sniegopilys.lt
Paaugliai, įvykdę sunkius nusikaltimus, siunčiami į nepilnamečių kolonijas. Rusijoje yra dvi paauglių mergaičių įkalinimo vietos. Garsiausia jų yra Novo-Oskole, Belgorodo srityje, o kita – Tomsko srityje, Riazanėje. Tokiose kolonijose galioja tik vienas bendras režimas. Tinkamai elgiantis, nepilnametės kalinės gali patekti į privilegijuotą padėtį po trijų mėnesių įkalinimo.
Tuo tarpu Kremenčugo Ukrainoje nepilnamečių pataisos kolonijoje bausmes už sunkius nusikaltimus atlieka paaugliai berniukai.
Mergaitės gabenamos į kolonijas taip pat, kaip ir suaugę kaliniai
Į nepilnamečių mergaičių koloniją patenka tik įvykdžiusios sunkų nusikaltimą. Jaunųjų kalinių amžius prasideda nuo 14 metų. Mergaitės kalinamos už žmogžudystes, turto prievartavimą, sunkiai ar vidutiniškai padarytą žalą sveikatai, plėšimus, net už teroristinį išpuolį, įkaitų paėmimą ar melagingą pranešimą apie teroristinį išpuolį. Pagal kitus straipsnius paauglėms mergaitėms gali būti paskirta bausmė, kurios vykdymas atidedamas. Viskas priklauso nuo padaryto nusikaltimo pasikartojimo ir jo sunkumo.
Iš pažiūros mielos mergaitės, nėra tokios ir nekaltos. Jų padaryti nusikaltimai kartais viršija suaugusių nusikaltėlių žiaurumą.
Pavyzdžiui, viena Riazanės kolonijoje esančių kalinių mergaičių, vardu Olia, būdama 15 metų nužudė kaimynę močiutę, norėdama apiplėšti jos namus. Teismo posėdžio metu paauglė pasakojo, kad jos broliui buvo skubiai reikalingi narkotikai, bet neturėjo pinigų jiems nusipirkti. Todėl norėdama padėti jam sušvelninti prasidėjusią „lomkę“, ji ir padarė nusikaltimą.
Kita paauglė iš Jekaterinburgo su savo draugais nužudė mažą mergaitę, nusitempę ją į rūsį. Ten iš jos buvo paimti buto raktai, kurį vėliau ir apiplėšė. Jos istorija panaši į kitos mergaitės, Valios istoriją, kuri taip pat linksminosi su savo bendraamžiais, o paskui su savo draugu iš kiemo į butą nusitempė mažą mergaitę ir pradėjo smaugti. Vaiko motina, išgirdusi triukšmą ir riksmą, išpuolė į laiptinę. Per stebuklą motina sugebėjo išsiaiškinti tą butą ir ėmė trankyti kumščiais į duris, liepdama įleisti į vidų. Mažajai aukai pasisekė, kad bute buvo medinės durys ir moteriai pavyko jas išmušti. Taip motinai pavyko išgelbėti savo mažąją dukterį nuo susidorojimo.
Įdomu tai, kad jaunosios žudikės, kitaip nei suaugę nusikaltėliai, lengvai dalijasi savo nusikaltimų istorijomis su žurnalistais. Jos net bando pagražinti savo žiaurumus.
16-metė Liuda jau daugiau nei trejus metus gyvena mergaičių kolonijoje. Dar tiek pat liko sėdėti. Anot jos, mama pirmą kartą pardavė ją čigonams, kai jai buvo 10 metų. Nuo to laiko ją pardavinėjo už narkotikų dozes. Už šį nusikaltimą Liudos motina taip pat buvo nuteista.
Kitas jauna kalinė pateko į kalėjimą už sunkų kūno sužalojimą. Būdama 15-kos, ji gėrė alkoholį su savo drauge patėvio kompanijoje. Kažkuriuo metu patėvis pradėjo lįsti prie jos draugės ir podukra, stvėrusi peilį, nužudė jį trimis peilio dūriais.
Apskritai nesuskaičiuojamos mergaičių paauglių nusikaltimų istorijos. Kartu su jaunomis žudikėmis nepilnamečių mergaičių kolonijoje neretai bausmę atlieka ir nuteistos už vagystes, automobilių pagrobimą bei narkotikų gabenimą.
