sniegopilys.lt
Klausimai apie vyrų lytinius organus, jų atliekamas funkcijas yra vieni populiariausių internete.
Bet pradėkime nuo pagrindinio dalyko. Įdomu kaip dažnai vyriškosios lyties atstovai lankosi pas urologą? Į šį ir kitus klausimus paprašėme atsakyti seksologo Liudviko Petravičiaus.
— Vyrai turi apsilankyti pas urologą kasmet, nuo 45 metų amžiaus. Jaunesniame amžiuje – tik tada, kai atsiranda nusiskundimų. Tačiau paaugliui irgi būtų gerai apsilankyti pas urologą. Būtent šiuo laikotarpiu dažniausiai nustatoma funkcinė fimozė, trumpas varpos frenulis ir kapšelio venų varikozė. Visos šios problemos gali būti koreguojamos chirurginiu būdu, o tai žymiai palengvins tolesnį jo gyvenimą.
— Nuo kokio amžiaus vyrams gali kilti potencijos problemų ir kaip palaikyti šią funkciją ateityje?
- Kai sakoma, visos amžiaus grupės tam paklūsta. Tačiau normalios erekcijos nebuvimas pačioje seksualinės veiklos pradžioje yra ypač pavojingas. Bet koks seksualinės impotencijos epizodas, greičiausiai susijęs su bendru nuovargiu, neigiamai veikia psichoemocinę vyro būseną. Taip pat gali sukelti psichogeninį erekcijos sutrikimą, kai smegenys aktyviai slopina savo erekciją. Vienas iš būdingų psichogeninio komponento kriterijų yra erekcijos pagerėjimas išgėrus alkoholio, dėl kurio susilpnėja centrinės nervų sistemos slopinamasis poveikis. Vyrai, turintys psichogeninę disfunkciją, pastebi puikią erekciją ryte arba pasitenkinimo savimi metu, tačiau negali to pasiekti tikro lytinio akto metu.
Kitos sutrikusios erekcijos priežastys yra susijusios su testosterono trūkumu arba kraujagyslių patologija. Vyriškojo hormono trūkumas visų pirma pasireiškia tuo, kad nėra rytinės erekcijos, ir tik po kurio laiko atsiranda sutrikimų lytinio akto metu. Sergant kraujagyslių ligomis, gali būti ir rytinė erekcija, ir erekcija lytinio akto metu, tačiau varpa bus tumescencijos būsenoje – taip urologai vadina suglebusią erekciją, kai varpa vizualiai yra erekcijos būsenoje, tačiau jo jėgų neužtenka pilnaverčiams lytiniams santykiams. Jam būdingas ryškus trapumas ir lengvai išnyksta užsidėjus prezervatyvą. Todėl nuolatinio nenoro naudoti prezervatyvą priežastis, nepaisant daugybės lytiniu keliu plintančių infekcijų, gali būti siejama su erekcijos disfunkcijos kraujagyslių komponentu.
Apskritai kraujagyslių disfunkcija būdingesnė vyrams nuo 50-60 metų, psichogeninė disfunkcija dažniausiai pasireiškia iki 25-30 metų, o dishormoninis erekcijos praradimas gali pasireikšti absoliučiai bet kuriame amžiuje.
— Kokie vaistai ar vitaminai gali sukelti lytinio potraukio sumažėjimą ir (arba) erekcijos sutrikimus?
– Vaistai išties gali pabloginti erekcijos funkciją ir netgi gerokai sumažinti natūralų intymumo poreikį. Daugėja jaunų pacientų, vartojančių ilgalaikius antidepresantus. Pastarasis gali sukelti prolaktino – moteriško lytinio hormono, kuris neigiamai veikia libido – kiekį kraujyje. Be to, kai kurie antidepresantai apsunkina ejakuliaciją, o tai itin neigiamai vertina seksualiniai partneriai, kurie ejakuliacijos stoką suvokia kaip vyro nesidomėjimo požymį.
