Nusikaltėlis užpuolė ir išprievartavo moterį, bet ji nusprendė su vyru išsaugoti užsimezgusią gyvybę

„2014 metais sausio mėnesį mano žmoną Jennifer Christie išprievartavo nusikaltėlis. Ji pastojo. Bet pasitarę nusprendėme išsaugoti gyvybę. Patikėkite, man labai sunku ištarti: mano žmoną išprievartavo“, –  sakė Jeffas Christie.

 

Nėštumas buvo nelengvas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai

Anot vyro, pradžioje širdis plyšo iš skausmo ir pykčio, kurio iki tol niekada ir niekam nejautė. Labai norėjo susirasti tą prievartautoją… Jautė bejėgiškumą, kad žmona Jennifer turėjo išgyventi baisų dalyką, o jis niekuo negalėjo jai padėti. „Aš visą laiką galvojau, o kas būtų buvę, jei… Jei aš būčiau atvažiavęs į tą viešbutį, kur ji buvo apsistojusi. Jei aš būčiau paprašęs jos nevažiuoti dėl to darbo. Jeigu, jeigu…“

Sutuoktinio teigimu, po šio įvyko Jennifer pradėjo lankytis pas psichoterapeutą, norėdama atsikratyti potrauminio streso, naktimis kankinamų košmarų ir panikos priepuolių. „Ir tada aš sužinojau, kad ji laukiasi. Žmona paskambino man iš tolimosios Arubos, kur dirbo kruiziniame laive ir pasakė: „Aš esu nėščia“. Kai ji manęs paklausė: „Ką mes dabar darysime?“, aš jau žinojau, kaip reikia pasielgti. Ji paprasčiausiai pranešė man naujieną, o aš pagalvojau: „Gerai, nėščia tai nėščia“, – sakė Jeffas.  Anot jo, užsimezgusi gyvybė – tai naujo gyvenimo pradžia, o ne „problema“, kurios reikia atsikratyti.  „Aišku, žodžiai: „Aš –nėščia“  visai nedera prie klausimo: „O ką dabar mes darysime?“.  Aš niekada negalvojau taip. Iš tikrųjų žmona pastojo po išprievartavimo arba ją užpuolė ir išprievartavo, todėl dabar mes turėsime kūdikį. Naują žmogų. Naują gyvenimo etapą. Tas kūdikis neturėjo galimybės pasirinkti, kaip jam gimti. Todėl mes neturime teisės jį nužudyti“, – sakė Jeffas.

Vyras neslėpė, kad žmonos nėštumas buvo nelengvas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. „Nors ir neturėjome supratimo, kaip pavyks psichologiškai tai išgyventi, bet emociniai mes abu žiūrėjome į tai viena kryptimi. Gal kam nors atrodys ir keista, bet mes pažvelgėme į mūsų būsimą sūnų kaip į Aukščiausiojo palaiminimą“, – sakė jis.

Jeffas sakė niekada nelaikęs savo sūnaus „kažkieno“. Stengėsi kartu su žmona pamiršti patį baisiausią savo gyvenimo įvykį ir tuo pačiu ruošėsi kūdikio gimimui. „Tie dalykai visiškai nesusiję tarpusavyje. Aš niekada negalvoju žiūrėdamas į savo vaikus: „Štai, šį mes parsivežėme iš kelionės Kanarų salose, o šį mes pradėjome naktį, kai buvo atjungta elektra“, – sakė Jeffas.

Anot vyro, Jennifer ir jis yra labai artimi ir dvasiškai, ir emociniai. Jiedu susipažino, kai Jeffui tebuvo 15 metų, bet ji visada buvo jo gimininga siela.  „Jei mano žmona nėščia, vadinasi, mes turėsime kūdikį. Štai ir viskas“, – paprastai ir žmogiškai samprotavo Jeffas.

Jau praėjo nemažai laiko nuo tos dienos, kai Jennifer buvo išprievartauta, bet vyras kartais vis dar pyksta ant gydytojų, kurie mėgino įtikinti, kad visai nesunku  atsikratyti išprievartavimo pasekmių. Tereikia atlikti nedidelę operaciją ir pasekmių kaip nebūta. Gydytojai buvo įsitikinę, kad Jennifer sutiks, jog jai būtų atliktas abortas, bet negalėjo patikėti savo ausimis, išgirdę, kad moteris nusprendė gimdyti.