Per pastaruosius 15 metų Rusijos kolonijose laikomų nepilnamečių skaičius sumažėjo beveik 10 kartų. Bet kita vertus, išvengę bausmių (nuteisti lygtinai) už nusikaltimus, vaikai tiki, kad ir toliau išsisuks. O sulaukę pilnametystės jau gali tapti rimti nusikaltėliai.
Mergaičių paauglių kolonijose galioja griežtos taisyklės, kurios daug kuo skiriasi nuo taisyklių, taikomų moterų kolonijose. Vyresnio amžiaus ir stipresnės merginos kalėjimo hierarchijoje visada yra aukščiau kitų. Stebėtina, bet mergaičių kolonijose vyksta dažnos, o kartais ir smurtinės muštynės.
Dar griežtesnės taisyklės taikomos merginoms, įvykdžiusioms itin sunkius nusikaltimus. Jos gabenamos į kolonijas taip pat, kaip ir suaugę kaliniai: atvežamos į stotį, kur nusikaltėlių jau laukia vadinamieji „Stolypin‘o“ vagonai. Beveik tokie pat, kokiais pervežami gyvuliai. Merginos įlipa į juos, tempdamos sunkius maišus ant nugarų. Juose būtiniausi daiktai. Pakeliui atliekamos kratos bent keliose stotyse sustojus. Prieš galutinį kalinių perkėlimą į nepilnamečių koloniją, mergaitės laikomos vietos kardomojo kalinimo centre su suaugusiais nusikaltėliais.
Kas rytą privaloma valyti teritoriją ir tai daroma dar prieš pusryčius
Novo-Oskolo kolonijoje bausmę atlieka 14–19 metų paauglės iš 53 Rusijos regionų. Šioje kolonijoje nėra nuteistųjų, kurios būtų įkalinamos antrą kartą. Visos čia esančios kalinės nuteistos pirmą kartą ir daugiausiai už labai sunkius nusikaltimus.
Kolonijoje tęsiamas mokymasis pagal Rusijos Federacijos švietimo ministerijos nustatytas programas. Tokiu būdu jaunosios kalinės neatsilieka nuo įprastų mokyklų mokymo programos. Baigusios mokyklą ir gavusios pažymėjimus Novo-Oskolo kolonijoje, merginos tuo pačiu įgyja ir siuvėjos, šiltnamio darbuotojos, virėjos, kompiuterio operatorės ar tarnautojos profesiją. Kai kurioms merginoms pavyksta įgyti tris ar net keturias profesijas, todėl išėjus iš įkalinimo vietos nesunkiai susiranda darbą pagal šias profesijas.
Kitas įdomus dalykas – Novo-Oskolo kolonijoje merginos netgi gali įgyti aukštąjį išsilavinimą. Mat pagal Rusijos Federacijos švietimo ministerijos įsakymą, bausmes atliekantys asmenys turi teisę laikyti valstybinius baigiamuosius egzaminus įkalinimo vietose. Tai paprastai matematikos testų ir esė rusų kalba forma. Būtent tai ir pasirenka dauguma merginų, nes lengviau išlaikyti tokia forma ir mažiau streso. Taip galima sėkmingai mokytis nuotoliniu būdu universitete, su kuriuo kolonija yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį. Beje, baigimo pažymėjime nenurodoma, kad jis buvo išduotas kolonijoje.
Be studijų, kolonijoje merginos dar ir sportuoja. Jos teritorijoje yra įrengtas didžiulis aikštynas, kur gali ne tik mankštintis, atlikti pratimus, bėgioti, bet ir paspardyti kamuolį. Apskritai gana įdomiai prasideda jų diena: 6.30 val. mergaičių rytas prasideda aerobika, o 7.30 val. – pusryčiai.
Beje, kaip atlygį už gerą elgesį merginos gali išeiti iš kolonijos, lydimos darbuotojo.
Tuo tarpu Tomske yra viena iš dviejų nepilnamečių mergaičių kolonijų – VK-2. Ji įsikūrusi mieste, galima sakyti, visai netoli gyvenamųjų namų. Aukštutinių butų gyventojai per langus mato tiesiai prieš savo nosį šios įstaigos teritoriją. Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad ten kunkuliuoja sovietinių laikų pionierių stovyklos gyvenimas. Išskyrus tai, kad teritoriją juosia trijų metrų tvora, kurios viršuje raizgosi spygliuotų vielų garbanos. Kitaip ir negali būti, juk nepilnametės nusikaltėlės nuteistos už žmogžudystes, seksualinius nusikaltimus (išžaginimus), narkotikų gabenimą, plėšimus.
