Dviejų Nyderlandų studenčių savanorystė baigėsi didžiule tragedija džiunglėse – siaubingas košmaras tęsėsi dešimt dienų

Dvi draugės ilgai svajojo apie šią kelionę Į Panamą. Tai buvo jų didžiausia svajonė. Tėvai nelabai norėjo jų išleisti, bet merginos įtikino savo artimuosius, kad nors šioje šalyje ir beveik vien džiunglės, bet tai taip įdomu. Kaip merginos klydo ir jos nė baisiausiame sapne nesapnavo kokia tragiška lemtis jų laukia.

 

Merginos džiaugėsi, kad jų ilgai  puoselėta svajonė  galų gale išsipildė

21 metų Kris Kremers  ir 22 metų Lisanne Froon – dvi studentės iš nedidelio Olandijos miestelio. Kris buvo atvira ir linkusi bendrauti mergina. Studijavo menotyrą. O Lisanne buvo daugiau uždaro būdo. Ji studijavo psichologiją. Merginos ūgis 184 cm. ir ji žaidė universiteto studentų tinklinio komandoje. Be to abi merginos mokėsi ispanų kalbos ir svajojo aplankyti Lotynų Amerikos šalis. Ilgai galvojusios merginos pasirinko 6 savaičių kelionę į Panamą. Pirmąsias dvi savaites studentės planavo mėgautis paplūdimio poilsiu Bokas del Tora provincijos kurorte. O likusias keturias savaites praleisti šalies gilumoje, kur yra ispanų kalbos mokykla, skirta turistams iš Europos. Paprastai  atvykėliai čia mokosi kalbos taikant praktinę labdaringą veiklą. Merginos turėjo atlikti įvairius socialinio pobūdžio darbus su vietos moksleiviais. Tuo pačiu mokytis ir tobulinti ispanų kalbos bagažą.

Kris  už kelionę į Panamą sumokėjo iš savo sutaupytų pinigų, kuriuos kaupė pusmetį, nuolat dirbdama papildomus darbus. O Lisanne ši kelionė buvo daugiau tėvų dovana – avansas už būsimą diplomą.

2014 metai, kovo vidurys. Draugės atvyko į Amsterdamo oro uostą. Tėvai, išlydėdami dukras, nusifotografavo su jomis atsisveikinant. Merginos praėjo muitinės kontrolę ir pasislėpė už laukimo salės durų. Daugiau  gyvų savo dukrų tėvai nebepamatys niekada.

Bokas del Tora kurortas, įsikūręs Karibų jūros pakrantėje, džiaugsmingai sutiko dvi Nyderlandų studentes. Merginos maudėsi jūroje, kaitinosi saulutėje, vakarais leido laiką vietos kavinėje. Daug fotografavosi, kad liktų kuo daugiau malonių prisiminimų apie vieną gražiausių savo gyvenimo akimirkų. Juk galų gale ilgai  puoselėta svajonė išsipildė.

Kovo mėnuo artėjo pabaigos link, nes balandžio mėnesį merginų laukė ispanų kalbos mokymasis visai kitoje Panamos vietovėje. Kovo 29 dieną Kris ir Lisanne atvyko į Bogotos  miestą. Nepaisant to, kad šis miestas buvo toli nuo jūros, turistų ten netrūko. Šio miesto pasididžiavimas – ugnikalnio kilmės kalnai Baru, kurių aukštis siekia daugiau kaip 3 tūkst. metrus. Kalnus gaubia  nepaprasto gražio džiunglės ir vandens kriokliai. Todėl čia buvo įrengti turistiniai maršrutai su pažymėtomis rodyklėmis. Pastatyti suoliukai, norintiems pailsėti ir net nedidelės pakelės kavinės, ištroškusiems ar norintiems užkąsti. Bet tai dar nereiškia, kad vietos džiunglės yra nepavojingos, todėl ir draudžiama vaikščioti neišmintais takais.

Atvykusios merginos pirmiausiai pasirūpino, kur apsigyventi. Tai buvo priestatas prie namo, kurio šeimininkė, moteris vardu Miriam, nuomoja kambarius, sudariusi sutartį su ispanų kalbos mokykla. Kambarys turi atskirą įėjimą. Olandės susipažino su šeimininke, gavo du komplektus raktų, pavaikščiojo po apylinkes ir sugrįžusios iš karto sugulė miegoti.