Plačiai atplėšęs duris, vyras tvojo jai per veidą

2014 metų sausio mėnesį Jennifer, atvykusi pokalbiui dėl įsidarbinimo kruiziniame laive, apsistojo mažame viešbutėlyje, universiteto miestelyje. Paprastai moteris būna labai atsargi – visada stebi aplinką ir naujus, jai nepažįstamus žmones. Bet tada gatvėje kąsniais dribo sniegas ir buvo labai vėjuota diena. Ji vis tiek nebūtų girdėjusi jo žingsnių. Viskas įvyko žaibiškai.

Jennifer atsirakino viešbučio kambario duris ir įėjusi, tuojau pat norėjo jas uždaryti, bet koją tarp durų pastatė  stambaus sudėjimo aukštaūgis vyras. Pirmąją akimirką jauna moteris net neišsigando, greičiau pasimetė ir sutriko. Bet plačiai atplėšęs duris, vyras tvojo jai per veidą. Jennifer neteko sąmonės, todėl neprisimena, kaip jis išvilko ją iš kambario ir išprievartavo. Gal ji ir mėgino šauktis pagalbos…  Leisgyvę moterį atrado laiptinėje ir nugabeno į ligoninę.

Gydytoja ginekologė apžiūrėjo išprievartautą moterį. Buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, kad ji išvengė ligų, perduodamų lytiniu keliu:  ŽIV, gonorėjos, chlamidiozės, sifilio, herpeso.

Po mėnesio Jennifer  pradėjo dirbti kruiziniame laive, bet ten netikėtai jai prasidėjo dizenterija. Moteris gėrė antibiotikus, bet savijauta nepagerėjo. Ir laivui prisišvartavus Kartachene, Šiaurės Kolumbijoje, ją nuvežė į ligoninę. Gydytojai nusiuntė ištirti ultragarsu, norėdami išsiaiškinti ligos priežastis. „Ir mes pamatėme kruopelytę – mano būsimą kūdikį“, – sakė Jennifer.

Grįžusi į laivą, moteris papasakojo  medikams savo istoriją ir ją tučtuojau paguldė į karantino atvejams skirtą kambarį. Gal jie pagalvojo, kad Jennifer gali pakelti ranką prieš save? Arba būdama ties nervinio protrūkio riba, pradės bėgioti po laivą kaip išprotėjusi… Kas žino…

Visą kitą savaitę Jennifer klausėsi komandos gydytojų ir slaugytojų, guodžiusių ją, patarimų kaip „tuo pasirūpinti“ ir „lengvai“ sunaikinti užsimezgusią gyvybę.

„ Aš visą laiką verkiau ir galvojau, kaip paskambinti namo ir viską pasakyti savo vyrui. Bet man net mintis nešovė į galvą „pasirūpinti tuo“, – sakė moteris.

Galų gale Jennifer  suėmė save į rankas ir pasakė vyrui, kad buvo išprievartauta ir pastojo. Ore pakibo tyla. Po to jis, kiek įmanoma ramiu balsu, pasakė:

–  Gerai, gerai… Viskas teisingai… viskas tvarkoje.

Jennifer paklausė jo:

–   Ką tu turi omenyje sakydamas, kad viskas tvarkoje?

–   Aš norėjau tuo pasakyti, kad mes susitvarkysime. Viskas bus gerai. Aš myliu vaikus. Juk mes ruošėmės turėti dar vieną vaiką. Mieloji, tai Dievo dovana. Mes susitvarkysime“, – pasakė jis nustebusiai žmonai.

Ir Jennifer pajuto širdyje palaimingą džiaugsmą nuo to, kad joje auga nauja gyvybė. Tas pojūtis nustelbė jos patirtus išgyvenimus ir baimę.

Prieš palikdama kruizinį laivą, Jennifer pasakė savo „rūpestingiems“ gydytojams:

–  Jei jūs kada nors prisiminsite mane ir tai, kas nutiko su manimi, žinokite – 2016 metais spalio mėnesį man gims nuostabus kūdikis.

Jų reakcija buvo netikėta: veidus iškreipė nesuprantamos grimasos.  Labiausiai stebėjosi ir gūžčiojo pečiais gydytojas, kuris daugiau nei kiti, primygtinai rekomendavo atlikti abortą.

