Nusižudęs profesorius bandė įrodyti anapusinio pasaulio egzistavimą (vaizdo įrašas)

„ Pasitelkdamas mokslinius faktus ketinu pademonstruoti dvasių egzistavimą ir įrodyti, kad šis reiškinys yra anapus antgamtinio“, – šį trumpą ranka rašytą raštelį policija aptiko 1921 metais  vasario 5 d. kambaryje Howardo gatvėje, Detroite, šalia profesoriaus Thomo Lynno Bradfordo kūno. Viskas rodė, kad  48 metų vyras nusižudė.

 

Šalia grynai profesinės veiklos profesorius susidomėjo spiritizmu

Thomas Lynnas Bradfordas  išjungė dujų liepsną, tačiau paliko neužsukęs sklendės, todėl dujos skverbėsi toliau. Tuo tarpu vyras atsigulė ant lovos, prisikvėpavo dujų,  kur ir buvo rastas.

Paaiškėjo, kad ant kūno smurto žymių nebuvo, o Thomas nesiskundė jokiais negalavimais.

Kaip vėliau paaiškėjo, jo mirtis buvo dalis baisaus eksperimento, kurio metu velionis norėjo patekti  „anapilin“, siekdamas įrodyti pomirtinio pasaulio egzistavimą.

Profesorius Bradfordas, baigęs Kolumbijos oratorijos koledžą Čikagoje, dirbo dramos mokytoju. O tai leido užsidirbti pragyvenimui, mokant oratorinio meno, skaitant paskaitas bei  mokydamas viešojo kalbėjimo technikų. Jis taip pat dalyvavo lengvosios atletikos ir inžinerijos eksperimentuose.

Tačiau šalia grynai profesinės veiklos Thomas  susidomėjo spiritizmu. Kitaip tariant, jis tikėjo, kad žmogaus dvasia ir toliau gyvena po mirties ir netgi gali grįžti į materialų pasaulį, kai bus pašaukta.

XX amžiaus pradžioje spiritistinis judėjimas labai stipriai paveikė Vakarų pasaulį. Kiekvienoje šalyje buvo dešimtys ir šimtai būrelių, kurie rengdavo seansus. Medijai atsirasdavo kiekviename žingsnyje ir siūlydavo savo paslaugas.

Žinoma, dėl viso šito atsirado skeptikų, kurie norėjo pamatyti patikimus mokslinius dvasių egzistavimo įrodymus. Spiritizmo autentiškumas buvo seniai keltas klausimas, eksperimentus šia tema atliko mokslininkai, išradėjai ir paprasti žmonės.

Bradfordas buvo vienas iš tų žmonių. Jo manija šiai antgamtinei sričiai buvo tokia visa apimanti, kad jis nusprendė įrodyti jos tiesą savo pavyzdžiu.

Po savižudybės Thomas tikėjosi įrodyti pomirtinio pasaulio egzistavimą bendraudamas su gyva terpe iš ten. Jei jo eksperimentas būtų pavykęs, jis būtų apvertęs mokslo žinių pasaulį aukštyn kojomis. Profesorius Bradfordas norėjo patekti į istoriją kaip žmogus, kuris įrodė Dievo ir dangaus tikrovę, parodyti, kad žmogaus sąmonė ir toliau egzistuoja po mirties. Pasak draugų, šiuo atradimu jis siekė pasiekti tokią pat šlovę kaip Einšteinas, Darvinas ir kiti mokslininkai.

Nors Bradfordas atrodė sveiko proto, panašu, kad jis nuoširdžiai tikėjo savo teorija. Vėliau paaiškės, kad Detroite jis skaitė uždaras paskaitas apie savo antgamtinio pasaulio matymą ir netgi prisistatė kaip ekstrasensas.

Verta paminėti, kad Bradfordas buvo našlys ir jį prislėgė žmonos mirtis, todėl nebūtų labai sunku manyti, kad būtent žmonos netektis sustiprino jo maniją pomirtiniam gyvenimui.

Kaip ir vokiečių kanibalas Arminas Meiwesas, su auka susipažinęs internete, Bradfordas  savo laiku taip pat įdėjo skelbimą  į vietos laikraštį. Thomas ieškojo žmogaus, kuris po mirties būtų pasiruošęs bendrauti su jo dvasia.

Į Bradfordo prašymą dalyvauti neįprastame eksperimente, kurį jis pavadino „dvasiniu mokslu“, atsiliepė moteris, vardu Ruth Doran.

„Į jo skelbimą atsiliepiau tiesiog iš noro daugiau sužinoti spiritizmo tema, apie kurią mažai žinojau“, – atsakė ji po to, kai Thomas nusižudė.

Ji taip pat pridūrė, kad nėra nei spiritistė, nei mediumė, nei ekstrasensorinio suvokimo jokia forma šalininkė. Pasak Ruth, jai buvo „tiesiog smalsu“.

 

Galiausiai mirties priežastį pripažino savižudybe

Tačiau to meto laikraščių pranešimuose Doran buvo paniekinamai apibūdinama kaip „socialinė darbuotoja, žurnalų rašytoja ir ekstrasensė“. Tiesą sakant, Ruth buvo gerbiama 40 metų rašytoja, dėstytoja ir tyrinėtoja, kilusi iš iškilios Detroito šeimos.

Šiek tiek anksčiau, Bradfordas, keletą kartų susitikęs su Ruth, jai paaiškino:

– Yra tik vienas būdas atskleisti paslaptį – du tinkamai suderinti protai, kurių vienas turi nusimesti žemiškąją mantiją.

Kitaip tariant, Thomas Lynn Bradford turėjo mirti, o Ruth Doran turėjo „prisijungti prie jo dvasios“ ir gauti iš jo žinią.

