sniegopilys.lt
„Aš esu mergaitė“, – į kamerą sako mažas berniukas. – Kas tau taip sakė? – klausia tėvas. Sūnus atsako: „Mamytė. Ji mane aprengia suknelėmis, nulakuoja nagus ir sako, kad esu mergina“. Vaizdo įrašo herojui filmavimo metu yra tik treji metai. Po kelerių metų šis vaizdo įrašas bus išplatintas socialiniuose tinkluose, didžiausių Amerikos televizijos kanalų programose ir taps įrodymu teismo procese. Septynerių metų teksasiečio Jameso Youngerio atvejis, kurį jo mama laiko mergaite, 2019 metais tapo dar vieno skandalo, suskaldžiusio Amerikos visuomenę, priežastimi. Kodėl vaikai vis dažniau nusprendžia pakeisti lytį ir kaip, o svarbiausia – kodėl suaugusieji skatina tokį sprendimą?
Motina pradėjo vadinti sūnų moterišku vardu, rengti sukneles
Jameso tėvai išsiskyrė, kai jis ir vienerių metų brolis Jude‘as buvo dar maži. Vaikų globa buvo padalinta tėvui Jeffrey Youngeriui ir motinai terapeutei Annei Georgulas. Konfliktas tarp jų prasidėjo po to, kai motina nusprendė, kad Jamesą kankina lyčių disforija – tai yra, kad jo fiziologinė lytis neatitinka vidinių jausmų, o iš tikrųjų sūnus laiko save mergaite.
Pasak Anne‘s Georgulas, ji pirmą kartą apie tai pagalvojo, kai berniukas „McDonald‘s“ pasirinko mergaitišką žaislą. Tada ji ėmė pastebėti, kad vaikui patinka mėgstami mergaitiški animacinių filmų personažai, o žaidimuose jis kartais prisiima jų vaidmenį. Ji konsultavosi su keliais kolegomis ir kartu jie priėjo prie išvados, kad Jamesas tikrai nori būti mergaite. Po to Anne pradėjo vadinti sūnų moterišku vardu, rengti sukneles, taip pat ir į mokyklą, ir kitais būdais parodyti, kad ji priima jo tapatybę, kuri nesutampa su jo biologine lytimi.
Tuo tarpu berniuko tėvas manė, kad motina vaikui primetė tokį sprendimą, bet jis neįstengė įtikinti savo buvusios žmonos persvarstyti požiūrį į sūnaus auginimą. Todėl Jeffrey surengė plačią viešą kampaniją „Man rūpi mano sūnaus Jameso interesai“, specialiai tam reikalui sukurtoje „Save James“ svetainėje.
„Būdamas su manimi, jis nerodo jokio ženklo, kad nori būti mergaite, nors ir turi pasirinkimą“, rašo Jeffrey. Jis pabrėžė, kad jei berniukas galiausiai pereis į terapiją, kuri sustabdys brendimą, jis praras tai, apie ką dar nesugeba rimtai pagalvoti – galimybę susilaukti vaikų. Būtent motinos sprendimai būtų nuvedę į hormonų terapiją. Tačiau Jeffrey pavyko šį reikalą paviešinti didžiausioje žiniasklaidoje ir sulaukė konservatyvių amerikiečių palaikymą. Ir ne tik visuomenės – jo „Facebook‘o“ grupė surinko daugiau nei 25 tūkstančius abonentų – bet ir finansinės: jam buvo suaukota apie 45 tūkstančius JAV dolerių už bylinėjimąsi.
„Šie tėvai negali susitarti net dėl to, kokios lyties jų vaikas yra“, – bylą komentavo Jeffo Youngerio pusėje atstovavęs advokatas. Teismas atsižvelgė į visus liudininkų liudijimus, įskaitant kaimynus ir bažnyčios, kurioje lankosi šeima, parapijiečius. Kaimynai pasakojo, kad Jamesas elgėsi kaip stereotipiškas berniukas, bet skundėsi, kad motina neleido jam trumpai kirpti plaukų. Kai Anne per Heloviną aprengė savo sūnų princesės kostiumu, jis pasislėpė kamputyje ir apsiverkė.
Vis dėlto buvo priimtas sprendimas vaiko motinos naudai – 11 iš 12 prisiekusiųjų nusprendė, kad globa ir visi sprendimai dėl tolesnės jo lyties terapijos turėtų būti patikėti tik jai. Dėl to konservatyvioje žiniasklaidoje kilo pasipiktinimo audra, tačiau ji truko neilgai. Teisėjas nesutiko su prisiekusiųjų nuosprendžiu ir nusprendė, kad sprendimus dėl Jameso ateities turėtų prisiimti abu tėvai. Be to, ji buvusiems sutuoktiniams įvedė vadinamąją tylos taisyklę – uždraudė jiems viešai kalbėti šia tema.
