Mišri veido mimika būdinga ir kitoms panašioms šypsenoms, kurios gali išreikšti glostančią panieką, maloniai kutenančią baimę ar saldų liūdesį. Archyvo nuotrauka

Ar tai šypsena? Ar kas nors kitokio? Kas gali būti lengviau nei šypsena?  Dauguma galvoja, kad jei žmogus šypsosi, tai reiškia, kad  jis jaučiasi gerai. Deja, ne visada taip. Po šypsena slepiasi įvairiausių emocijų, o tik šeši iš 19 egzistuojančių šypsenos tipų rodo gerą nuotaiką. Taigi, kodėl mes šypsomės, jei mūsų širdyse yra visiškai kitokie jausmai? – rašo bbc.com.

 

Nuoširdi šypsena atsiranda veide, kai ką nors nuveikiame savo gerovei

1924 metais Minesotos universiteto studentas Carney Landis eksperimentavo su grupe klasės draugų, profesorių ir pacientų psichiatrijos klinikoje (tarp jų buvo ir 13 metų berniukas).

Norėdamas sukurti atsipalaidavusią atmosferą, Landis persirengė, paslėpė laboratorinę įrangą, uždengė langus ir pakabino paveikslus ant sienų. Po to jis nusprendė atkreipti dėmesį į veido išraiškų vaidmenį, išreiškiant įvairias emocijas, tokias kaip skausmas ar šokas. Dėl to jis buvo pasirengęs įsitikinti, kad eksperimento dalyviai tikrai juos patyrė.

Landis pasodino eksperimento dalyvius į patogias kėdes, o paskui nubrėžė mimikos linijas ant jų veidų, kad geriau matytų grimasas, kurias išreiškė jo eksperimentuojami žmonės.

Tris valandas jis fiksavo eksperimento dalyvių emocijas, paversdamas juos keistų, o kartais ir nemalonių pokštų objektais. Pavyzdžiui, po kėde netikėtai sprogo fejerverkai, tada jie buvo pakratyti elektros srove, kol čiupinėjo po kėde kibirą slidžių varlių.

Prie viso to Landis atnešė gyvą baltą žiurkę ir paprašė nupjauti jai galvą. Tokie metodai, žinoma, pažeidė bet kokias mokslinės etikos normas, tačiau jo tyrimų rezultatai įspūdingi. Net ir žiauriausių eksperimentų metu tipiškiausia žmonių reakcija buvo ne ašaros ar pyktis, o… šypsena.

Kaip tai galima paaiškinti? Nors Vakarų kultūroje dominuoja šypsenos, bet ne visos jos reiškia džiaugsmą ir laimę.

Bet retas susimąsto kad šypsena gali būti tik reflekso lygyje. Šypsomės iš televizorių ekranų, reklaminių stendų, knygų „Kaip tapti laimingu per 10 dienų“ viršelių ir taip toliau. Besišypsantys žmonės daro mums gerą įspūdį ir atrodo draugiškesni.

Tačiau viskas nėra taip paprasta. Iš 19 esamų šypsenos tipų tik šeši rodo gerą nuotaiką.

Likusieji atspindi daugybę nemalonių jausmų – sumišimą, nepatogumą, baimę ir net kančią. Šypsena gali išreikšti panieką, pyktį ir nepasitikėjimą. Už jos stengiamės paslėpti sumaištį arba tai, kad meluojame.

Nuoširdi džiaugsminga šypsena atsiranda veide, kai ką nors nuveikiame savo gerovei. Tai išreiškia pasitenkinimo jausmą. Tačiau kitų tipų šypsenos perduoda visiškai skirtingą informaciją.

„Kai kurios šypsenos atsirado kaip būdas parodyti, kad mes nekeliame grėsmės ir esame pasiryžę bendradarbiauti, kad šioje situacijoje esame stipresni už savo oponentus“, – pabrėžė Viskonsino universiteto psichologė Madison.

Anot jos, mandagi šypsena reiškia, kad esame pasiruošę laikytis taisyklių. Tačiau tai taip pat gali būti veiksmingas būdas manipuliuoti kitais žmonėmis, būdas atitraukti juos nuo supratimo, kokie yra tikrieji mūsų jausmai. Trumpai tariant: dažniausiai šis universalus laimės simbolis naudojamas kaip kaukė.

