parengiamuosius kursus ir Lori visą tą laiką nuoširdžiai palaikė savo vyrą. Susiradę jaukų namelį, pora ruošėsi persikelti gyventi arčiau universiteto, kad Markas galėtų sėkmingai mokytis ir pradėti naują bendro gyvenimo etapą. Žvelgiant iš šalies, kone tobula šeima ir didžiuliai ateities planai.
Bet viskas sugriuvo per vieną dieną – 2004 metais liepos 19-ąją. Lori pradingo.
Apie 10 val. ryto Markas paskambino į kompaniją „Wells Fargo“ Salt Leik Sityje, kur dirbo Lori ir panešė jos vadovui, kad 5.30 ryte žmona išbėgo pabėgioti ir nebegrįžo namo. Markas sakė galvojąs, kad pabėgiojusi žmona išvyko tiesiai į darbą. Bet tą dieną Lori darbe nepasirodė. Moteris buvo labai punktuali ir toks elgesys jai nebuvo būdingas. Kompanijos vadovas patarė Markui tučtuojau kreiptis į policiją. Vyras taip ir padarė, bet policijos pareigūnai neskubėjo imtis veiksmų. Po to Markas paskambino visiems žmonos giminaičiams, draugams, kuriems kartojo tą patį: kad Lori išbėgo pabėgioti ir nebegrįžo. Ir tai, kad jis apėjo parką, kuriame žmona mėgdavo pabėgioti, skersai ir išilgai, bet Lori taip ir nerado.
10.49 val. Markas vėl paskambino į policiją, bet jam buvo pasakyta, kad pradingusiu žmogumi laikoma tik praėjus 24 val. ir patarė apskambinti ligonines. Netrukus sutuoktinių tėvai, šeimos draugai ir kolegos prisijungė prie Marko, norėdami padėti jam kuo greičiau atrasti žmoną. Kai kurie jų draugai net atskrido iš kitų valstijų. Bet, deja, paieškos nedavė jokių rezultatų. Lori tarsi būtų ištirpusi ore.
Kitą dieną, liepos 20-ąją Markas, jo ir Lori tėvai dalyvavo televizijos laidoje, prašydami pranešti, jei aptiktų dukters pėdsakus. Jie paskelbė visą turėtą informaciją ir su ašaromis akyse maldavo nelikti abejingais. Markas pasakė atskirą kalbą: „Aš esu Markas Hackingas. Ir šiandien aš esu labai dėkingas savo draugams, mano ir žmonos šeimoms, kareiviams – visiems žmonėms, prisijungusiems prie mano žmonos paieškų, norėdami padėti išgelbėti mano mylimą Lori. Tai pati blogiausia mano gyvenimo diena. Bet tuo pačiu malonu jausti visuomenės palaikymą bei atjautą. Ačiū jums visiems. Tikiuosi, kad mes greitai rasime mano mylimą Lori“.
Apgaudinėjo ne tik žmoną, bet ir kitus, klastodamas dokumentus
Iš karto po interviu, 1200 savanorių po visą miestą išklijavo Lori nuotraukas su jos duomenimis ir kontaktais. Savanoriai visą dieną vaikščiojo po parką ir aplinkines teritorijas, netoli Hackingų namų, bet nieko nerado.
Tačiau jau tos pačios dienos vakare, liepos 20 dieną, Hackingų šeimos byloje įvyko netikėtas posūkis.
Markas buvo patalpintas į Jutos universiteto psichiatrijos ligoninę dėl psichikos sutrikimo. Panašu, kad praradęs nėščią žmoną, vyras neatlaikė – ištiko emocinė krizė.
Policija sulaikė Marką, kai jis klaidžiojo po teritoriją visiškai nuogas, tik apsiavęs sandalais. Niekas nesuprato vyro poelgio, bet visi žinojo, kad jis mylėjo savo žmoną labiau nei save. Ir ėmė jo gailėti. Iš tikrųjų viskas buvo ne taip ir paprasta.
Mat iš karto po sulaikymo Marko paslaptys pradėjo plaukti į paviršių.
Paaiškėjo, kad vyras melavo žmonai ir jo šeimai, jog studijavo psichologijos mokslus ir baigė juos su pagyrimu. Be to, anot jo, jis jau buvo priimtas į Šiaurės Karolinos medicinos akademiją. Nes būtent dėl tos priežasties sutuoktiniai nusprendė persikelti gyventi kitur.
