sniegopilys.lt
„Mona Liza“, dar vadinama Džokonda, yra Leonardo da Vinci tapytas bene garsiausias paveikslas pasaulyje. Nedaug žmonių žino, kas padarė tai labiausiai atpažįstamu Renesanso meno kūriniu. Šiandien Mona Liza vadinama Luvro karūnos brangakmeniu, kurios dėka 2019 metais Paryžiaus muziejų aplankė apie 10 mln. žmonių.
Pablo Picasso tapo įtariamuoju
Nepaisant to, kad daugelis kritikų „Monos Lizos“ nelaiko geriausiu Leonardo da Vinci kūriniu, paveikslas yra puikus XVI amžiaus renesanso tapybos pavyzdys. Prieš daugiau nei 100 metų apie „Moną Lizą“ pasklido žinia visuose tarptautiniuose laikraščiuose, nes vieną dieną ji dingo nuo Paryžiaus Luvro sienos.
1911 metais rugpjūčio 21 d. „Mona Liza“ buvo pavogta iš Carré salono Luvre. Vietinis menininkas atvyko į muziejų pasigrožėti Da Vinci darbais ir pirmasis atrado keturis tuščius metalinius kaiščius, kuriuose anksčiau buvo laikomas portretas. Jis įspėjo saugos tarnybą, kuri savo ruožtu perdavė informaciją žiniasklaidai. Tyrimas truko 2 metus, bet nesėkmingai. Tam tikru momentu tyrimo metu menininkai Pablo Picasso ir Guillaume’as Apollinaire‘as buvo laikomi įtariamaisiais, kurie gali būti suinteresuoti pavogti paveikslą. Guillaume’as Apollinaire‘as net buvo suimtas ir apklaustas, bet vėliau paleistas. Po 2 metų be jokių patikimų įrodymų tyrimas atsidūrė aklavietėje.
Vieną 1913-ųjų dieną kolekcininkas iš Florencijos sulaukė viliojančio pasiūlymo. Leonardo Vincenzo vardu prisistatęs vyras (vėliau paaiškėjo, kad jo tikrasis vardas – Vincenzo Perrugia) parašė meno prekeiviui Alfredo Geri ir pasiūlė jam nupirkti paveikslą „Mona Liza“ už milžinišką tuo metu 500 tūkst. lirų sumą. Geri priėmė pasiūlymą, o Vincenzo, atsainiai įsikišęs paveikslą į savo krepšį, nuvažiavo traukiniu į Florenciją. Atvykęs į miestą jis įsiregistravo viešbučio kambaryje (vėliau viešbutis pakeitė pavadinimą į „Gioconda Hotel“) ir susitiko su Geri. Prekiautojas įtikino Vincenzo palikti „Moną Lizą“ nakčiai savo galerijoje, o tada iškvietė policiją.
Kaip galėjo atsitikti, kad paprastas žmogus įvykdė vieną didžiausių XX amžiaus meno vagysčių?
Daugelis šaltinių nurodo, kad 1911 m. rugpjūčio 20 d. Vincenzo Perrugia tuo metu dirbo Luvre darbininku, pasislėpė vienoje iš muziejaus techninių patalpų ir pavogė paveikslą. Tačiau, remiantis šio vyro apklausa Florencijoje, iškart po jo sulaikymo, jis į muziejų pateko tik rugpjūčio 21 d., apie 7 val. ryte pro avarines duris, kuriomis paprastai naudojasi Luvro darbuotojai. Jis sakė vilkėjęs vieną iš baltų darbo chalatų, kuriuos dažniausiai dėvi muziejaus darbuotojai, ir nesiskiria nuo kitų darbuotojų. Kai Carré salonas, kuriame kabėjo „Mona Liza“, ištuštėjo, Perrugia nuėmė paveikslą nuo keturių geležinių kaiščių, kuriais jis buvo pritvirtintas prie sienos, ir nunešė ant artimiausių aptarnavimo kopėčių. Ten jis nuėmė stiklą ir rėmą. Kai kurie šaltiniai rodo, kad Perrugia paveikslą paslėpė po savo chalatu. Tai mažai tikėtina, nes vyras buvo tik 160 cm ūgio, o „Mona Liza“ – 53 cm × 77 cm, tad paveikslas vargu ar tilptų po tokio ūgio žmogaus chalatu. Perrugia tų dienų įvykių gerai neprisiminė, bet jam atrodė, kad jis nusivilko chalatą, apvyniojo paveikslą, pasikišo po pažastimi ir išėjo iš Luvro muziejaus pro personalo duris.