Išaušo kovo 30-oji. Kris ir Lisanne papusryčiavusios vėl išėjo pasivaikščioti po miestą ir grįžo tik vakare. Kovo 31 dieną anksti ryte merginos išsirengė į ispanų kalbos mokyklą, kur joms buvo pasakyta, kad praktika prasidės savaite vėliau, nei buvo planuota. Tai yra tik balandžio 8 dieną. Taip merginoms atsirado net visa savaitė laisvo laiko. Ir jos nusprendė pasižvalgyti po turistų  lankomas vietas. Mokykloje draugės susipažino su vietos gidu Vinsianu Gansalesu ir užsakė jį dviem maršrutams pėsčiomis.

Tos pačios dienos vakare merginos paskutinį kartą bendravo su savo tėvais, kuriems išsiuntė žinutes: „Pas mus viskas tvarkoje. Paskambinsime vėliau“. Tai buvo paskutinis Lisanne SMS pranešimas, išsiųstas artimiesiems.

 

Šeimininkė pranešė, kad užsienietės nenakvojo namie

Balandžio 1 dieną anksti ryte, merginos per „Google“ paieškos sistemą  ieškojo turistinių maršrutų tame rajone, kur gyveno. Ypač jas domino maršrutas pėsčiomis, vedantis ugnikalnio Baru džiunglių link. Maršrute – kriokliai ir nuostabūs gamtovaizdžiai, kalnai, upeliai, tropiniai miškai, egzotinė flora ir fauna.

Iki apžiūros aikštelės ranka paduoti – tik 2 kilometrai ir valanda kelio, sparčiai žingsniuojant. Tiek pat laiko reikia ir nusileisti. Išeina, kad vienos dienos, kol šviesu, visiškai pakanka. Bet tai tik teoriškai. Panašu, kad merginos nusprendė savarankiškai praeiti tą kelią. Jis nebuvo laikomas pavojingu ir jį įveikti nebuvo reikalingas nei specialus pasiruošimas, nei inventorius.

Tos dienos ryte, maždaug nuo 9 iki 11 valandos merginas matė minėtas gidas Vinsianas Gansalesas kavinėje, greta mokyklos, dviejų vaikinų draugijoje. Greičiausiai  iš tos pačios mokyklos. Paskui kompanija nuėjo  į mokyklą. Anot gido, matęs, kaip apie 13 val. merginos išėjo vienos iš mokyklos.

13.30 val. vietos taksistas Leonardo Mastino pamatė dvi balsuojančias merginas prie kelio, netoli mokyklos. Jis jas pavėžėjo už 5 dolerius iki pėsčiųjų maršruto pradžios.

15 val. prie pėsčiųjų maršruto pradžios įsikūrusios kavinės šeimininkas Džiovanis trumpai šnektelėjo su atvykėlėmis. Jos uždavė jam keletą klausimų apie šį maršrutą. Kiek vėliau po 15 val. vienas kavinės darbuotojų pamatė merginas einančias to maršruto link ir net pasiūlė paimti jo šunį kaip vedlį. Bet, anot kavinės šeimininko žmonos Dori, po valandos šuo grįžo namo vienas.

Apie 17val. vienas vietos gyventojų sakė matęs merginas pasukusias iš maršruto. Jos paklausė kaip geriau būtų grįžti atgal į miestą. Vyras parodė merginoms kryptį ir pats iš karto nuėjo savais reikalais. Todėl negalėjo pasakyti, kur tiksliai pasuko merginos. Vėliau Kris ir Lisanne jau niekas nebematė.

Balandžio 2 dieną buvo numatyta mokama ekskursija su gidu Gansalesu, už kurią merginos jau buvo sumokėjusios iš anksto. Bet į skirtą pasimatymą klientės neatėjo. Netrukus ir namo šeimininkė, kur buvo apsistojusios merginos, pranešė, kad užsienietės nenakvojo namie. Ir ji iš karto kreipėsi į policiją.

Panama laikoma pakankamai saugi šalis turistams, bet ir čia ne kartą būta europiečių dingimo atvejų.