Bet Marko tėvas, dr. Douglas Hackingas liepos 22 dieną pranešė žurnalistams, kad sūnus taip ir nebaigė psichologijos mokslų ir neįgijo bakalauro laipsnio, kadangi buvo pašalintas iš kolegijos dėl blogo mokymosi. Anot tėvo, Markas ne tik nebuvo priimtas į medicinos akademiją, bet jis net nebuvo padavęs dokumentų. Tėvas sužinojo šią informaciją beveik prieš pat Lori dingimą. Marko išsilavinimas buvo grynų gryniausias melas. Todėl ne vienam kilo klausimas: jei jis taip ilgai slėpė šį melą, tai ką jis daugiau nutyli?
Markas dvejus metus „ruošėsi“ stojimui į aukštąją mokyklą. Lori buvo įsitikinusi, kad tai vyro gyvenimo svajonė ir tikslas, todėl kaip įmanydama palaikė jį. Anot tėvo, Marko melas nuėjo taip toli, kad juo patikėjusi žmona skrido kartu su juo lėktuvu į kaimyninę valstiją, kur jis turėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Kai atsibudęs anksti ryte ir apsirengęs dalykiniu kostiumu Markas išėjo į universitetą „laikyti egzaminų“ lydimas žmonos, ji laukė jo netoli išėjimo ir laikė tvirtai suspaudusi kumščius, kad tik mylimam vyrui pasisektų. Tuo metu Markas pavaikštinėjo po universiteto teritoriją pora valandų ir grįžo apsimetęs, kad viskas praėjo sėkmingai.
Marko broliai Lancas ir Scottas buvo sėkmingi žmonės. Lancas pasuko tėvo pėdomis ir dirbo vaikų gydytoju, o Scottas – inžinieriumi. Aišku, Markas jautėsi nevykėlis ir atstumtasis. Jam norėjosi būti svarbiu ir reikšmingu, todėl kai jis buvo pašalintas iš universiteto, daug metų apgaudinėjo ne tik savo žmoną, bet ir kitus, klastodamas dokumentus.
Prieš pat dukters dingimą Lori motina prisiminė, kad jai duktė papasakojo vieną nutikimą. Marko motina paliko jam žinutę telefono atsakiklyje, kur pranešė, kad norėjo apmokėti jo mokslus, bet kai paskambino universiteto administracijai, jai buvo pasakyta, jog žmogus tokia pavarde nesimoko universitete. Lori išklausiusi šį balso pranešimą, iš karto paskambino savo motinai. Išgyveno ir verkė, nes Markas dažnai išvažiuodavo į kitą miestą. Bet jei jis taip ir nepadavė dokumentų, tai ką jis tada veikdavo išvykęs? Gyveno dvilypį gyvenimą? Turėjo meilužę? Lori suprato, kad dvejus metus vyras paprasčiausiai ją vedžiojo už nosies meluodamas.
Bet tada, praėjus kelioms dienoms Lori vėl paskambino mamai. Šį kartą duktė buvo pakilios nuotaikos. Mamai pasakė, kad Markas grįžo namo ir prisipažino padaręs klaidą užpildydamas dokumentus ir greičiausiai dėl to jo nepriėmė. Lori patikėjo. Ji mylėjo vyrą tokį, koks jis buvo.
Galų gale jai buvo nesvarbu, vyras baigė aukštąjį mokslą, turės daktaro laipsnį ar ne. Per dešimt bendro gyvenimo metų jie tapo viena nedaloma visuma ir moteris džiaugėsi kad ir mažiausiais savo vyro laimėjimais. Palaikė jį visur ir visada.
Atkreipė dėmesį, kad kai kurie kiliminės dangos gabalai buvo išpjauti
Bet liepos 20 dieną, iš karto po Marko pasirodymo per televiziją, policininkai atliko kratą jo namuose. Pareigūnai atrado kvitą, kur buvo nurodyta, kad neseniai pirktas čiužinys ir patalynės komplektas. Taip pat peilį su kraujo pėdsakais, kuris buvo rastas dėžutėje, stalelio prie lovos stalčiuje. Markas paaiškino, kad neseniai buvo medžioklėje ir tuo peiliu išdarinėjo triušį. Taip pat policininkai atkreipė dėmesį, kad kai kurie kiliminės dangos gabalai buvo išpjauti. Po to jie pamatė, kad vonios kambarys buvo nepriekaištingai išvalytas. Jautėsi gana aštrus baliklio kvapas. O lova buvo itin tvarkingai ir kruopščiai paklota. Ant komodos buvo padėta gėlių puokštė. O Lori sutuoktuvių žiedas gulėjo dėžutėje. Visos šiukšlės buvo išneštos. Policijos pareigūnams kėlė įtarimų perdėtas tvarkingumas ir švara.