Pirmuosius bandymus iššifruoti visas įmanomas šypsenos reikšmes XIX amžiuje atliko prancūzų fiziologas Guillaume‘as Duchenne‘as. Mokslininkas griebėsi veido raumenų stimuliavimo, padedant  elektros iškrovai. Kadangi tokia procedūra buvo labai skausminga, tačiau Duchenne‘ui pasisekė. Atsitiktinai jo žinioje buvo pacientas iš vienos Paryžiaus klinikos, kurio veidas nejautė skausmo. Gydytojas su juo atliko daugybę eksperimentų, jungdamas elektrodus prie įvairių raumenų ir gaudamas įvairias grimasas. Iš viso Duchenne‘as užfiksavo 60 veido išraiškų, kurių kiekviena buvo atsakinga už atskirą veido raumenų grupę.

Vienoje iš Duchenne‘o  darytų nuotraukų matyti, kaip vargšas eksperimento dalyvis plačiai šypsosi bedantė burna ir atrodo visiškai, idiotiškai laimingas.

Ši veido išraiška vėliau buvo pavadinta: „Duchenne‘o šypsena“ – nuoširdi šypsena, išreiškianti malonumą ir nesudėtingą laimę. Jo skiriamasis bruožas – būdingos raukšlės akių kampučiuose, vadinamosios žąsų pėdutės.

 

Darvinas tikėjo, kad veido išraiškos yra instinktyvios

Popiežius Pranciškus į Vatikano kultūrą įnešė Lotynų Amerikos šypsenų ir argentinietiško gudrumo

„Tačiau mokslininkai nustatė, kad kai kuriose kultūrose nuoširdžią šypseną nebūtinai turi lydėti žąsų kojelės“, – pabrėžė profesorius Niedenthalas.

Ir čia mes prieiname prie klausimo, kuris užvaldė mokslininkų protus – nuo ​​Darvino iki Freudo. Ar mūsų veido išraiška instinktyvi ir universali visiems žmonėms, ar tai priklauso nuo kultūros ir auklėjimo?

Nepaisant to, kad nuoširdi šypsena dabar laikoma natūraliausia, kai kurie mokslininkai mano, kad iš tikrųjų jos šaknys glūdi visiškai kitokią reikšmę turinčiose veido išraiškose. Kai ką šiuo klausimu buvo galima išsiaiškinti  stebint beždžiones.

„Kai šimpanzės patiria baimę, jos rodo dantis išsišiepusios“, – aiškino Birmingamo universiteto primatologė Zanna Clay. – Tai yra paklusnumo išraiška, kurią šimpanzės naudoja dominuojančių grupės narių akivaizdoje.

Anot jos, nors dažniausiai nesiejame besišypsančio žmogaus veido su pavojaus jausmu, yra daug įrodymų, kad būtent iš tokių įžūlių veido išraiškų kilo nuoširdi šypsena. Pavyzdžiui, vaikams plati šypsena gali reikšti ir malonumą, ir skausmą. O vyrai, kaip parodė tyrimai, dažniau šypsosi aukštesnį statusą turinčių žmonių akivaizdoje.

Darvinas tikėjo, kad veido išraiškos yra instinktyvios ir iš pradžių atlieka gana praktiškas funkcijas. Pavyzdžiui, kai žmogus nustebęs pakelia antakius, tai padidina jo regėjimo lauką. O tai, be abejo, padėjo mūsų protėviams pamatyti pasaloje tūnantį plėšrūną. „Plati šypsena rodo pasirengimą gintis ir įkąsti‘, – tvirtino mokslininkė.

Norėdamas įrodyti savo teoriją, pažįstamiems parodė skirtingos veido išraiškos žmonių nuotraukas, kurias padarė Duchenne‘as. Visi 20 eksperimento dalyvių tiksliai ir vieningai identifikavo emocijas 11 nuotraukų – nuo ​​malonumo iki baimės, nuo liūdesio iki nuostabos.