Balandžio 3-osios ryte Panamos policija aptarė merginų paieškos planą. Pirmiausiai buvo atliktos kratos mokykloje ir namuose, kur gyveno Kris ir Lisanne. Policininkai aptiko merginų kompiuterius, bet nieko įdomaus, jokios naudingos informacijos juose nepavyko rasti. Tuo tarpu kita policininkų grupė, padedant savanoriams, kitas kelias dienas „šukavo“ artimiausias miško tankmes – teritoriją, vedančią pėsčiųjų maršrutu ir į ugnikalnio rajoną.

Balandžio 5 dieną į orą buvo pakeltas pirmasis sraigtasparnis. Gal net ne tiek dėl paieškų, bet dėl ieškotojų koordinavimo ir kad jie nenukryptų į šoną.

Balandžio 6 dieną paieškos prasiplėtė dar labiau ir peržengė valstybės sienas – persikėlė į Kostą Riką. Paieškos vyko visu pajėgumu.

Balandžio 8 dieną prie paieškų aktyviai prisijungė ir sraigtasparnis.

Jau pirmąją paieškos dieną tarnybinius šunis apkandžiojo uodai

Balandžio 10 dieną į Panamą atskrido merginų tėvai. Buvo vykdoma aktyvi paieška iki balandžio 14 dienos, bet jokių rezultatų. Nieko nepavyko aptikti. Merginos tarsi būtų prasmegusios kiaurai žemę. Atrodė, kad tankios džiunglės ir juodi kalnai gaubė didžiulę paslaptį. Nei nulaužtų medžio šakų, nei paliktų daiktų – bet kokių žymių, atliekų ar popierių, liudijančių merginų praeitą kelią, nebuvo aptikta.

Balandžio 30 dieną sklaidos priemonėse buvo paskelbta informacija apie ieškomas merginas ir pažadėta 30 tūkst. JAV dolerių premija už naudingą informaciją. Paskui suma buvo padidinta iki 40 tūkst. Panamos pragyvenimo lygiu skaičiuojant, tai yra dideli pinigai, todėl policijos pareigūnai turėjo vilties, kad būtinai kas nors atsiras ir norės pasidalinti brangiai kainuojančia informacija. Bet viskas buvo veltui.

Gegužės pradžioje atvyko ir prie Panamos kolegų prisijungė Nyderlandų spec. būrys su tarnybiniais šunimis, apmokytais ieškoti žmones nepraeinamose vietose ir miško tankmėse. 18 policininkų sutelkė savo dėmesį į paskutines merginų buvimo vietas. Taip pat ieškojo ir liudytojų, mačiusių užsienietes, kurie gana noriai talkino tyrėjams. 12 tarnybinių šunų taip pat padėjo spręsti šį rebusą. Ir kai ką pavyko išsiaiškinti Nyderlandų gelbėtojams, atsidūrusiems Panamos džiunglėse. Jie suprato, kad tas maršrutas nėra nepavojingas. Jau pirmąją paieškos dieną tarnybinius šunis apkandžiojo uodai. Apsiginti nuo jų šunims padėjo priemonės – specialūs purškikliai nuo vabzdžių. Paskui olandų gelbėtojus užgriuvo liūtis ir jie suprato, kad akmenys tapo labai slidūs ir judėti jais reikia labai atsargiai. Keli paieškose dalyvavę žmonės net atsidurs ligoninėje, netyčia paslydę, nukritę ir susižaloję ar tiesiog organizmui pritrūkus vandens.

Paieškos operacija baigėsi be jokių rezultatų ir gelbėtojai padarė išvadą, kad su merginomis galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas. Subtropinis miškas pasirodė gerokai pavojingesnis nei vaizduojama gražiuose paveikslėliuose reklamos lankstinukuose.

Buvo surengta spaudos konferencija per kurią pareigūnai pareiškė, kad greičiausiai Kris ir Lisanne pasiklydo miške, nukrypusiosios nuo maršruto. Ir tai visai tikėtina, žinant, kad merginos neturėjo tam patirties ir nebuvo pasiruošusios. Praėjus dviem savaitėms, prislėgti nevilties tėvai davė sutikimą baigti paiešką.