Brandesniame amžiuje širdies ir kraujagyslių sistemos vaistai išryškėja, nes bet koks slėgio sumažėjimas pablogina erekciją. Ypač neigiamai veikia vaistai, blokuojantys adrenalino veikimą – jie dažnai vadinami beta adrenoblokatoriais ir yra viena saugiausių ir veiksmingiausių priemonių kraujospūdžiui kontroliuoti sergant hipertenzija. Nors dažnai sukelia susilpnėjusią erekciją juos vartojantiems vyrams. Problemos taip pat gali būti susijusios su statinų, skirtų cholesterolio kiekiui kraujyje mažinti, vartojimu. Viena vertus, jų veikimas yra naudingas ilgalaikėje perspektyvoje, nes gerina varpos kraujotaką. Kita vertus, kaip žinoma, testosteronas sintetinamas iš cholesterolio, o jei organizmas pripratęs prie pastarojo gausos, tada smarkiai sumažėjus jo lygiui, kurį išprovokavo farmakologinė intervencija, automatiškai sumažėja testosterono gamyba.
Kalbant apie vitaminus, šiuolaikinėmis sąlygomis sunku sutikti pacientą, turintį kliniškai reikšmingą trūkumą. Seniai praėjo laikai, kai dėl vitamino C trūkumo neteko dantų. Šiais laikais išryškėja įvairūs klinikiniai sindromai, susiję su šių medžiagų perdozavimu. Pavyzdžiui, pasklidus klaidingai informacijai apie būtinybę vartoti visą vitaminą D, padaugėjo inkstų akmenligės polinkį turintiems žmonėms. Tad vitaminų trūkumą galima įtarti tik esant rizikos veiksniams, tokiems kaip lėtinis viduriavimas, sutrikdantis normalią maisto pasisavinimą, stiprus prakaitavimas dėl darbo karštoje aplinkoje.
– Hipogonadizmas: kas tai yra ir kokie jo simptomai? Kokie tyrimai gali būti naudojami diagnozei patikslinti?
— Šiuolaikinėje urologijoje terminas „hipogonadizmas“ vartojamas žemam testosterono kiekiui apibūdinti. Didesnė nei 12 nmol/l reikšmė laikoma normalia, nors apie aiškią patologiją galima kalbėti tik tuomet, kai hormono koncentracija sumažėja iki 8 nmol/l ir žemiau. Tarpinis lygis – nuo 12 iki 8 nmol/l – yra savotiška pilka zona, dėl kurios reikia pakartotinai atlikti „vyriškojo“ hormono kraujo tyrimą kartu su lytinius hormonus surišančio globulino ir laisvojo testosterono nustatymu.
Nustačius aiškiai žemą testosterono kiekį, urologas papildomai įvertina tris svarbius rodiklius. Visų pirma, spermos kiekis ir kokybė, nes jų gamyba yra ne mažiau svarbi sėklidžių funkcija nei testosterono sintezė. Be to, būtina įvertinti estradiolio – moteriško lytinio hormono, sintezuojamo kepenyse iš testosterono, rodiklius. Jo koncentracija ties viršutine normos riba kartu su mažu testosterono kiekiu gali reikšti pagreitėjusį testosterono aromatizavimą (konvertavimą – red. pastaba) į estradiolį kepenyse. Tokie nukrypimai gydomi specialiais vaistais iš aromatazės inhibitorių grupės.
Galiausiai, visada svarbu prisiminti, kad testosterono koncentracija yra tik viena medalio pusė. Kita pusė – receptorių jautrumas, kuris kiekvienam žmogui labai skiriasi. Vyrams, turintiems didelį jautrumą, testosterono lygis yra mažesnis nei 8 nmol/L, o kiti gali jaustis silpni, mieguisti ir sumažėti, kai lygis yra didesnis nei 12 nmol/l. Norėdami netiesiogiai įvertinti receptorių jautrumą, galite naudoti LH – liuteinizuojančio hormono kiekį kraujo serume. Jei jis mažas, hipofizė nemato jokios žalos santykinai žemame testosterono kiekyje. Tačiau didelis LH kiekis rodo organizmo bandymus įsikišti į situaciją ir priversti sėklides sintetinti šį hormoną.
— Tarkime, pastebėjote lytinių organų paraudimą, neįprastas išskyras. Kokiais atvejais reikėtų kreiptis į dermatologą, o kokiais – į urologą?
— Pasirinkimas tarp urologo ir dermatologo priklauso nuo šio paraudimo vietos. Jei tai galvos ar apyvarpės oda, geriau kreiptis į urologą. Jei organo kūnas parausta, gali prireikti dermatologo pagalbos. Tačiau apskritai, pasikeitus varpos išvaizdai, tyrimą lengviau pradėti nuo urologo apžiūros.
