
Mažoji Sabrina dingo iš savo namų Valriko mieste, Floridoje 1997 metais lapkričio 24 d. nuo vidurnakčio iki 6.42 val. ryto. Jos motina Marlene pareigūnams sakė, kad paskutinį kartą į dukters kambarį buvo įėjusi apie 23.55 val., kai vaikas ramiai miegojo. Niekas negalėjo pagalvoti, kad per artimiausias kelias valandas gyvenimas pasikeis amžiams, rašo medium.com.
Įdomesnius parodymus davė artimiausias kaimynas
Moteris pabudo apie 6.40 val. ir, kai įėjo į virtuvę įsipilti kavos, ji nustebo, kad Sabrinos miegamojo durys buvo praviros. Pažvelgusi į vidų, Marlene su siaubu pamatė, kad jos dukters lova tuščia.
Jame gulėjo tik mėlyna ir geltona kūdikio antklodė su gyvūnų atvaizdu, kuri moteriai atrodė dar šilta. Daugiau nieko įtartino ji nepastebėjo ir iškart iškvietė policiją.
Vaiko dingimas sukrėtė mažą miestelį, kuriame tuo metu gyveno kiek daugiau nei 6 tūkst. žmonių. Juk nusikalstamumas ten buvo retas dalykas, o pastaruosius du dešimtmečius dingimų iš viso nebuvo. Todėl policija padarė viską, kas įmanoma, kad surastų vaiką ir pagrobėją.
Gana greitai vietoje dirbę detektyvai išsiaiškino, kad Steve‘as ir Marlene Aizenbergai išvakarėse paliko atidarytas garažo duris. Per jį nusikaltėlis galėjo patekti į namą, jei buvo atidarytos ir durys iš garažo į namą, tačiau tėvai negalėjo prisiminti, ar užrakino jas nakčiai, ar ne.
Šeimos namų koridoriuje buvo rastas batų atspaudas, o Sabrinos kambaryje – vidutinio ilgio šviesūs plaukai. Kieno jie – niekada nebuvo nustatyta.
Policijai pradėjus apklausinėti kaimynus paaiškėjo dar viena įdomi detalė. Pora iš tos pačios gatvės, turinti vienerių metų berniuką, pasakojo, kad prieš kelias dienas naktį kažkas bandė įsilaužti į jų namus. Jie įtarė, kad užpuolikas norėjo pagrobti jų vaiką, tačiau policija manė, kad tai buvo paprastas plėšikas.
Įdomesnius parodymus davė artimiausias Aizenbergų kaimynas. Vyriškis policijai pasakojo, kad apie pirmą valandą nakties pradėjo loti kieme laikomas jo šuo. Išėjęs į lauką išgirdo kūdikio verksmą iš namo, kuriame gyveno Steve‘as ir Marlene, pusės. Deja, kaimynas į lauką nėjo, todėl kas ten dėjosi, nežinojo.
Kita vertus, buvo keista, kad tėvai šio šauksmo neišgirdo. Sabrinos tėtis ir mama tvirtino, kad per visą naktį nė karto nepabudo ir negirdėjo jokių įtartinų garsų.
Pirmieji įtarimai krito ant mergaitės tėvų, tačiau tėvas ir motina kategoriškai neigė savo dalyvavimą dingus dukrai, manydami, kad ją greičiausiai pagrobė tie, kurie negali turėti vaikų.
Policija iš jų namų analizei paėmė kelis daiktus, tarp jų – mergaitės lovelę ir patalynę. Tačiau nieko verto dėmesio jie nerado.
Tuo pačiu metu tėvai, žiūrėdami tiesiai į kamerą, maldavo pagrobėją pavežti Sabriną namo. Taip pat paskelbė atlygį už bet kurią vertingą informaciją.
Verta pasakyti, kad detektyvai buvo įsitikinę, jog tėvai buvo susiję su mergaitės dingimu, nors prieš juos nebuvo jokių įrodymų. Todėl jie slapta nuo sutuoktinių Aizenbergų jų namuose įrengė slaptas kameras ir pasiklausymo įrenginius.
Policijos duomenimis, sutuoktinių elgesys kėlė tam tikrų klausimų. Ypač todėl, kad jie paminėjo šias frazes:
„… vaikas miręs ir palaidotas!“ – sako Marlene.