 

„Pagrindinis įtariamasis“ –  leopardas arba jaguaras

Dėl paslaptingai dingusių merginų nauji faktai atsiskleidė tik 2014 metais, birželio 11 dieną. Vietos indėnai, besidarbuodami ryžių lauke, aptiko greta pratekančio akmenuoto upeliūkščio mėlynos spalvos kuprinę. Jame buvo draudimo polisai Kris ir Lisanne vardu, 83 JAV doleriai, dvi poros akinių nuo saulės, du mobilieji telefonai „iPhone“ ir „Samsung“, dvi liemenėlės. Greičiausiai merginos nusiėmė jas, nusprendusios išsimaudyti po krioklio vandeniu ar kalnų upelyje. Kuprinėje taip pat buvo vandens butelis ir fotoaparatas „Canon“. Tyrėjų manymu, kuprinę iki rastos vietos atnešė sraunios upės srovė. Kuprinė buvo nutolusi maždaug 10 km. nuo pažymėto turistinio  maršruto pėsčiomis. Šiame rajone, kur atrasta kuprinė, paieškos nebuvo vykdomos. Bet po to iš karto prasidėjo paieškos operacija išilgai tos upės aukštyn, tikėdamiesi, kad tas maršrutas atves juos iki pradingusių merginų. Jų nerado, bet užtat aptiko vietą, kur buvo laikina merginų apsistojimo vieta. Du polietileno maišeliai, ištempti tarp medžio šakų, liudijo, kad Kris ir Lisanne rinko lietaus vandenį. Be to, netoliese buvo aptikti  Kris džinsiniai šortai. Ekspertai neaptiko ant jų nei kraujo dėmių, nei kitų žymių. Tyrėjai laikėsi versijos, kad mergina tiesiog buvo juos padžiovusi džiovinti. Tačiau radiniai tuo nesibaigė. Buvo aptiktas vienas juodos spalvos batas, kuriame buvo išlikę, kaip ekspertai vėliau nustatys, Lisanne kojos kaulų fragmentai. Taip pat buvo aptikti ir Kris klubo kaulų fragmentai. Teismo medicinos ekspertai antropologai nustatė, kad kaulas buvo gerokai apgraužtas plėšrūno žvėries. Taip pat netoli tos vietos ir upelio buvo atrasti ir kiti tarsi išsibarstę merginų kūno dalių – kaulų fragmentai. Ekspertai nustatė, kad tai buvo pirmoji irimo stadija. Todėl tyrėjai priėjo išvadą, kad kūnai ilgą laiką gulėjo šešėlyje ir gana vėsioje vietoje. Ant odos buvo matyti daugybė tamsių taškų ir mažyčių angų, kuriuos paliko vabzdžiai.

Rugpjūčio pradžioje, daugiau kaip 15 km. nuo pirmųjų radinių, buvo aptikta ir kitų kaulų liekanos. Ekspertai nustatė, kad dauguma jų buvo gyvūnų, bet vienas kaulo fragmentas – šonkaulis buvo Kris Kremers. Šie baisūs radiniai padėjo išsiaiškinti, kad merginų nėra tarp gyvųjų tarpo.

Panamos policija paskelbė versiją, kad merginos galėjo tapti ir plėšrių gyvūnų aukomis. „Pagrindinis įtariamasis“ –  leopardas arba jaguaras. Tiesa, ant merginų kuprinės ir telefonų buvo aptikti ir nežinomų žmonių DNR, bet galų gale tai nieko nekeitė. Iš susiklosčiusios situacijos buvo aišku, kad kuprinę galėjo liesti ir kiti pašaliniai asmenys oro uoste ar visuomeniniame transporte. Telefonus galėjo liesti žmonės, kurių merginos prašė jas nufotografuoti. Tiesa, ir pats indėnas ne iš karto pranešė apie savo radinį. Todėl daiktus galėjo čiupinėti ir apžiūrinėti bet kuris iš jo pažįstamų. Vis dėlto svarbiausias radinys ir įrodymas, buvo rastas fotoaparatas. Nors prietaisas buvo gerokai apgadintas dėl ilgo buvimo vandenyje, bet duomenis pavyko atstatyti. Toli gražu ne visos nuotraukos buvo publikuojamos.

Taigi, pamėginkime vėl grįžti į pradinį tašką  – balandžio pirmą dieną. Mat pagal laiką užfiksuotos nuotraukos liudija visai ką kita ir prieštarauja liudytojų parodymams.