Buvo paimti ekspertizei sutuoktinių automobiliai, taip pat vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, nufilmuoti iš trijų vietų: ligoninės, parko, kur bėgiojo Lori ir parduotuvės, dirbančios visą parą, pusių.
Netrukus tyrėjai išsiaiškino, kad tą dieną, kai Lori pradingo, prieš paskambindamas žmonai į darbą ir policiją, Markas nupirko naują čiužinį ir patalynės komplektą. Nors jis tvirtino, kad visą rytą ir dieną vaikščiojo po parką, ieškodamas dingusios žmonos. Dar labiau intrigavo tai, kad automobilio vairuotojo sėdynė, kur sėdėdavo Lori, buvo gerokai atstumta atgal. Tai reiškia, kad toje vietoje sėdėjo gerokai stambesnio sudėjimo žmogus. Moters ūgis siekė tik 160 cm.
Taip pat Hackingų namuose buvo rasti raktai nuo Lori automobilio. Pareigūnams kilo klausimas: jei moteris nuvažiavo mašina iki parko, tai kodėl raktai nuo automobilio liko namuose – spintelės prie lovos stalčiuje?..
Kol Markas buvo ligoninėje, kai buvo sulaikytas bėgiojantis nuogas, policija rinko visus įmanomus įkalčius. Bet vyro elgesys tik dar labiau sustiprino tyrėjų įtarimus. Jie galvojo, kad taip elgdamasis, vyras stengėsi atrodyti esantis sutrikusios psichikos. Vadinasi, Markas tikėjosi, kad ja bus skirta mažesnė bausmė ar apskritai jos išvengtų, nes būtų paguldytas į psichiatrinę ligoninę. Kur turėdamas ryšių, jam netektų ten praleisti daug laiko.
Liepos 24 diena. Pusiaudienis. Marko broliai Lancas ir Scottas nuvyko į psichiatrinę ligoninę aplankyti Marko. Vyresnieji broliai maldavo jo papasakoti tiesą. Juk jau buvo pakankamai įrodymų, kad jis prisidėjo prie tragedijos. Tos dienos vakare Markas prisipažino įvykdęs nusikaltimą.
Vyras papasakojo, kad birželio 24 dieną, kai paaiškėjo, kad jis neįstojo į universitetą, Lori parašė laišką universiteto administracijai ir paprašė iš naujo peržiūrėti jo dokumentus. Moteris tvirtino, kad vyras buvo padavęs dokumentus, bet tikriausiai dėl kompiuterio programos klaidos ar kitos priežasties, jie prapuolė.
Liepos 18 dieną atskriejo atsakymas iš universiteto, kur pranešė, kad Markas Hackingas nebuvo padavęs jokių dokumentų. Ir tik remiamas prie sienos vyras prisipažino žmonai, kad pamelavo dėl turimo išsilavinimo ir ketinimų tęsti mokslus universitete. Vyras pasakė, kad nebaigė koledžo ir nestojo į akademiją. Ir apskritai sugalvojo tą istoriją norėdamas atrodyti reikšmingas ir svarbus jos akyse. Aišku, viskas baigėsi sutuoktinių skandalu. Lori bijojo net pagalvoti, kokį dar melą teks išgirsti iš savo vyro lūpų. Ir eidama miegoti žmona paliko ant stalo jam laiškelį, kuriame parašė: „Aš negaliu įsivaizduoti tolimesnio gyvenimo su tavimi, jei nepasikeisi. Aš nenoriu gyventi su žmogumi, kurio visas gyvenimas – melas“.
Markas perskaitė raštelį ir nuėjo žaisti kompiuterinius žaidimus. Paskui susirado tarp daiktų laikytą ginklą. Dar vėliau, apie 1 val. nakties vyras įėjo į miegamąjį, kur miegojo žmona ir iššovė jai tiesiai į galvą. Markas pasakė broliams, kad po to, kai nužudė Lori, supjaustė jos kūną dalimis ir supakavo į kelis maišus, skirtus atliekoms. Atsikratė ir krauju sutepto čiužinio. Pakeliui, šautuvą taip pat išmetė į atliekų konteinerį, o žmonos kūną išvežė į sąvartyną.