Vyrai neturi „įprastų“ išskyrų, todėl jei atsiranda kažkas panašaus, reikia kreiptis į urologą. Labiausiai tikėtina, kad bus diagnozuotas šlaplės uždegimas, vadinamas uretritu. Priežastis gali būti hipotermija arba lytiniu keliu plintančios infekcijos.
— Paimti urologinį tepinėlį – viena baisiausių vyro manipuliacijų. Bet kai be jo negalima, ar įmanoma tai padaryti su narkoze? Ar yra kitų diagnostikos metodų?
— Paimant urologinį tepinėlį ne tik patiriamos psichologinės kančios, bet ir fiziškai pažeidžiama šlaplė. Visiškai atsisakyti šio tyrimo, pakeičiant jį šlapimo ir spermos tyrimais, neįmanoma, todėl labai svarbu, kad mėginius paimtų patyręs specialistas. Kokybė šiuo atveju tiesiogiai priklauso nuo gydytojo patirties ir naudojamo zondo. Yra dviejų tipų prietaisai, vadinami A tipo ir B tipo urogenitaliniais zondais. Pirmasis, dar vadinamas „šepetėliu“, labai pažeidžia šlaplę ir sukelia stiprų skausmą vėlesnio šlapinimosi metu. Naudojant B tipo urogenitalinį zondą arba „Volkmanno šaukštą“, traumos laipsnis žymiai sumažėja.
— Apipjaustymas klinikose atliekamas tik dėl medicininių priežasčių. Ar tai galima padaryti vaikams? Kokie būdai prižiūrėti varpą po manipuliavimo?
— Apipjaustymas gali būti atliekamas tiek dėl medicininių priežasčių, tiek paciento, nepatenkinto apyvarpės išvaizda, pageidavimu. Kai kuriems vyrams jis nepatraukliai kabo žemiau varpos galvutės, kaip spanielio ausys. Be kosmetinio defekto, toks nukrypimas sukelia sunkumų lytinio akto metu, nes apyvarpė nusiriečia ir susižeidžia. Urologai šią būklę vadina apyvarpės hipertrofija ir, jei yra pacientų nusiskundimų, atlieka apipjaustymą. Nors dažniausiai ši manipuliacija atliekama dėl fimozės – vadinamojo apskrito apyvarpės susiaurėjimo. Dažnai pasitaiko funkcinės fimozės atvejų, kai kabant varpos galvutė laisvai atsidaro, o erekcijos būsenoje yra suvaržyta.
Apipjaustymas, žinoma, gali būti atliekamas ir vaikams, ir grynai techniškai jiems operacija yra lengvesnė. Tačiau su varpos anestezija susijusių komplikacijų rizika yra daug didesnė, todėl operaciją kūdikiui geriau atlikti ligoninėje, taikant intraveninę anesteziją.
Varpos priežiūros būdus po procedūros nustato operaciją atlikęs chirurgas. Kai kurie gydytojai rekomenduoja plauti žaizdą vandeniniu chlorheksidino tirpalu, kiti skiria žaizdas gydančius tepalus, tokius kaip levomekolis. Dažna problema po suaugusiųjų apipjaustymo yra erekcija, kuri neišvengiamai užtrunka. Tai sukelia pooperacinių siūlų įtempimą, kuris sukelia skausmą ir padidina kraujavimą. Todėl urologai kruopščiai katerizuoja smulkiausias kraujagysles, kad ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu iš jų nekraujuotų.
Po apipjaustymo visada yra pooperacinis patinimas. Bet galbūt tai nesukelia rimtų sunkumų, išskyrus išorinės šlaplės angos suspaudimą, dėl kurio šlapimo srovė purškia įvairiomis kryptimis. Todėl pirmosiomis dienomis geriau šlapintis tik sėdint. Ši atsargumo priemonė leis apsaugoti savo drabužius ir vonios sienas nuo vėduoklės formos šlapimo srovės. Be to, patinimas beveik visada išnyksta per savaitę po operacijos, todėl perėjimas prie moteriško „tualeto“ varianto nėra ilgalaikis reiškinys.