Remiantis gauta medžiaga merginos pradėjo savo kelionę ne po 14 val., o gerokai anksčiau – apie 10.45 val. Kodėl atsirado laiko nesutapimai, iš tikrųjų taip ir nepavyko nustatyti. Nors, pasak ekspertų, laiko žymeklis ant skaitmeninio fotoaparato taip pat galėjo sutrikti. Telefonu buvo padaryta tik viena nuotrauka. Bet kada – taip pat neaišku. Apskritai merginos leidosi į maršrutą  kiek vėlokai, bet jos galėjo bet kada apsisukti ir grįžti. Saulė pradeda leistis maždaug 18.30 val. Bet kai kieno parodymai, kad merginas matė grįžtančias, nekelia pasitikėjimo, kadangi nebuvo įvardintas tikslus laikas. Galų gale liudytojas galėjo ir supainioti, nes turistų tuo metu buvo daug.

Abi draugės kartu fotografavosi apžvalgos rate

Pirmoji viešai publikuota nuotrauka buvo padaryta 12 val.03 min., kažkur pusiaukelėj užsibrėžto tikslo link. Nuotraukoje Kris laiko rankoje plastikinį butelį su vandeniu, kurį po kelerių metų atras  kuprinėje. Kita padaryta nuotrauka – 12val.22 min.- joje kanjono vaizdas. Iš tikrųjų jo nėra pakeliui nustatyto maršruto pėsčiomis. Kanjonas iš kitos praėjimo pusės, todėl manoma, kad merginos jau tada nukrypo nuo maršruto ir pasiklydo. Juo labiau, kad nuotrauka neryški ir greičiausiai fotografuota einant. Bet merginos dar nepradėjo panikuoti, nes ir toliau fotografavo nuostabius Panamos gamtovaizdžius. Dar praėjus kiek laiko, panašu, kad jau pradėjo nerimauti ir jaudintis, nes nebepozuoja su plačiomis šypsenomis veiduose.

Tiesa, Lisanne plačiai šypsosi, užkopusi į apžvalgos ratą. Nuotrauka daryta 13 val.01 min. Praėjus 6 sekundėms Lisanne jau fotografuojasi gamtos fone – priešingoje apžvalgos rato pusėje. Po to mergina nufotografavo Kris savo mobiliuoju telefonu. Paskui abi draugės kartu fotografuojasi apžvalgos rate.

13.20 val. Kris  ir Lisanne leidžiasi žemyn, kur  didžiuliai, slidūs akmenys ir juos reikia praeiti. Tai  vienas sunkiausių maršruto etapų. 13.54 val. fotoaparatu įamžinta, kaip viena jų  atsargiai stato kojas upelio akmenimis. Praėjus dar 8 sekundėms Kris pozuoja atsistojusi ant akmens. Tyrėjai vėliau patvirtino, kad tai paskutinė nuotrauka, kurios data pažymėta skaičiumi „1“. Anot jų, tai paskutinė adekvati nuotrauka, padaryta fotoaparatu. Ką po to veikė merginos dvi valandas neaišku, bet 16 val.39 min. Kris pamėgino pirmą kartą susisiekti su gelbėjimo tarnybos telefonu 112. Tai skubios pagalbos numeris Nyderlanduose ir daugelyje kitų Europos šalių. Praėjus 12 minučių ir Lisanne padarys tą patį, kaip ir draugė iš savojo mobiliojo telefono. Bet merginos nežinojo, kad Panamos gelbėjimo telefono numeris 911. Nepaisant to, net ir paskambinus 112, vietos operatoriai automatiškai perjungia  į reikalingą gelbėjimo tarnybą, kur tuo metu arčiausiai yra žmogus. Vienintelė problema buvo ta, kad iš tos vietos, kur skambino merginos, nebuvo ryšio. Daugiau balandžio pirmąją merginos nebemėgino prisiskambinti bendruoju pagalbos telefono numeriu.

Balandžio 2 diena. 6.58 val. Pirmoji  į gelbėjimo tarnybą pamėgino prisiskambinti Lisanne. 8.14 val. Kris irgi pamėgino, bet nesėkmingai. Lisanne dar pamėgino 10.53 va.l ir 13.56 val. Bet dabar ji rinko jau ne tik 112, bet ir 911. Ir tą dieną merginos daugiau nebesinaudojo telefonais.