Praėjo 24 valandos, kol Luvro darbuotojai pastebėjo, kad „Mona Liza“ dingo. Nuo sienos dažnai būdavo nuimamos nuotraukos, atliekami restauravimo darbai, tad Džokondos nebuvimas niekam neužkliuvo.
„Luvre buvo daugiau nei 400 kambarių, tačiau naktimis budėjo tik 200 sargybinių ar dar mažiau, – sakė nusikaltimo tyrimui vadovavęs vienas pareigūnų. Signalizacijos nebuvo. Luvras tais metais nebuvo pakankamai apsaugotas. Kaip ir dauguma muziejų“.
Maždaug dvejus metus paveikslą laikė skrynioje, o po to Perrugia su juo grįžo į Italiją. Kurį laiką jis laikė „Moną Lizą“ savo bute Florencijoje.
Savanaudiškus vyro ketinimus patvirtino ir jo laiškai tėvui
Kai italą sulaikė policija, jis pasakė, kad „Moną Lizą“ pavogė norėdamas grąžinti ją į tėvynę Italiją. Jis klaidingai manė, kad „Giocondą“ pavogė prancūzai, ir jis tiesiog bandė paveikslą parsivežti namo. Perrugia teigė, kad nusikaltimą padarė dėl patriotinių priežasčių – norėjo grąžinti paveikslą, kad jis būtų rodomas Italijoje, „po to, kai jį pavogė Napoleonas“. Tikriausiai Perrugia nežinojo, kad „Mona Lizą“ į Prancūziją atvežė ne Napoleonas, o pats Leonardo da Vinci, kurį dirbti pakvietė Prancūzijos karalius Pranciškus I 1514 metais.
Perrugia savo bandymą parduoti paveikslą meno kūrinių supirkėjui paaiškino sakydamas, kad „tikėjosi atlygio už paveikslo grąžinimą“. Ekspertai teigia, kad jei „patriotizmas“ būtų tikrasis vagystės motyvas, Perrugia paveikslą būtų padovanojęs Italijos muziejui, o ne mėginęs pasipelnyti iš jo pardavimo.
Savanaudiškus vyro ketinimus patvirtino ir jo laiškai tėvui. 1911 metais gruodžio 22 d., praėjus keturiems mėnesiams po vagystės, jis rašė, kad Paryžius yra ta vieta, kur „aš uždirbsiu savo laimę ir pasipelnysiu vienu šūviu“. 1912 metais Perrugia rašė: „Noriu, kad gyventum ilgai ir mėgaukis prizu, kurį tavo sūnus ruošiasi gauti už tave ir už visą mūsų šeimą“.
Teismas iš dalies sutiko, kad Perrugia nusikaltimą padarė iš patriotinių paskatų. Nuosprendis buvo itin švelnus – „Monos Lizos“ vagis buvo nuteistas 1 metams ir 15 dienų kalėjimo. O paskui buvo paskelbtas didžiuliu Italijos patriotu, todėl iš įkalinimo vietos buvo paleistas po 7 mėnesių. Kai paveikslas buvo trumpai eksponuojamas Uffizi galerijoje Florencijoje, prieš gražinamas į Luvrą, jį pamatyti atėjo daugiau nei 1000 žmonių.
Išėjęs iš kalėjimo Vincenzo Peruggia Pirmojo pasaulinio karo metais toliau tarnavo Italijos kariuomenėje. Jis pateko į Austrijos-Vengrijos nelaisvę ir buvo laikomas karo belaisviu dvejus metus iki karo pabaigos. Po karo vedė ir susilaukė dukters. Vėliau Perugia grįžo į Prancūziją, kur dirbo tapytoju ir dekoratoriumi tikruoju vardu Pietro Perrugia. Jis mirė sulaukęs 44 metų, o jo „dėka“ „Mona Liza“ tapo žinomiausiu paveikslu pasaulyje.
„Jei būtų pavogtas kitas Leonardo da Vinci kūrinys, tai būtų garsiausias kūrinys pasaulyje, o ne „Mona Liza”, – sakė meno istorijos profesorius ir knygos „Monos Lizos vagystė“ autorius Noah Charney. – Taip, tai buvo labai geras genialaus menininko kūrinys, bet niekas šio paveikslo tikrai neišskyrė iš kitų, kol jis nebuvo pavogtas…“.
parengė Vytautė Jogailaitė
en.wikipedia.org nuotraukos