Turint omenyje, kad moteris net nelabai tikėjo pomirtinio gyvenimo egzistavimu, neaišku, kodėl ji sutiko dalyvauti kito žmogaus mirtyje.

Nors Doran žinojo apie artėjančią Bradfordo savižudybę, ji apie tai nepranešė valdžiai. Policija kurį laiką svarstė, ar patraukti ją atsakomybėn, tačiau galiausiai mirties priežastį pripažino savižudybe.

Įdomu tai, kad garsusis magas Harry Houdini sudarė panašų susitarimą su savo žmona Bess. Bet tik jis nesiruošė žudytis, o išreiškė norą susisiekti su žmona po „natūralios“ mirties. Kai Houdini mirė 1926 metais, jo žmona dešimt metų rengdavo seansus jo mirties dieną. Tačiau Harry dvasia niekada nepasirodė.

Vietos spauda atidžiai stebėjo Bradfordo atvejį, bet be didelės užuojautos. Vietoj to, kaip ir šiandieniniai bulvariniai spaudai ar paskalų stulpeliai, juos domino tik aštrios ir patrauklios istorijos, kurios padėjo laikraščius parduoti didesniais tiražais. Praėjus kelioms dienoms po Thomo mirties, „New York Press“ pranešė: „ Nors praėjo daugiau nei 40 valandų nuo tada, kai psichikos tyrinėtojo ir kalbėtojo Thomaso L. Bradfordo kūnas buvo rastas dujų pripildytame kambaryje –  namuose, kuriame jis gyveno, Ruth Doran dar ne gavo žinutės iš dvasinio pasaulio“.

Nors netrukus pasirodė keli aiškiaregiai, kurie žurnalistams pasakojo, kad užmezgė ryšį su Bradfordu, tačiau visus domino tik Doran, kuri spaudai sakė:

– Aš jo draugė. Jei jis gali priversti savo dvasią grįžti į žemę, tada Thomas ateis pas mane.

Moteris ištesėjo pažadą ir dvi savaites budėjo savo namuose, laukdamas žinutės iš Bradfordo. Tačiau jo dvasia nepasirodė.

Tuo pat metu kita moteris, vardu Lulu Mack (žinoma spiritistė ir teosofė), tvirtino, kad bendravo su Bradfordo dvasia. Mack sakė, kad Thomui buvo sunku užmegzti ryšį su Doran, nes jo savižudybė susilpnino jo dvasią ir dabar ją reikia išvalyti, kad ji galėtų patekti į dangų. Ji sakė, kad kai Bradfordo dvasia sustiprės, ji netrukus ir pasirodys.

„Girdėjau jo dvasią šaukiant, – sakė Mack  savo interviu dienraščiui „Daily Detroit“. – Jis man skambina ir dabar. Bet aš negirdžiu žinutės, kurią jis nori perduoti, nes dvasia per silpna.

Tik po Lulu Mack žinutės Ruth Doran pajuto keistą  kažkieno buvimą savo namuose, kurį laikė Bradfordo dvasia. Vieną dieną ji pajuto, kad Thomo dvasia atvyks 21 val. Ši žinia greitai pasklido po visą šalį ir visi Amerikos dvasininkai sutelkė dėmesį į tai, kad padėtų jo dvasiai susisiekti su Ruth.

 

Pabudęs iš pradžių net nesuprato, kad mirė

Nurodytą valandą Doran ir nedidelė spiritistų grupelė atsisėdo jos svetainėje ir pradėjo seansą. Pajutusi dvasios buvimą (Thomas buvo punktualus ne tik per savo gyvenimą, bet ir po mirties), ji uždėjo rankas ant smilkinių ir ėmė diktuoti žinią, kurią Bradfordas tariamai jai perdavė: „ Esu profesorius, kuris su tavimi kalba iš anapusinio pasaulio. Pralaužiau uždangą. Man labai padėjo gyvųjų pagalba. Man atrodė, kad aš tiesiog nuėjau miegoti, o pabudęs iš pradžių net nesupratau, kad miriau. Didelių pokyčių čia nematau. Tikėjausi, kad viskas bus visiškai kitaip. Mano forma apskritai buvo išsaugota, bet dabar ji neturi fizinio įsikūnijimo. Toli nenukeliavau.  Mane vis dar supa tamsa. Matau čia daug žmonių. Man jie atrodo kaip aš. Nežinau, kokia forma aš egzistuoju, bet tai nepanašu į žemišką gyvenimą. Yra nedidelis malonumo ir laimės jausmas.

Nesigailiu dėl to, ką padariau, ir jaučiu, kad greitai judėsiu toliau…“.

Po to Bradfordo balsas susilpnėjo ir dingo. Nors Doran niekada anksčiau nebuvo girdėjusi dvasių, ji buvo tikra, kad tai buvo Thomas.

Bradfordo žinia neatrodo ypatinga ar stulbinanti. Apskritai ji niekuo nesiskiria nuo daugelio kitų to meto spiritistinių tekstų, tačiau žinutėje yra teosofinių idėjų apie pomirtinį gyvenimą, o ne jau minėtas judėjų-krikščioniškas idėjas apie dangų ir amžinybę.

Nepaisant visų Ruth Doran pastangų perduoti šią žinią plačiajai visuomenei, Bradfordo eksperimentas nedavė rezultatų, kurių jie tikėjosi. Mokslo bendruomenė netikėjo, kad viskas, kas įvyko, įrodo profesoriaus (dvasios) sąmonės egzistavimą po jo mirties.

Ar Doran tikrai gavo žinią iš profesoriaus dvasios, ar tai tik moters, norinčios atsidurti laikraščių antraštėse, fantazija?

„YouTube“ vaizdo įrašas, stopkadrai