Įsivaizduojamas draugas: kodėl suaugusieji mėgsta pliušinius žaislus?

Tikriausiai ne vienam iš jūsų teko girdėti, kad suaugusieji turi vieną ar net keletą žaislų, kuriems suteikia ir vardus.  Paaiškėjo, kad jie tapo  ir ištikimais kelionių draugais ir net pagalbininkais aerofobijos priepuolių metu.

Socialiniuose tinkluose skelbia savo žaislų nuotraukas

Ši istorija būtų keista, jei ji būtų vienintelė. Teko girdėti pasakojimą, kad moteris namuose turi pliušinį žaislą vardu Paršelis, ir visi jos draugai, kurie ateina aplankyti, privalo su juo pasisveikinti. Kita turi didžiulę pliušinę katę, su kuria visada miega.

Dar viena savo automobilyje laiko meškiuką, kuris taip pat turi vardą ir, kaip ji sako, „iš tikrųjų yra automobilio savininkas“. O dar viena turi juodą pliušinį varną, kuris aplankė daug šalių kartu su savo šeimininke ir netgi pasidarė tatuiruotę jo garbei. Nuo jų neatsilieka ir vyrai.

Svarbu pažymėti, kad visi šie žmonės yra nuo 22 iki 45 metų amžiaus, visi turi stabilias pajamas, karjerą ir asmeninį gyvenimą, ir jie akivaizdžiai nekenčia dėl vienatvės. Be to, ši tema nėra tabu: šie žmonės socialiniuose tinkluose skelbia šių žaislų nuotraukas, pasakoja juokingas istorijas apie juos ir įtraukia kitus į „spektaklį“.

Beje, tie dalykai nesvetimi ir įžymybėms,  patyrinėjus jų socialinius tinklus. Mariah Carey dievina pliušinius ėriukus, Johnny Deppas prisiekinėja savo meile Barbės lėlėms, o Anna Asti pritaria jo nuomonei. Taip pat žinoma, kad karalius Karolis III nuo vaikystės nesiskyrė su savo pliušiniu meškiuku.

Taigi redakcijos komanda iškėlė klausimą: „Kodėl mes, suaugusieji, dieviname pliušinius žaislus, prikeliame juos gyvybei ir taip nenorime su jais skirtis?“

Norėdami sužinoti daugiau ir nustatyti, kada toks elgesys yra normalus, o kada kelia nerimą, kreipėmės į psichologę Angelę Kazlauskienę, kuri (atsargiai!) daugiausia linkusi manyti, kad tai yra neabejotinas kidultizmo požymis.

• Kodėl suaugusieji mėgsta pliušinius žaislus?
• Mano nuomone, potraukis vaikų žaislams yra susijęs su bendra tendencija į suaugusiųjų infantilizmą, kai suaugusieji išlaiko vaikiškus bruožus ir nenoriai pradeda savarankišką gyvenimą bei prisiima atsakomybę. Yra netgi naujadaras, apibūdinantis šį terminą: „kidult“ arba suaugęs vaikas.

Vaikui žaislas dažnai tampa pereinamuoju objektu: jis pakeičia tėvus, padeda nusiraminti ir užmigti patiems. Štai kodėl daugelis vaikų turi mėgstamus žaislus.

Tiesą sakant, suaugus žaislas gali atlikti ir raminamąjį vaidmenį: per jį galite susisiekti su savo vidiniu vaiku, užmigdyti jį. Tarkime, jums liūdna ir apkabinate pliušinį meškiną ar pandą – jis didelis, malonus liesti ir suteikia šiltą jausmą, tarsi antklodė ar karšta arbata.

Daugelis žmonių taip pat pasiima žaislus į keliones arba laiko juos automobilyje. Ką tai reiškia?

Žaislas gali tapti talismanu ir „gyventi“ automobilyje, biure ar kelionėje su žmogumi. Toks pliušinis kompanionas gali įtvirtinti malonius prisiminimus ir emocijas. Pavyzdžiui, galite pasilikti žaislą iš vaikystės arba branginti dovaną. Tokiu atveju žmogus perkelia šiltus ir malonius prisiminimus bei asociacijas į žaislą, todėl jį laiko šalia.

• Kodėl žmonės suteikia žaislams vardus ir asmenybes?
• Šis procesas psichologiškai panašus į tai, kaip vaikas perkelia tėvystės bruožus į žaislą. Kol artimas suaugęs žmogus yra toli, žaislas tarnauja kaip simbolinis pakaitalas: gali jį palaikyti glėbyje, prie jo prisiglausti. Vaikas supranta, kad tai ne jo mama, bet žaislą sieja su šiltu kontaktu, panašiu į tą, kuris jaučiamas su mama.

Panašus procesas gali vykti ir suaugusiesiems: vieni turi „idealų draugą“, kiti – „idealų klausytoją“. Ir įdomu stebėti, kokios savybės įskiepijamos žaislui – greičiausiai savybės, kurių trūksta jo savininkui.

Kaip tada veikia psichika: žmogus įdeda dalelę savęs į išorę (į išorinį objektą), lygiai taip pat, kaip vaikas įdeda save į reikšmingą suaugusįjį. Tai vyksta nesąmoningai. Be to, tai vyksta ne tik tarp žmonių ir žaislų, bet ir tarp žmonių apskritai. Pavyzdžiui, vienas partneris sako, kad negali gyventi be kito, nes su juo jis kažko vertas, o be jo – bevertis.

Beje, prisiminiau liūdną pavyzdį, kaip Vakarų perinatalinėje praktikoje tėvams, netekusiems vaikų nėštumo ar gimdymo metu, duodamas pliušinis žaislas, kad padėtų jiems išgedėti netekties. Žaislas simbolizuoja prarastą vaiką ir padeda jam užbaigti gedėjimo procesą.

• Kur yra riba tarp normalaus ir nerimastingo prisirišimo prie žaislo?
• Žaisluose nėra nieko kritiško, jei tik jie naudojami saikingai. Reikėtų būti atsargiems, jei žmogus negali išsiskirti su savo žaislu, tampa labai nervingas, kai jo netenka, tiki, kad be jo pliušinio žaislo neišvengiamai nutiks kažkas blogo ir panašiai.

Stipri meilė žaislams gali būti psichologinė savybė. Jei žmogus turi bendrų problemų prisiimdamas atsakomybę, yra priklausomas nuo kitų, nesugeba užmegzti santykių ar gyventi savarankiškai, verta aptarti pliušinį žaislą su terapeutu.