Balandžio 3 diena. 10.33 val. Kris vėl pamėgino paskambinti 911. Bet ir šį kartą ryšio nebuvo. Tai buvo paskutinis skambutis 911. Tiesa, tą dieną merginos dar buvo trumpam įsijungusios telefonus, bet niekur nebandė prisiskambinti.

Balandžio 4 dieną Kris du kartus – 10.16 val. ir 13.42 val. įjungė savo mobilųjį telefoną. Tuo tarpu Lisanne telefonas nebuvo įjungtas.

Balandžio 5 dieną Lisanne telefoną įjungė naktį – 4.50 val. ir buvo įjungtas dešimt minučių. Kol galutinai išsikrovė ir išsijungė.

Balandžio 6 dieną Kris telefonas buvo įjungtas 10.26 val. Paskui dar kartą – 13.37 val.

Tyrėjai suskaičiavo, kad balandžio 7-10 dienomis Kris telefonas buvo įjungtas iš viso 77 kartus.

Naktį, balandžio 8 dieną, kažkuri jų netikėtai įjungė fotoaparatą ir per 3 val. buvo padaryta 90 nuotraukų. Tai yra vidutiniškai 1 nuotrauka per 2 minutes. Beveik viso jos buvo padarytos be blykstės, visiškoje tamsoje. Kaip po to pareiškė olandų policija, deja, bet jose  ką nors įžiūrėti ar atpažinti nebuvo įmanoma. Tik dvi nuotraukos buvo padarytos su blykste: viena jų – 1.38 val. nakties, kita – po minutės.

 

Dėl nuostabaus grožio džiunglių nuotraukų merginos galėjo išsukti iš takelio

Praėjus pusmečiui po merginų laidotuvių tėvai nusprendė vis dėlto parodyti viešai dar vieną nuotrauką. Ji buvo padaryta 3.54 val. nakties. Kiek vėliau didžiulė sensacija buvo publikuota ketvirta nuotrauka, kurioje matyti kuprinės rankena, tualetinis popierius ir veidrodėlis.

2015 metais vasario mėnesį  Nyderlandų policija paskelbė ataskaitą  apie atliktą tyrimą. Anot olandų pareigūnų Kris ir Lisanne žuvo per nelaimingą atsitikimą. Bet atsirado ir kriminalinės versijos šalininkų, kurie tvirtino, kad merginas nužudė. Nors tai mažai tikėtina.

Vis dėlto kaip iš tikrųjų viskas įvyko? Pradėkime nuo balandžio 1 dienos. Merginos su pakilia nuotaika pasiekė apžvalgos aikštelę. Anot vietos gidų, ši apžvalgos aikštelė laikoma turistų maršruto pabaiga ir daugelis apsisukę leidžiasi žemyn. Nors iš tikrųjų keliukas ir toliau tęsiasi. Sprendžiant iš nuotraukų, Lisanne ir Kris tęsė maršrutą. Gali būti, kad dėl nuostabaus grožio džiunglių nuotraukų merginos ir išsuko iš takelio. Valandą ar daugiau paklaidžiojusios, galvojo, kad sėkmingai grįš iki apžvalgos rato, o nuo ten ir žemyn keliukas vedė namo. Tikėtina, kad einant akmenimis, kurie buvo slidūs, galėjo bet kurią akimirką paslysti ir susižeisti. Manoma, kad Lisanne (iš sužalotos kojos fragmento) priėjo labai arti krašto, nugriuvo ir susižalojo koją. Nors mergina ir galėjo judėti, bet labai pamažu, todėl vienoms išeiti iš džiunglių nebuvo jokių galimybių. Bet ir kur eiti? Jos pasiklydo. Pradėjus temti, pamėgino paskambinti į gelbėjimo tarnybą. Nepavyko, nes nebuvo ryšio. Tada nusprendė kažkur laikinai apsistoti. Merginos atrado atvirą laukymę prie upės. Tiesa, iš pradžių draugės per daug nenusiminė ir neskambino be perstojo, bijodamos kad gali išsikrauti telefonas. Nusprendė pernakvoti, galvodamos, kad jų pasiges, būtinai pradės kuo greičiau ieškoti ir atras.

Kitą dieną Kris ir Lisanne vėl mėgino prisiskambinti, bet ir vėl nieko neišėjo. Merginos galvojo, kad jų ieško. Iš skambučių suvestinės buvo aišku, kad jos liko toje pat vietoje arba tik nedaug pajudėjo. Iš tikrųjų paieškos vyko visai kitoje pusėje.