„Ji bus rasta negyva“ – Marlene.
„Kadangi tu tai padarei, kūdikis mirė, kad ir ką sakytum, tu tai padarei! – sako Steve‘as.
„…aš jos neskaudinau“ – Steve‘as.
„Niekas nesužinos tiesos, tiesa?“ – Steve‘as.
Pora ginčijosi gana dažnai, o dažniausiai Steve‘as pradėjo kaltinti savo žmoną dėl Sabrinos dingimo. Atrodė, kad Marlene jautėsi kalta dėl to, todėl dažnai nereaguodavo į vyro priekaištus.
Toliau ieško savo dukters, nors to nebedaro aktyviai
Po kelių mėnesių Aizenbergų stebėjimo policijos dėmesys nukrypo į Marlene. Vėliau jai netgi buvo pasiūlyta pasitikrinti melo detektorių, tačiau pradėjus klausinėti, ją apėmė isterija, o rezultatai buvo įvairūs.
Netrukus po šios apklausos Sabrinos tėvai pasisamdė gerą advokatą. Jie aiškiai jautė, kad neturi kitos išeities, nes ir policija, ir žiniasklaida laikė juos pagrindiniais įtariamaisiais.
Tuo pačiu metu policija nepareiškė kaltinimų ir atsisakė komentuoti spaudoje pasirodžiusius gandus, kad Marlene netyčia nužudė savo dukrą. Tačiau praėjus keliems mėnesiams po Sabrinos dingimo Aizenbergai praktiškai nustojo bendradarbiauti su policija.
Po dvejų metų, 1999-ųjų lapkritį, netikėtai visiems, Steve‘as ir Marlene buvo suimti. Jie buvo apkaltinti sąmokslu ir nusikaltimo slėpimu. Netrukus prasidėjo teismo procesas, kuriame paaiškėjo, kad būtent minėtos ištraukos iš jų pokalbių įrašo yra pagrindinis jų kaltės įrodymas.
Teismo procesas užsitęsė (visą šį laiką Aizenbergai buvo namų arešte), ir tik po dvejų metų, 2001-aisiais teisėjas atmetė visus kaltinimus, sakydamas, kad prokuratūra „per daug norėjo geidžiamą priimti kaip tikrą“. Teisėjas taip pat pridūrė, kad įrašyti pokalbiai buvo pernelyg „emocingi ir šališki, kad būtų tinkamai interpretuojami“.
Vėliau Steve‘as ir Marlene advokatas pateikė prašymus, kad valstybė atlygintų jo klientų teisines išlaidas ir atlygintų neturtinę žalą. Iš viso pora gavo 2,7 mln. JAV dolerių kompensaciją
2017 metais su Aisenbergų šeima susisiekė moteris, kuri manė, kad ji gali būti Sabrina. Ji sakė, kad po tėvų mirties ji sužinojo, kad buvo neteisėtai įvaikinta ar net pagrobta, nes jos gimimo liudijimas pasirodė netikras.
Mergina bandė ieškoti informacijos apie savo vaikystę, tačiau paaiškėjo, kad nuotraukų, kuriose jai buvo jaunesnė nei 1 metai, ji neturi. Nebuvo ir jos ankstyvos vaikystės medicininių įrašų.
Be to, moteris buvo labai panaši į kitus du Aizenbergų poros vaikus, taip pat buvo tinkamo amžiaus. Bet, deja, atlikus DNR tyrimus paaiškėjo, kad tai ne jų dukra.
Steve‘as ir Marlene ir toliau ieško savo dukters, nors to nebedaro aktyviai. Tačiau interviu, kur Aizenbergai nerūpestingai su šypsenomis veide kalba apie dingusią dukrą, atrodo, švelniai tariant, keistai. Panašu, kad žurnalistui kilo tos pačios mintys:
– Kaip pavyksta jaustis ir toliau mėgautis gyvenimu po tiek metų trukusios nežinomybės? – klausia reporteris.
– Mes tikime geriausiu. Niekas nepriims vaiko, kad jam pakenktų. Ji gyva ir laiminga. Mes tuo tikime“, – atsakė pora.
„YouTube“ stopkadrai, socialinių tinklų nuotraukos