Taigi Duchenne‘as padarė išvadą, kad skirtingų tautybių žmonių emocijos išreiškiamos naudojant universalias veido išraiškas. Tačiau jei, tarkim, buvęs olimpinis čempionas užėmė antrąją vietą,  akys išduoda liūdesį, nepaisant plačios šypsenos

Dabar žinome, kad šypsena iš tiesų atsiranda instinktyviai, o ne tik tada, kai patiriame malonumą.

Šiek tiek asimetriškas lūpų išlinkimas su gilaus liūdesio išraiška akyse – tai nelaiminga, niūri šypsena, bylojanti: „Sukask dantis ir ištverk“.

Tyrėjai atrado tokio tipo šypseną naudodami paslėptas kameras, kai buvo filmuojami žmonės, žiūrintys siaubingas smurto scenas filmuose. Taip pat pacientus, sergančius depresija. Tokia šypsena yra socialiai priimtinas būdas parodyti, kad žmogus yra liūdnas ar įskaudintas.

2009 metais San Francisko universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad ši veido išraiška yra užprogramuota mūsų DNR. Išanalizavę daugiau nei 4800 olimpinių ir parolimpinių sportininkų fotografijų, paaiškėjo, kad tokia šypsena, paprastai, atsirasdavo paskutinę akimirką nugalėtojui pralaimėjus. Įdomu tai, kad nuo gimimo neregiai sportininkai turėjo tokią pačią veido išraišką.

Dabartinė nuoširdi šypsena ne visada buvo madinga. Pavyzdžiui, XVII amžiuje buvo laikoma nepadoru atvirai reikšti savo emocijas. Šypsotis ir rodyti dantis buvo plebėjų ženklas.

„Šypsenos revoliucija“ įvyko tik po šimtmečio, kai prancūzų aristokratai, besimėgaujantys gyvenimu naujai atidarytose kavinėse, grąžino madai linksmą išraišką.

Tačiau daugelyje šalių reikšmingų pokyčių šioje etiketo srityje neįvyko. Pavyzdžiui, iki šiol gaus gerai žinomas posakis: „Juoktis be priežasties – kvailio požymis“.

Tuo tarpu Norvegijos vyriausybės išleistame užsienio darbuotojų vadove pažymima, kad gyvenate Norvegijoje pakankamai ilgai, jei gatve einantį besišypsantį nepažįstamąjį supainiosite su a) girtu, b) bepročiu, c) amerikiečiu turistu.

Kaip manote, ar nenuoširdumas gali padėti jūsų karjerai?

„Sulaikydami šypseną mes patraukiame burnos kampučius žemyn arba sučiaupiame lūpas taip, tarsi sakytume: „Aš neturėčiau šypsotis“, – aiškina Pitsburgo universiteto kognityvinė psichologė Zara Ambadar.

 

Nejaukiai šypsodamasis žmogus dažnai pakreipia galvą žemyn

Tai paaiškina, kodėl Japonijoje, kur laikomasi etiketo viešai sulaikyti emocijas, įprasta šypsotis akimis. Įdomu tai, kad japonai net šypsenėlėse šypseną žymi kitaip: ^ _ ^ vietoj to, prie ko esame įpratę :).

Noras šypsotis gali būti universalus, tačiau ar šypsena tinkama ir kaip ją interpretuoti priklauso nuo kultūros taisyklių ir normų.

Pavyzdžiui, sugniuždyta šypsena. Tai labai panašu į santūrią šypseną, tačiau dažniausiai ją lydi paraudimas ir prieš tai galimai atsiradusi nepatogi padėtis. Nejaukiai šypsodamasis žmogus dažnai pakreipia galvą žemyn ir šiek tiek į kairę.

Pareigingai apgailestaujanti šypsena. Šią šypseną jums dovanoja prekybos centro darbuotojai, kurie, stovintiems eilėje, maloniai praneša, kad „jiems pietų pertrauka ir daugiau nebeaptarnaus“. Arba viešbučio registratorė, kuri atvykėliui paaiškina, kad laisvų kambarių atsiras ne anksčiau kaip po savaitės. Ši šypsena skirta sušvelninti nemalonią žinią klientui. Jai būdinga šiek tiek pakelta apatinė lūpa ir šiek tiek pakreipta galva į šoną. Toks šypsenos tipas tikriausiai mus erzina labiau nei kitus, nes nevalingai irgi nusišypsome, nors džiaugsmui nėra jokios priežasties.