Balandžio 2-osios ryte mėginta tik vieną kartą prisiskambinti. Vakare prasidėjo liūtis. Merginos savo polietileno maišelius ištempė ant medžių, kad pribėgtų lietaus vandens. Nes gerti upės vandenį yra pavojinga.

Tik balandžio 4-ąją, anksti ryte lietus liovėsi. Tą dieną merginos nepajudėjo iš vietos, bet  neskambino ir gelbėtojams. Permirkusius savo šortus Kris nusimovė ir padėjo tiesiog ant žolės juos džiūti. Tai reiškia, kad merginos ir toliau laukė, kol jas kas nors išgelbės. Lisanne patyrė kojos traumą, todėl greičiausiai merginos mėgino eiti tik pirmą ar antrą dieną. O paskui, kitomis dienomis nepajudėjo iš vietos.

 

Paskutinė nuotrauka – tai Kris šviesūs plaukai

Balandžio 5 dieną situacija nesikeitė, tik visiškai išsikrovė Lisanne telefonas. Tą pačią dieną į orą buvo pakeltas pirmasis sraigtasparnis. Merginos galėjo girdėti jo garsą. Tai liudija ir prie medžio šakų pririšti raudonos spalvos polietileno maišeliai ir tualetinis popierius išvyniotas ant akmens. Manoma, kad iš tualetinio popieriaus merginos „parašė“ SOS. Degtukų neturėjo, laužo nesusikursi ir merginos daugiau nežinojo, kaip atkreipti dėmesį. Bet sraigtasparnis taip ir nepraskrido pro jas.

Tiesa, balandžio 7 dieną merginos bandė imtis gerokai aktyvesnių veiksmų. Daug dažniau buvo įjungiamas telefonas. Merginos neturėjo nei vaistinėlės, nei vandens atsargų, nei valgio, nei apsaugos priemonių nuo saulės. Ir pirmoji pasidavė Kris, kuri prašė, maldavo draugės gelbėti ją. Lisanne sportininkė, atrodė labiau ištverminga. Mergina blaškėsi ir  ieškojo vietos, kur mobilusis pagaus ryšį.

Naktį iš balandžio 7-osios  į 8-ąją Kris, iš lėto mirdama, neteko sąmonės. Lisanne mėgino padėti pasinaudodama vieninteliu likusiu šviesos šaltiniu – fotoaparato ekranu, kuris atstojo ir foną. Mat balandžio 8 –oji buvo apsiniaukusi diena ir, žinoma, tamsu. Jai reikėjo apšvietimo, kad galėtų judėti ir imtis kažkokių veiksmų. Paskutinė nuotrauka – tai Kris šviesūs plaukai. Greičiausiai tai jau pomirtinė jos nuotrauka, kurią Lisanne padarė sau ir jos artimiesiems, kaip įrodymą. Kitos tamsios nuotraukos bylojo, kad Lisanne mėgino judėti toliau, nebegalėdama toliau būti greta mirusios draugės palaikų.

Švintant Lisanne paliko savo stovyklą ieškodama ryšio zonos tai įjungdama, tai išjungdama telefoną. Mergina nenuleido rankų ir iki paskutiniųjų stengėsi išsigelbėti. Bet ji negalėjo toli nueiti.

Balandžio 11 dieną, kai telefonas galutinai išsikrovė, ji buvo dar gyva. Sudėjo visas technikos priemones, kitus daiktus į kurpinę ir leidosi į kelionę. Bet nebeužteko jėgų ir ji taip pat žuvo.

Prie žuvusių merginų patraukė plėšrūnai ir jie ištampė palaikus po gabalėlį. Kaukolių taip ir nebuvo rasta. O kuprinę išnešė  į pakrantę upės srovė 2014 metų gegužės mėnesį.

Balandžio 1-12 dienomis merginos buvo vienos džiunglėse. Miryis – ilgai kankinančios. Dešimt dienų laukinio siaubo ir košmaro, kai atrodė, kad pasaulyje likai vienas vienutėlis su savo didžiule nelaime.

Socialinių tinklų nuotraukos, Nyderlandų dokumentinio filmo stop kadrai