Tėvams, nusistačiusiems prieš lyties keitimą, atimta teisė spręsti medicinines vaiko problemas
Prieš naujuosius 2020 metų JAV prezidento rinkimus demokratų kandidatai parodė, kaip jie bjaurisi DonaldoTrumpo politika. Po vieną jie siūlė pažangias naujoves. Tarp jų – jaunų translyčių asmenų teisių apsaugą. Pavyzdžiui, viena mergaitė atėjo į viešą pokalbį su senatore Elizabeth Warren ir jai prisistatė „devynerių metų translyte amerikiete“. Kai mergaitė paklausė, ar galimas demokratų prezidentas pasirūpins tokiais kaip jis, Warren atsakė tvirtai ir teigiamai. Anot jos, būdamas prie valstybės vairo, jis elgsis visiškai kitaip nei D.Trumpas: užtikrins „kiekvieno tokio asmens“ teises ir saugumą.
Amerikos pediatrų kolegijos vadovė dr. Michelle Cretella vienam žinomam amerikiečių leidiniui pasakojo apie savo darbo su tokiomis šeimomis patirtį: iš septynių atvejų, su kuriais ji susidūrė 2016–2017 metais, šeši jų buvo susiję su paauglėmis, kurioms diagnozuota lyties disforija. Visi teisminiai ginčai, apie kuriuos kalbėjo Cretella, baigėsi tuo pačiu: tėvui, kuris buvo prieš lyties keitimą, buvo atimta teisė spręsti medicinines vaiko problemas.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) sprendimu nuo 2019 metų lyčių disforija nelaikoma psichikos sutrikimu. Pažangos šalininkai įsitikinę, kad medicina yra jų pusėje, o tėvai, kurie nepalaiko vaikų translyčių polinkių, yra atsilikę, nes tai prieštarauja mokslo faktams. Jie mano, kad reikia skatinti paauglius tyrinėti lyčių struktūrą ir, prireikus, nuo tam tikro amžiaus (dažnai iki 18 metų) paskirti brendimą blokuojančius hormonus, kad po to galėtų chirurginiu būdu pakeisti pagrindines lytines savybes ir pašalinti antrinius.
Skleisdami savo idėjas, aktyvistai susiduria ne tik su teisėjais ir nepilnamečių reikalų pareigūnais. Jie moko translyčių užsiėmimų ikimokyklinio amžiaus vaikams ir organizuoja specialias pamainas vasaros stovykloje, kur vaikai gali išsireikšti taip, kaip nori, nebijodami teismo ir pašaipų. Jų tapatumas, idėja apie save, kaip „gimusį netinkamame kūne“, laikoma pagrindine fiziologijos atžvilgiu.
Pradėjo atvirkštinį procesą – norėjo vėl tapti vyru
Medicinos tyrimai translyčių asmenų srityje buvo pradėti dar prieš kelis dešimtmečius. Iš pradžių jie buvo nukreipti daugiausia į vaikų, neturinčių galimybės tapti visaverčiais vyrais ir moterimis dėl lyties disforijos, socializacijos problemą.
Kanadiečio Davido Ramerio atvejis yra pripažintas išskirtiniu. Praėjusiame amžiuje tai aprašė tuomet garsus Naujosios Zelandijos gydytojas Johnas Money. 1965 metais Ramerio šeimoje gimė dvyniai, kurie buvo pavadinti Bruce‘u ir Brianu. Dėl gydytojų kaltės apipjaustymo metu tuomet šešių mėnesių Bruce‘ui buvo labai pažeisti lytiniai organai. Tėvai nežinojo, kaip auginti suluošintą vaiką, todėl kreipėsi į kitus, ieškodami patarimų ir pagalbos. Taip sužinojo apie galimybę pakeisti vaiko lytį hormonų ir chirurgijos pagalba.
Taip dvejų metų Bruce‘as tapo Brenda, jam buvo duoti hormonai ir auginta kaip mergaitė – vilkėjo sukneles, pirko jam lėles.
Bet 1997 metais paaiškėjo, kad būdama 14 metų „Brenda“ atsisakė vartoti estrogeną ir pareikalavo paaiškinimo iš savo tėvų. „Kai viskas staiga paaiškėjo, aš supratau, kas ir koks esu“, – sakė vyras, vėliau pasivadinęs Deividu.
Jis nekaltino tėvų dėl jų sprendimo, tačiau pradėjo atvirkštinį procesą – norėjo tapti vyru. Jam buvo taikoma hormoninė terapija ir atlikta daugybė operacijų. Deividas dalyvavo keliose televizijos laidose, kalbėdamas apie savo nepavydėtiną likimą ir tapo knygos bendraautoriumi. Būdamas 25-erių jis net vedė moterį su trimis vaikais, kuriuos įsivaikino. Bet jis ir toliau kentėjo nuo depresijos, o sulaukęs 39 metų negalėjo ištverti gyvenimo išbandymų ir nusižudė.