Tomsko kolonijoje veikia siuvimo dirbtuvės, kuriose mokosi ir dirba mergaitės. Vienos jų nusiperka ką nors iš savo kuklaus atlygio (uždirba apie 3 tūkst. rublių per mėnesį – 34.53 Eurai) kolonijos parduotuvėje, o trečdalis nuteistųjų taupo ir išeina iš šios pataisos įstaigos su bent šiek tiek santaupų.
Gyvenimas Tomsko nepilnamečių kolonijoje vyksta pagal griežtą grafiką. Turi keltis šeštą ryto, tada mankšta, rytinis tualetas. Kas rytą privaloma valyti teritoriją ir tai daroma dar prieš pusryčius. Po pusryčių medicininė apžiūra taip pat privaloma, nes dauguma merginų čia atvyksta ne visiškai sveikos. Joms reikalinga ne tik medicininė priežiūra, bet ir įvairios medicininės procedūros.
Tomsko kolonijoje kalinės taip pat mokosi pagal mokyklos programą, o po to gali įgyti profesiją profesinėje mokykloje. Kartą per mėnesį merginos, kurios gerai elgiasi ir yra laikomos lengvatinėmis sulaikymo sąlygomis, gali išeiti į miestą. Žinoma, ne vienos, o organizuotai, su palyda ir į vieną konkrečią vietą.
Daugelis patekusių į šią koloniją nuteistųjų nemoka nei skaityti, nei rašyti
Pirmas dalykas, galintis patraukti atvykusių į Kremenčugo Ukrainoje nepilnamečių pataisos koloniją, dėmesį yra tai, kad teritorijoje karaliauja dvi gerai šeriamos katės ir jos elgiasi kieme kaip tikros šeimininkės. Tik spygliuota viela virš aukštos pilkos tvoros liudija, kad nepilnamečiai čia atlieka bausmes už įvairius nusikaltimus. Šiaip kolonijos teritorija mažai kuo skiriasi nuo mokyklos kiemo: atnaujinta futbolo aikštė, nedidelis sutvarkytas sodas, nudažyti suolai. Netoliese yra nedidelė cerkvė.
Kieme pasitinka kolonijos vadovas Jurijus Veličko ir iškart pradeda įvadinę ekskursiją. Pirmiausiai pasigiria, kad už tvoros įrengtas „zoologijos sodo“ kampelis, kur ganosi žąsis, antis ir pora kitų paukščių. Kolonijos viršininkas sako, kad nors gyvūnų nėra daug, bet jie sukuria jaukią namų kiemo atmosferą.
Žvelgiant iš šalies, Veličko atrodo kaip kalėjimo prižiūrėtojas iš Holivudo veiksmo filmų. Jis mažai kalba ir rūstus – beveik niekada nesišypso. Bet pabendravus su juo penketą minučių supranti, kad griežtas kalėjimo prievaizdo įvaizdis šiam vyrui akivaizdžiai netinka, nes rūpestingo tėvo vaidmenyje jis atrodytų daug įtikinamiau. Per pusantros valandos pokalbį prie arbatos puodelio viršininkas pasiskundė, kad dabar visuomenė nesuteikia antros progos nuteistiems vaikams pasitaisyti. Žiūri į juos su nepasitikėjimu ir net atgrasiai.
Pats Veličko šioje sistemoje dirba 19 metų, o kaip kolonijos vadovas – penkerius. Vyras neslepia, kad pradžioje ir pats į vaikų koloniją žiūrėjo neigiamai. „Kai aš tik atvykau čia, visi darbuotojai gyveno pagal tam tikras karo taisykles: mes buvome vienoje pusėje, o kitoje pusėje buvo mūsų „priešai“. Nepilnamečiai nuteistieji. Kiek laiko padirbėjus, pagalvojau: „O kas, jei po penkerių metų vienas iš šių vaikinų bus mano laiptinės kaimynas? Aš bijosiu jo ir užsikabinsiu dvigubą spyną ant durų? Nuo tos dienos dariau viską, kad berniukai jaustųsi čia kaip namuose“, – prisipažįsta Veličko.
Dabar Kremenčugo pataisos kolonijoje bausmę atlieka 34 paaugliai. Visi – už ypač sunkių nusikaltimų padarymą. Įvykdę smulkius nusikaltimus čia paprastai nepatenka.