Peržiūrėjus vaizdo stebėjimo kameras, paaiškėjo, kad prieš paskambindamas į policiją dėl žmonos dingimo, Markas nuvyko į parduotuvę ir nupirko naują čiužinį, o po to sutvarkė namus.
Paaiškėjus klaikioms nužudymo aplinkybėms, tūkstančiai savanorių leidosi į sąvartyną ieškoti moters palaikų. Jie buvo atrasti tik praėjus porai mėnesių – 2004 metais spalio 1 dieną. Lori buvo palaidota po tonomis atliekų.
Markui būtų tekę atsakyti kaip už dviejų žmonių nužudymą, bet, deja, medicinos ekspertai dėl gerokai suirusių palaikų, negalėjo nustatyti, ar moteris buvo nėščia. Be to, jie neatrado ir kito labai svarbaus daiktinio įrodymo – ginklo, kuriuo buvo nužudyta Lori.
Į Lori paieškas sąvartyne leidosi šimtai savanorių
Nuotr. apačioje Marko (dešinėje) ir Lori tėvai
Paaiškėjus melui, prarado kontrolę
2005 metais balandžio 15 dieną 28 metų Markas Hackingas stojo prieš teismą ir viešai prisipažino, kad šovė į galvą miegančiai nėščiai žmonai iš 22 kalibro šautuvo. Prisipažino ir dėl įvykdytos pirmojo laipsnio žmogžudystės mainais į tai, kad prokurorai nepateiktų jam kitų kaltinimų.
Teisiamojo advokatai bandė išteisinti vyrą, apeliuodami į jo psichikos būseną. Aiškino, kad vyras nukrito nuo stogo būdamas 22 metų ir patyrė sunkią galvos traumą. Teisiamas vyras neparodė jokių emocijų.
Teismas nuteisė Marką Hackingą laisvės atėmimo basume iki gyvos galvos. Bet jam buvo palikta galimybė po šešių metų rašyti prašymą dėl išėjimo iš įkalinimo vietos anksčiau laiko. Tačiau kilus didelėms diskusijoms visuomenėje, nuosprendis buvo peržiūrėtas ir nuteistasis turės teisę paduoti prašymą dėl išėjimo anksčiau laiko tik 2034 metais.
Marko tėvas sakė, kad Lori sūnui buvo tarsi Visata ir labiausiai gyvenime jis bijojo nuvilti savo žmoną. Bet paaiškėjus Marko melui, jis prarado kontrolę.
Markas parašė Lori motinai laišką iš kalėjimo. „Aš nemačiau televizijos reportažo, kai policininkai ieškojo Lori. Suprantu jūsų skausmą, neapykantą ir įtūžį. Man labai gaila. Suprantu, kad pasielgiau labai blogai, todėl nuoširdžiai atgailauju. Žodis „atleisk“ negali išreikšti mano emocijų. Aš jaučiu liūdesį, širdgėlą ir netektį iki širdies gelmių. Man labai gaila. Atsigręždamas atgal, negaliu suprasti, kodėl padariau tokį baisų dalyką. Aš nesuprantu savęs. Aš nesuprantu, kodėl manipuliavau savo melu ir savo artimiausiais žmonėmis. Aš jaučiu apatiją visam pasauliui. Kiekvieną dieną. Liko tik beviltiškumas, bejėgiškumas ir skausmas. Aš kaltas. Atleiskite man“.
Lori motina viename savo interviu sakė, kad atleido Markui. Net mėgino jį teisinti: kad jis buvo geras vaikinas, bet depresija ir neviltis suėdė jį iš vidaus. Jie palaužė jį.
Bet nužudytosios tėvas nebuvo toks palankus žmogžudžiui. „Kai paaiškėjo, kad mano mylima mergaitė žiauriai nužudyta, supratau, kad jai teko daug metų girdėti nesibaigiantį vyro melą. Jis buvo egoistas ir bailys, nes šaltakraujiškai nužudė miegančią žmoną ir jos negimusį kūdikį. Sunku net įsivaizduoti labiau negarbingą būdą atsikratyti jos palaikais – išvežti į sąvartyną. Nei viena šeima neturėtų netekti savo dukters ar sesers tokiu būdu. Aš nenoriu keršto, aš noriu tik teisingumo. Melas iš tikrųjų gali būti žudantis…“.
Socialinių tinklų nuotraukos