Būtent šio rezultato bijo ankstyvos lyties pokyčių priešininkai – jauni translyčiai žmonės, tapę nevaisingais dėl hormoninės terapijos ir kuriems neįmanoma grįžti prie ankstesnio seksualinio vystymosi.
Kitas veiksnys taip pat yra svarbus: net jei lytį keičiantis asmuo yra draugiškoje aplinkoje, kur nėra smerkiamas ar niekinamas, jam sunkiau bendrauti su žmonėmis ir susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Net Kanadoje, kur, apklausos duomenimis, 87 proc. gyventojai netolerantiški translyčiams žmonėms.
Konservatyvioji žiniasklaida, nušviesdama problemą, dažnai remiasi 2014 metais atliktu tyrimu, kurio autoriai ištyrė daug vaikų lyties disforijos atvejų ir padarė išvadą, kad šis reiškinys dažnai yra laikinas. Skirtingai nuo translyčių suaugusiųjų, kurie dažnai negali atsikratyti jausmo būti kažkieno kūne, dauguma vaikų – 73–88 proc. mergaičių ir 77–94 proc. berniukų nepranešė apie tokias problemas kaip suaugę. Tyrimo autoriai pabrėžė, kad dauguma tų, kurie vaikystėje stebėjo lyties disforiją, galiausiai buvo homoseksualūs.
Todėl daugelis ekspertų siūlo tėvams, kurių vaikai nepriima savo lyties, laikytis pastabios pozicijos – nesikišti į natūralų vaiko vystymąsi ir įsitikinti, ar toks elgesys išlieka ateityje.
Būtent taip, nedrausdamas, bet ir neskatindamas, Jeffrey Youngeris norėjo užauginti savo sūnų, tačiau Jameso mama į šį klausimą žvelgia progresyviau.
Ne visi translyčiai žmonės, sulaukę pilnametystės, džiaugiasi savo sprendimu
Ir savo pozicija Anne Georgulas nėra viena: ne tik aktyvistai ir politikai, bet ir daugelis mokslininkų, svarstančių lyčių klausimus, pastaraisiais metais yra linkę manyti, kad geriausias būdas kovoti su vaikų disforija yra palaikyti juos viskuo. Jungtinėse Amerikos Valstijose atsiranda vis daugiau klinikų, kurios yra pasirengusios skirti hormonus pačioje pereinamojo amžiaus pradžioje ir atlieka visavertes chirurgines operacijas nuo 15 metų. Tokių paslaugų paklausa pastaraisiais metais smarkiai išaugo ir toliau auga.
Beje, ne tik tie, kurie gailisi pasikeitę lytį, bet ir tie, kurie patenkinti savo pasirinkimu, atvirai kalba apie savo patirtį. Populiarių tinklaraštininkų pavyzdys tikrai įkvepia jų sekėjus, tačiau net ir tokios kaip translytė moteris Blair White, mananti, kad jos „lyties pakeitimas“ yra teisingas sprendimas, ne visada palaiko hormonų terapiją vaikystėje. Tiesa, pasak Blair, paprastai nėra priimta apie tai kalbėti transvestitų aplinkoje, bet dauguma nesutinka su jos nuomone.
„Mes teisūs, neleisdami vaikams pasidaryti tatuiruočių ir auskarų. Tad kodėl mes esame pasirengę leisti jiems kardinaliai pakeisti savo fiziologiją visam gyvenimui? Ne visi translyčiai žmonės, sulaukę pilnametystės, džiaugiasi savo sprendimu. Kaip galima tikėtis, kad paaugliai pasirinks pagrįstus sprendimus?“, – teigė Blair White.
Naujo požiūrio į lytį šalininkai mano, kad tai neapsiriboja dviem ar net trimis variantais. Jų nuomone, lytis yra „spektras“ arba „laukas“, kuriame kiekvienas gali laisvai pasirinkti savo vietą (arba nesirinkti nė vienos), užuot tenkinę visuomenės lūkesčius. Šiai nuomonei pritaria daugiau nei pusė jaunų amerikiečių, kurių daugelis jau tapo tėvais. Kai kuriais atvejais jie sąmoningai neprimeta vaikams vyriškos ar moteriškos lyties.
Progresyvūs gydytojai paprastai žino ir apie operaciją išgyvenusių žmonių nusivylimą, ir apie nykstančią lyties disforiją su amžiumi. Tačiau jie yra tikri, kad laikui bėgant poreikis nustatyti lytį išnyks, o tai reiškia, kad nereikės gailėtis ir mėginti „susigrąžinti“ anksčiau turėtą lytį. Pasak translyčių gydytojų Ericos Anderson, nereikėtų iš vaikų reikalauti paklusti visuomenei. „Mes turime mokyti visuomenę naujų normų“, – sakė ji. Ir šis požiūris į šią problemą tampa vis populiaresnis Vakaruose.
Nuotr. „Save James“ ir „Facebook“