Mat prieš ketverius metus Ukraina priėmė labai liberalų naują baudžiamojo proceso kodeksą nusikaltėlių atžvilgiu, todėl dabar paaugliai kelis kartus rečiau siunčiami į kalėjimą. Tai patvirtino ir kolonijos vadovas, pabrėždamas, kad kiekvienais metais nuteistųjų skaičius mažėja. Pavyzdžiui, šiais metais buvo paleista iš įkalinimo vietos 69 vaikai, o atvyko tik 25 naujokai. Šiandien tokių institucijų liko tik pusė – 6, o nuteistųjų skaičius sumažėjo iki 300.
Pasak kolonijos darbuotojų, visi berniukai yra iš socialiai remtinų šeimų. Trys iš jų – visiški našlaičiai, trečdalį augino vien motinos, o likusiųjų šeimos yra ant skurdo ribos. Todėl dažniausi jų įvykdyti nusikaltimai – vagystės ir plėšimai. Sąlygos vaikų kolonijose yra daug švelnesnės nei suaugusiųjų. Taigi, jei įvyksta teigiami nuteistųjų elgesio pokyčiai, Ukrainos įstatymai leidžia juos čia laikyti iki 22 metų.
Daugelis patekusių į šią koloniją nuteistųjų nemoka nei skaityti, nei rašyti. Jie to mokomi mokykloje, esančioje kolonijos teritorijoje. Tačiau mokyklos koridoriuose už spygliuotos vielos visada būna neįprastai tuščia: per pertraukas niekas nevaikštinėja. Moksleiviai pereina iš klasės į klasę, lydimi prižiūrėtojų. Ant vienos sienų yra garbės lenta su geriausių moksleivių nuotraukomis. Padrąsinimo forma jie kartais išleidžiami pasivaikščioti už kolonijos teritorijos ribų: į kiną, į parką ar į vietinį paplūdimį.
Vienos klasės durys praviros, todėl galima buvo išgirsti mokytojo balsą, aiškinantį mokiniams Pitagoro teoremą. Tai 10 klasės geometrijos pamoka – joje mokosi tik 7 moksleiviai. Išoriškai jie mažai skiriasi vienas nuo kito: visi tamsiai mėlynos spalvos uniformomis ir vienodai trumpai kirptais plaukais, sėdi sukišę galvas į vadovėlius, tarsi bijotų gauti dvejetą.
Prie pirmo stalo sėdintis berniukas kartkartėmis ir beveik visada teisingai atsako į mokytojo klausimus. Jo vardas yra Ilja. Jis atrodo maždaug 17 metų – apvaliu veidu, didelėmis juodomis akimis. Iš pradžių vaikinas gėdinasi žurnalistų, bet ilgainiui prie jų pripranta ir net prisipažino, kad pateko į zoną už vagystes. Vaikinas skuba paaiškinti, kad labai gailisi, dabar stengiasi užsidirbti pinigų ir bus nepaprastai sąžiningas, išėjęs į laisvę. Ilja neslepia, kad mokykloje visada tingėjo mokytis, o kolonijoje per mėnesį išmoksta to, ko negalėjo išmokti per 5 metus įprastoje mokykloje.
Už Iljos, prie antro stalo greta lango sėdi Saša. Atrodo, kad jam visai nerūpi tai, ką klasėje aptarinėja jo bendražygiai. Berniukas svajingai žvelgia pro langą ir retkarčiais šypsosi, net nebandydamas apsimesti, kad bando gilintis į pamokos temą. Išoriškai Saša atrodo ne vyresnis kaip 13 metų: liesas, mažas, kiek pailgo veido ir mažomis rudomis akimis, kuriose slypi nesuprantama baimė.
Daugumai motinų neleidžia aplankyti savo įkalintų vaikų sunki finansinė padėtis
Vėliau kolonijos vadovas papasakojo, kad Sašos pažintis su teisėsaugos institucijomis prasidėjo, kai jam buvo 14 metų. Tada jis kartu su draugu be jokios priežasties žiauriai kankino benamį tol, kol šis mirė. Už tai teismas nuteisė 14-metį žmogžudį 11 metų kalėjimo, kurį dalį gali praleisti jau suaugusiųjų kolonijoje, jei iki tol jis nebus paleistas anksčiau laiko už gerą elgesį.
Kolonijos viršininkas Veličko sako, kad vaikinas elgiasi taip, lyg nieko nebūtų nutikę: gražiai bendrauja ir visada linksmai nusiteikęs, lengvai randa bendrą kalbą su likusiais nuteistaisiais. Šypsena niekada neišnyksta nuo jo veido.