Medicinos bendruomenė spaudė ir rekomendavo nutraukti nėštumą

Beveik visą nėštumo laiką Jennifer praleido ligoninėje. Jai buvo padidėjęs kraujo spaudimas ir kankino nekontroliuojami spazmai. 26-ą nėštumo savaitę, gydytojai pasakė moteriai, kad gali tekti gimdyti šią naktį. „Aš labai išsigandau, nes nepaprastai troškau, kad sūnus gyventų!“, – sakė Jennifer. Gydytojai paskyrė moteriai griežtą gulėjimo režimą. Tačiau kiekviena kita savaitė moteriai buvo vis naujas smūgis ir išbandymas. Ji meldėsi ir gyveno vien laukimu. Moterimi rūpinosi puiki gydytojų komanda. Ji visiškai pasitikėjo jais. Viskas baigėsi laimingai: maždaug prieš pusdevintą mėnesį gimė sūnus ir Jennifer pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. „Kai sūnus gimė, emociniai jaučiausi labai gerai. Tai padėjo man tvardytis ne tik psichologiškai, bet ir suimti save į rankas bei atleisti nusikaltėliui ar net padėkoti jam. Nors vaikelis ir buvo pradėtas prievarta, bet jis – nuostabus.

Medicinos bendruomenės spaudimas ir rekomendacijos nutraukti nėštumą, atvėrė Jennifer akis.  Anot moters, jai ne kartą buvo sakoma, kad lengva tai padaryti ir kad po to ji galės greitai sugrįžti į normalias vėžes. „Buvo labai sunku nuolat tai girdėti“, – sakė moteris.  Net kai kurie jos draugai galvojo, kad sprendimas pasilikti kūdikį yra didžiulė klaida, kad psichologiškai ji negalės įveikti paties išprievartavimo fakto ir po to ims nekęsti to nekalto vaikelio.

„ Kiekvieną kartą, kai mes, motinos, tapusios išprievartavimo aukomis, pasakojame savo istorijas, palaikome viena kitą, kas žino, gal tuo pačiu išgelbėjame ir dar vieną gyvybę“, – sakė pašnekovė.

Šių metų rudenį Jennifer sūneliui sueis penkeri metai. „Jis mano numylėtinis. Berniukas nuolat juokiasi, krykštauja ir nuo jo užsikrečiame ir mes, jo tėveliai!  Ir labai mėgsta, kai jį apkabiname visi drauge…   Mūsų gyvenimas tapo prasmingas ir pamatyti sūnelio akimis visai kitą pasaulį – neįkainojama dovana, – džiaugėsi Jennifer. – Kai pažvelgiu į jo dideles, mėlynas, laimingas ir spinduliuojančias akis, ir mes jaučiamės laimingi. Jis labai gražus ir jo užkrečianti šypsena. Tas mažas berniukas – išbandymas ir dovana, skirta man“.

Jeffas sakė kol kas negalvojantis, kuo jis taps užaugęs, bet jų abu berniukai nuo mažumės mokomi, kaip reikia elgtis su moterimis. „Berniukai turi žinoti, kad reikia atidaryti duris moteriai, padėti nusivilkti paltą, pristumti jai kėdę, pagarbiai kalbėtis su ja. Tai mano darbas – išmokyti savo vaikus būti tikrais vyrais“, – tvirtino vyras.

Jeffo teigimu, jis žino „pagarbos“ ir „meilės“ žodžių prasmę, kadangi užaugo šeimoje, kur jie, vaikai, visada žinojo, kad tėvai juos myli, kad tėvai myli vienas kitą. Vaikai niekada nematė, kad tėvai pyktųsi, ginčitųsi, konfliktuotų. „Tėvas išmokė  mane pagarbiai elgtis su moterimis. Ne žodžiais ar pamokslavimais, o savo pavyzdžiu. Ir aš taip pat mokau savo berniukus. Jie tiesiog mato, kaip aš bendrauju su jų mama. Jie mato, kad aš pagarbiai elgiuosi su kiekviena moterimi.  Mano sūnūs kalba pagarbiai su suaugusiais. Ir taip pat pagarbiai jie elgiasi su savo bendraamžiais. Ar jie pykstasi tarpusavyje?  Dažnai ir garsiai“, – sakė Jeffas.

„Mano tėvas ir aš buvome jūrų pėstininkai, kur moko gerbti kitus, būti drąsiais ir ryžtingais, moko ginti silpnesnius už save. Ir  aš visada stengiausi gyventi laikydamasis šio „kodekso“. Susituokdamas su žmona, mes prisiekėme vienas kitam būti kartu „ir varge, ir džiaugsme“  ir nepalikti vienas kito. Mūsų priesaika nepasikeitė ir tada, kai gyvenime užgriuvo dideli sunkumai.

Kai aš žiūriu į savo vaiko  pasitikėjimo ir tyrumo kupinas akis, matau daug meilės. Jis – mano sūnus. O aš esu jo tėtis, ir visai nesvarbu, kad ne biologinis. Tai pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, kurio į nieką nekeisčiau!“, – teigė Jeffas Christie.

Nuotr.liveaction.org