Meilės chemija: kaip prasideda ir veikia įsimylėjimo mechanizmas?

Meilė. Ar tikrai šis jausmas pagrįstas vien tik chemija? Taip, daugybė tyrimų patvirtina, kad įsimylėjimo metu hormonai sparčiai auga ir jie mus veikia kaip psichotropiniai vaistai. Tai atrodo kaip lengvas psichikos sutrikimas!

Pasak daugelio mokslininkų, įsimylėjimas patenka į skausmingos būklės apibrėžimą: „įpročių ir impulsų sutrikimą“. Šį punktą Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) įtraukė į ligų sąrašą dar 2008 metais.

Tiksliausią informaciją apie partnerį gauname bučiuodamiesi

Šio „negalavimo“ simptomai yra šie: įkyrios mintys apie kitą žmogų (iš ciklo: „Aš tikrai žinau, jis mane myli, bet nedrįsta pasakyti, todėl tiesiog tyli“),  odos paraudimas, mikčiojimas, staigus nuotaikos pokytis, greitas širdies plakimas, minčių sumaištis, pakilumo jausmas (bet dažniau tik perdėtas savęs vertinimas), savęs gailėjimasis. Taip pat nemiga ar nutrūkęs miegas, bėrimai, impulsyvūs veiksmai, kraujospūdžio skirtumai, galvos skausmai.

Pusė ar net du trečdaliai šių simptomų pasireiškia beveik visuose labai įsimylėjusiuose žmonėse.

Tuo pačiu metu žmogus patiria ir stiprų stresą, ir didelį malonumą dėl to, kad yra meilės objektas.

Kaip prasideda ir veikia įsimylėjimo mechanizmas?

Partneriai renkasi vienas kitą pagal kvapą. Taip, daugelis iš mūsų esame apie tai girdėję ar atspėję, tačiau ne visi žino, kad žmogaus nosyje yra viena liaukų, išskiriančių vadinamuosius feromonus, atitinkančius kitą žmogų ir tuo pačiu jį pritraukiantį. Uoslės sistemos srities užduotis  ir yra reaguoti į šiuos feromonus.

1967 metais feromonus sintezavo Šveicarijos chemikas Vladimiras Prelogas.

Vyrų lytinis feromonas yra androstenolis, o moteriškas feromonas vadinamas kopulinu.

Mokslininkas atliko ne vieną tyrimą ir išsiaiškino įdomius modelius. Pavyzdžiui, kuo didesnė feromonų koncentracija, tuo patrauklesnis mūsų akyse atrodo priešingos lyties atstovas.

Bet tiksliausią informaciją apie partnerį gauname bučiuodamiesi. O iš tikrųjų, kai nosis yra viena šalia kitos. Tuo metu taip pat nuskaitoma informacija apie kito žmogaus genetinį kodą.

Mokslininkas išsiaiškino, kad mums patraukliausi atrodo žmonės, kurių genų rinkinys labiausiai skiriasi nuo mūsų. Kodėl taip yra? Viskas yra gana paprasta: būtent šis skirtumas stiprina būsimų palikuonių (kurie gali atsirasti) imuninę sistemą.

Taigi, jei uoslės įvertinimo etapas buvo sėkmingas (tai yra bent jau nebuvo atmetimo), antrojoje įsimylėjimo stadijoje gimsta pora.

Bet antrojoje įsimylėjimo stadijoje  pasipila ir problemos. Pavyzdžiui, blokuojamas kritinis mąstymas ir žmogus nebesugeba adekvačiai ar tikroviškai vertinti įvykius ir situacijas.

Tada antinksčiai išskiria feniletilaminą į kraują. Žmonės šio junginio išsiskyrimą jaučia kaip savotišką kibirkštį, kaip elektros srovę, kaip meilę iš pirmo žvilgsnio. Mat feniletilaminas yra psichoaktyvi medžiaga. Be to, feniletilamino struktūra yra panaši į stipriausių haliucinogenų,  sukeliančių žmogui euforiją, greitą širdies plakimą ir blausų tarsi per miglą žvilgsnį.

Visą šį spindesį dažnai galima pastebėti neseniai įsimylėjusių akyse.

Tolesnis įsimylėjusiųjų likimas nepavydėtinas. Per ateinančias dvi savaites jų smegenyse vyksta didelis cheminių procesų pertvarkymas, beveik visiškai užblokavus kritinį mąstymą.

Tai yra užblokuojamas daugelio nervinių impulsų perdavimas, sutrinka medžiagų apykaita ir žmogus tiesiog tampa kvailas. Kaip sakoma, jam „nuvažiuoja stogas“.

Prasideda beprotybės laikotarpis vardan meilės

Kai žmogui suteikiamas tokio stipraus malonumo šaltinis, jam beprotiškai sunku susikaupti, suimti save į rankas ir adekvačiai įvertinti situaciją, kadangi jo organizme esantys hormonai tiesiog siautėja. Žmonės net nenutuokia, kad kartais kyla pavojus  jų gyvybei.

Ir čia negalima ignoruoti vadinamojo Adelės sindromo (pavadinto, beje, Viktoro Hugo dukters garbei). Tai psichinis sutrikimas, susijęs su nelaiminga meile. Paprasčiau tariant, tai yra situacija, kai moteris turi maniją, pavyzdžiui: „Jis yra mano gyvenimo vyras“, „Jo niekas ir niekada taip nemylės, kaip aš“, „Niekada  ir nieko gyvenime taip nemylėjau, kaip jį“ ir panašiai.

Tuo tarpu vyrus, praėjus keliems mėnesiams po pradinio endorfinų ir serotonino kiekio padidėjimo kraujyje, užplūsta adrenalinas! Prasideda beprotybės laikotarpis vardan meilės – skuboti, rizikingi, bet dažnai gražūs ir pasiaukojantys veiksmai, kuriais siekiama galutinio moters užkariavimo.

Padidėjusio adrenalino kiekio laikotarpis trunka 2–3 metus.

Po gana ilgo adrenalino dominavimo prasideda paskutinis įsimylėjimo etapas, kurio hormonai yra oksitocinas ir dopaminas.

Šiame etape euforija ir beprotiški žygdarbiai negrįžtamai atsitraukia į praeitį, o juos pakeičia ramybės ir komforto jausmas mylimosios / mylimojo kompanijoje. (Suprantama, šiuo atveju turima omeny, kai meilė būna abipusė). Žmonės vis labiau prisiriša vienas prie kito ir, žinoma, svarbų vaidmenį tame vaidina intymūs santykiai. Bet kokio pobūdžio meilės ir ypač seksualinio artumo metu abu partneriai aktyviai gamina oksitocino hormoną.

Ir viskas būtų gerai, bet moters šio hormono koncentracija yra kelis kartus didesnė nei vyro, o tai reiškia, kad ji turi daug kartų didesnę tikimybę tapti priklausoma nuo įsimylėjimo ir visiškai į tai pasinerti.

Biochemijos požiūriu, tai yra paskutinis įsimylėjimo etapas, ir, teoriškai, jis gali trukti visą gyvenimą, sklandžiai virstant meilės būsena.

Beje, šis cheminis procesas gali  pasikartoti  vėl ir vėl.  Tai yra visas šis simptomų kompleksas (arba jų dalis) gali vėl pasikartoti „perėjus“ į naują partnerį, kai dabartinė meilė išblėsta.

Nors įsimylėjimo  mechanizmas gali ne vieną ir palaužti ar pražudyti, bet ko gero šio hormoninio koktelio  neatsisakytų daugelis ir pakartotų ne vieną kartą.