Tuo tarpu kitas Saša palieka visiškai kitokį įspūdį apie save. Vaikinas tyliai sėdi prie vieno darbo stalo ir vos girdimai atsako į mokytojo, kuris jį dabar vadina „Saša, mano saule“, klausimus. Berniukas net neįtaria, kad prieš pusvalandį žurnalistai žiūrėjo į jo nuotrauką, pakabintą garbės lentoje.
„Neseniai perskaičiau A. Diumos knygą „Grafas Montekristas“. Man atrodo, kad esu šiek tiek panašus į knygos herojų, – sako Saša. – Žinoma, kad patekau čia, mano paties kaltė, bet tikiuosi, kad kaip ir Dantesas, aš išeisiu iš kalėjimo ir pradėsiu naują gyvenimą. Jei turėčiau galimybę viską grąžinti atgal, daryčiau viską, kad nepatekčiau į koloniją“.
Saša pasakoja, kaip būdamas 16 metų smurtavo prieš bendraamžį, kai šis nedavė cigarečių, nužudė jį ir už tai jam buvo skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Jis tuoj pat ėmė atgailauti ir teisintis, tvirtindamas, kad jau ne kartą atsiprašė buvusio draugo artimųjų ir tikisi, kad jie atleido. Namuose Sašos laukia motina ir dvi jaunesnės seserys, kuriomis jis tikisi pasirūpinti ateityje. Vaikinas susierzina, kad jos negali dažnai aplankyti jo, nes neturi pinigų.
Saša nėra vienintelis kalinys, kuriam artimųjų atvykimas yra tarsi šventė ir atostogos. Nepaisant to, kad nuteistuosius galima lankyti kiekvieną dieną, vaikai savo artimuosius mato, geriausiu atveju, kartą per mėnesį. Suprantama, daugumai motinų neleidžia atvykti sunki finansinė padėtis. Kitoms -visai nereikia vaikų nusikaltėlių, o kai kurių apskritai nėra kam lankyti. Dėl to siuntinių lentyna bendrame poilsio kambaryje visą laiką tuščia. Tačiau vaikai neturi problemų dėl mitybos: valgykloje jie tris kartus per dieną yra maitinami viskuo, ko reikia augančiam organizmui. Anot viršininko, kolonijoje vaikinai pastebimai priauga svorio. Ir tai nenuostabu, nes tomis sąlygomis, kuriomis jie gyveno „laukinėje gamtoje“, tikrai neturėjo galimybių pavalgyti tris kartus per dieną.
Vaikinai gyvena atskiruose kambariuose, kurie labiau primena bendrabutį, o ne kalėjimą. Erdviame kambaryje yra 17 lovų, tvarkingai įrengtų dviem aukštais. Kolonijos darbuotojai vieną kambarių pavertė mokymosi klase, kitame – pastatė televizorių ir biliardo stalą. Kolonijos vadovas pripažįsta, kad jų prioritetas yra nuteistųjų perkvalifikavimas.
Kolonijos teritorijoje stovinti maža cerkvė yra viena nepopuliariausių vietų tarp nuteistųjų vaikų. Kolonijos vadovas aiškino jauniesiems nusikaltėliams, kad vietiniai baptistai padėjo ją pastatyti. Tačiau niekas neverčia berniukų laikytis kurios nors religijos. Veličko prisiminė ir tai, kad kažkada čia lankėsi Muftijus, nes vienas nuteistųjų buvo totorius. Dabar kiekvieną sekmadienį cerkvėje veikia sekmadieninė mokykla, kurioje vietinis kunigas kalbasi su vaikais. Tačiau tokių yra tik kokie penki – likusieji tuo metu mieliau žaidžia futbolą.
Po kurio laiko viršininkas vėl grįžta prie religijos temos ir pasakoja, kaip prieš kelerius metus viena religinių organizacijų globojo du vaikus, kurie atlikę bausmę, išėjo į laisvę.
Šiandien abiem globotiniams Kremenčugo nepilnamečių kolonija – tai vienas praeitų gyvenimo etapų. Dabar abu turi savo namus, darbą, šeimas. „Neretai mus pasiekia žinios, kad mūsų auklėtiniai gerai įsitvirtino gyvenime ir dėkoja mums už gerą požiūrį į juos kolonijoje“, – sako Jurijus Veličko. Jis įsitikinęs, kad vieną dieną vienas iš dabartinių 34 nuteistųjų vaikų dėkingumo žodžiais išjudins kolonijos vartus.
parengė Vytautė Jogailaitė