Pareigos ir apgailestavimo šypsena yra labai panaši į kitas tris, naudojamas kitomis aplinkybėmis.

Nuolankios šypsenos būdingos tiems, kurie tapo išmoktos šypsenos aukomis. Tai yra veiduose atsispindi nuolankumas. Suderinto atsakymo šypsena rodo, kad susitarimas pasiektas. Ir galiausiai – klausytojo šypsena, dažniausiai lydima garsų („uh-huh“), pabrėžianti dėmesį pokalbiui, taip pat dažni linktelėjimai.

Dar viena dviprasmiška veido išraiška, kurioje galima aptikti pasibjaurėjimą, pasipiktinimą ir panieką – skirtingomis proporcijomis. Paniekinantis išsišiepimas labai panašus į nuoširdų, tačiau lūpų kampučiai dažniausiai būna suspausti.

Rytų šalių kultūroje, kuri mažiau nukreipta į individo poreikių tenkinimą, bet kokios neigiamos emocijos slepiasi po mandagia šypsena.

„Mano gimtojoje šalyje Indonezijoje pyktis laikomas nepriimtina emocija, todėl kuo žmonės piktesni, tuo daugiau šypsosi“, – sako Zara Ambadar.

Piktavališka šypsena ir kraupi šypsena tapo klasikinių siaubo filmų piktadarių bruožu.

Dėl akivaizdžių priežasčių tokia emocija kaip džiaugsmas dėl kito nesėkmės turi būti paslėpta. Tačiau tai ne visada lengva padaryti.

„Jei žmogus yra tikras, kad jo nemato, jis džiaugiasi plačia, džiaugsminga šypsena, –  sako Ciuricho universiteto psichologė Jennifer Hoffman. – Tačiau kai jie į mus žiūri, mes stengiamės paslėpti pasididžiavimą, vaizduodami savo veiduose pasipiktinimą. Rezultatas – gana šiurpi šypsena, tapusi klasikinių siaubo filmų piktadarių bruožu“.

Mišri veido mimika būdinga ir kitoms panašioms šypsenoms, kurios gali išreikšti glostančią panieką, maloniai kutenančią baimę ar saldų liūdesį.

Netikra šypsena lydi pasisveikinimą ir mandagų atsakymą „Viskas gerai“, kai slepiame tikruosius jausmus.

2013 metais atliktas tyrimas rodo, kad šypsena yra universalus būdas padaryti save patraukliu, todėl jei nusišypsosite savo atspindžiui  parduotuvės veidrodyje, labiau tikėtina, kad pirksite tai, ką pamatėte.

Šypsena suteikia žodžiams daugiau nuoširdumo, kai žmonės sako netiesą. Amerikiečių komikas Keene‘as Hubbardas juokavo: „Jei nematei savo žmonos, besišypsančios kelių policininkui, nematei jos žaviausios šypsenos“.

Bet kaip suprasti, kad nuoširdžiai  kiti jums šypsosi? Jei šypsena nenuoširdi, ji gali būti per staigi arba, priešingai, ištempta. Tai atrodo nenatūraliai ir nesuderinama su tuo, apie ką kalbama.

Atvira šypsena yra daugiau nei tik primerkus akis ir rodant dantis.

Bet kokia šypsenų klasifikacija būtų neišsami be garsiosios Monos Lizos šypsenos.

Nepaisant visų paslapčių, susijusių su šiuo Leonardo da Vinci kūriniu, nebuvo sunku nustatyti Monos Lizos šypsenos prasmę. Psichologai jau seniai padarė išvadą, kad tai moteriškas koketavimas ir flirtavimas patraukliausia ir nekalčiausia forma.

Jo modelis Lisa Giocondo, matyt, sėdėjo šypsodamasi ir žiūrėjo į tolį, bet paskui slapta žvilgtelėjo į menininko pusę ir užfiksavo šią išraišką – trumpalaike šypsena, žaisminga ir susigėdusi.

 

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą