Vyrų ašaros – silpnumo ar nuoširdumo ženklas?

Vyrai neverkia, nes nuo mažumės berniukams sakoma: „Neverk, tu berniukas“, „ Neverk, kaip mergaitė“, „Neverk, nusibrauk ašaras, būk vyras“.

Ir štai suaugus atsiranda kompleksas: gėda dėl emocijų.

Vyras turi būti tvirtas, stiprus ir šaltakraujis. Geriau užgniaužti jausmus savyje, nei rodyti silpnumą. Ir tada atsiranda dirglumas dėl kitų silpnumo, kitų žmonių (ypač moterų) emocijų smerkimas ir nepasitenkinimas,  noras nuolat kontroliuoti, nesugebėjimas išreikšti savo jausmų, užuojautos stoka. O prie ko veda savo emocijų slopinimas?  Prie ligų, nesugebėjimo užmegzti šiltų ir jautrių tarpusavio santykių, nesugebėjimo kam nors atskleisti savo išgyvenimų ir panašiai.

Vyrai neretai kaltinami empatijos stoka

„Mano ketverių metų sūnus, bėgiodamas darželyje, nukrito ir susitrenkė ranką. Kai atėjau pasiimti vaiko, darželio auklėtoja su pasididžiavimu pasakė: „Jis visai neverkė, teisingai auklėjate sūnų“, – rašo viena mama savo socialinio tinklo paskyroje.

Anot mamos, bet ją labiau domino, ar vaikui nukritus, po to auklėtoja paklausė jo, ar pykina, o gal  sukasi galva?  Ar vaikas išsigando ir kokias emocijas jis jautė po to, kas įvyko? Nugriūdamas, matant bendraamžiams, ir net skaudžiai užsigaudamas, jis galėjo apsimesti, kad nieko baisaus neįvyko ir jam nieko neskauda.

Dabar vyrai nesigėdija eiti į kirpyklas, daryti manikiūrą ir pedikiūrą, žiūrėti moteriškus serialus, dėvėti rausvus marškinėlius ir naudoti veido kremą. Bet visa tai staiga pasirodo nesvarbu, kai supranti, kad vyrų emocijos nieko nereiškia.

Gali parodyti džiaugsmą, bet tik santūriai – šypsantis akimis. Panašiai yra ir su kitais teigiamais jausmais. Atvira meilės išraiška – tai tik silpnų vyrų seilėjimasis.

Tuo tarpu neigiamos emocijos taip pat patenka į draudimų sąrašą. Apėmė liūdesys? Ilgesys? Pyktis? Jokių ašarų. Kodėl dar nepaėmė iš gydytojo recepto antidepresantams, maukteli stipraus alkoholio ir nusiramina…

Viskas prasideda nuo to, kad nuo mažumės mergaitėms ir berniukams kalama į galveles, jog šiame pasaulyje jie turi skirtingus vaidmenis. Jau penkerių metų mergaitės moka išvirti smėlio košę, mikliai suvystyti lėles, bet nuolat joms primenama, jei kas, turi paprašyti berniuko pagalbos. Jos gali net apsiašaroti, norint sustiprinti gailestį.

Tuo tarpu berniukas nuo mažumės žino, kad užaugęs jis bus šeimos maitintojas, todėl jis turi būti protingas, darbštus, stiprus, rūpestingas, žodžiu, „tikras vyras“. Ši auklėjimo samprata reiškia, kad jis turi slėpti tai, ką jaučia, nuo kitų. Tai yra, kas benutiktų, jokių ašarų ir „seilėjimosi“. Po to tie patys vyrai kaltinami empatijos stoka.

Bet kaip jūs suprasite, kaip jaučiasi kitas, jei nesugebėsite atskirti pykčio nuo nuovargio, o liūdesio nuo noro suvalgyti dvigubą dešrainį ir išgerti alaus?

Minėta mama parašė, kad tame pačiame darželyje stebėjo įdomią sceną: mergaitės išsirikiavo iš eilės su vaikiškais vežimėliais, o berniukai stovėjo šalia, skaičiuodami „popierinius banknotus“. Toliau, pagal darželio auklėtojos sukurtą scenarijų, mergaitės, matydamos akivaizdų berniukų nenorą pasidomėti gulinčiais vežimėlyje, stveria iš jų „pinigus“ ir eina „apsipirkti“.

Moteris supratusi, kad pagal parašytą gyvenimo scenarijų, jau darželinukai mokomi, jog ateityje moterys ne tik rūpinsis namais, augins vaikus, bet ir bėgs į parduotuves nupirkti maisto, o berniukai (vyrai) uždirbtus pinigus (nenoriai) turės atiduoti šeimai.

Tačiau šis scenarijus neturi laimingos pabaigos. Merginos išmoks paruošti tūkstantį ir vieną patiekalą, tačiau gali „pamiršti“ samdomą darbą, kaip būdą užsitikrinti savo nepriklausomybę ir pasitikėjimą savimi. Berniukai greitai išmoks užsidirbti trokštamus pinigus ir pritraukti jais gražias merginas, tačiau jie niekada nesupras, kad laimė yra ne tik  pasisekimas tarp dailiosios lyties atstovių, paaukštinimas darbe ir net ne galimybė kasmet keisti „iPhone“, bet ir tėvo dalyvavimas, prižiūrint ir rūpinantis savo vaiku.

Tam tikru gyvenimo etapu iš pažiūros nepriekaištingas patriarchalinis scenarijus visada žlunga, tačiau moterys ir toliau apie tai svajoja, tikėdamosi, kad tai yra atsitiktinė klaida, o ne dėsningumas, jog jų „išsvajotasis princas“ labai pamėgo minkštasuolį, nuo kurio vis dažniau negali atsiplėšti ir taurelę, kurios neišgėręs, nebegali užmigti.

Nėra nuostabesnio nuoširdaus jausmo už ašaras, nes jos padeda nusiraminti

Mes bijome kitų žmonių emocijų. Ir tai yra dar viena priežastis, kodėl berniukams paprastai draudžiama verkti. Ketverių metų berniuko ašaros dėl sugedusio roboto vis dar gali būti pateisinamos, bet ką daryti su verkiančiu keturiasdešimtmečiu?

Variantai „apkabinti“ ir „aptarti jo emocijas“  yra tarsi nepriimtini. Kita vertus, apkabinti ir paguosti lygiavertį partnerį nėra sunku.

Štai kodėl mes ir toliau atkakliai tikime, kad vyrai neverkia. Galų gale, jei skatinsite vyriškas emocijas, tai baigsis tuo, jog jie sieks karjeros aukštumų, pripažinimo visuomenėje, suteiks moterims galimybę nedirbti, auginti vaikus bei žiūrėti mėgstamą serialą „Laukinis angelas“ ar kurį nors kitą.

Bet  tada jis nebegalės būti supratingas partneris, įdomus pašnekovas ir švelnus mylimasis, neparodydamas emocijų.

O tie, vyrai, kurie žino, ką reiškia empatija (gebėjimas intuityviai suprasti kito žmogaus emocijas), moterims atrodo įdomiausi, jautriausi ir rūpestingiausi.

Ar nenuostabu būtų, jei jų nepamatytume tarp atšiaurių mačo, kurie su džiaugsmu palaiko patriarchalinį scenarijų: „Vyras nusprendžia, moteris tarnauja“, bet nemato reikalo prieiti ir apkabinti savo  verkiančios moters, prisiglausti ir paguosti, nes tai atrodo nevyriška.

„Kai mano sūnus verkia, aš reaguoju įvairiai: kartais verkiu kartu su juo, apkabinu  ir klausiu, kaip jis jaučiasi. Bet niekada nesakau jam: „Vyrai neverkia“, – rašo ta pati mama savo socialinio tinklo paskyroje.

Moteris sako norinti, kad sūnus būtų savimi. Todėl tegul verkia, kai to nori, arba juokiasi. Berniukas žavisi baletu, bet jam taip pat labai patinka  ir krepšinis. „Tikiuosi, kad būnant savimi,  padės jam išvengti stereotipų, kurie taip dažnai daro žmogų nelaimingą, – rašo mama.- Kodėl liūdėdamas jis turi šypsotis?  Man liūdna, kai šeimose suaugusieji nežinojo, kaip susitvarkyti su savo jausmais, netobulumu, silpnumu ir draudimą „nejausti“ perduoda savo vaikams, kuriems nuolat kartoja: „Nebūk skuduras. Nustok verkšlenti “.

Po to jie savo gyvenimą paverčia nuolatine kova, užsiaugindami storą odą, kad būtų stiprūs ir atsparūs likimo smūgiams. Bet kažkur giliai savyje toliau „verkia mažas vaikas“, kuris negalėjo prisiglausti prie artimo žmogaus ir išlieti savo susikaupusius jausmus. Nebuvo šalia to, kuris jam pasakytų: „Matau, kad dabar tau skauda, ​​bet aš esu su tavimi. Laikykis mano rankos – verkime kartu!“.⠀

Nėra nuostabesnio nuoširdaus jausmo už ašaras, nes jos ne tik atpalaiduoja vidinę įtampą, padeda išsikrauti ir nusiraminti, bet ir atrasti takelį į mylinčias širdis. Vyrų ašaros nėra bejėgiškumo apraiška, bet jos apnuogina jų sielas. Vyrų ašaros nėra ir silpnumo ženklas!  Jos rodo, kad vyras turi jausmų. ⠀