Ginekologijos skyriaus akušerė atvirai: „Moterys ateidavo atlikti abortų, kaip į parduotuvę apsipirkti“

Vieno miesto ligoninės ginekologijos skyriaus durys koridoriuje vedė į operacinę.  Iš tikrųjų ten kiekvieną trečiadienį ir penktadienį buvo atliekami abortai nuo 1992 metų. Norint oficialiai  atlikti abortą reikėdavo apsilankyti moterų konsultacijoje pas ginekologą, gauti nukreipimą į ligoninės ginekologijos skyrių ir praleisti bent vieną parą ligoninės lovoje dėl galimų komplikacijų.

Viena iš jų ant kaklo buvo pasikabinusi auksinį pakabuką su kryželiu

„Dabar viskas daug paprasčiau. Norint atsikratyti nepageidautinu nėštumu, užtenka atlikti tyrimus ir kiek pagulėjus po procedūros, galima žingsniuoti namo. Pati procedūra trunka vidutiniškai 10 minučių. Su gydytojo siuntimu ši operacija atliekama nemokamai“, – sakė kažkada ligoninės ginekologijos skyriuje akušere dirbusi Birutė ( dėl suprantamų priežasčių vardas pakeistas).  Anot jos, iki šiol prisimenanti, kaip vieną dieną atėjo atlikti abortų net šešios moterys. Birutė mėgino pakalbėti atskirai su kiekviena, kol jos neskubėdamos rinkosi prie operacinės. Akušerė joms išdalino lankstinukus su viską pasakančiu pavadinimu „Nežudyk!“. Bet moterų akyse atsispindėjo tik šalti ir abejingi žvilgsniai. Viena iš jų net neslėpė:

• Tą aš seniai žinau! O ką dabar, kiekvieną netyčia „užkibusį“ ir gimdyti? Jau ir taip turėčiau vadintis daugiavaikė motina…cha cha cha! Na, ką jūs! Turiu tris vaikus ir gana! Kam man dar ketvirtas?!

Nė viena iš jų nė kiek neabejojo besielgiančios teisingai. Juk moterims suteikta teisė spręsti – gyventi ar negyventi būsimam kūdikiui. Bet Birutė vis tiek tikėjo, kad moterys, pasakodamos viena kitai apie savo turimus vaikus –sūnelius ir dukreles, ims ir persigalvos. Bet mamos nepersigalvodavo.

Moterys pakviečiamos į prieš operacinę palatą, kur stovi lovos „ligonėms“.  Jos pasikabino ant lovos savo atsineštus rankšluosčius, įsimetė į spintelių stalčių muilines, dantų pastas ir dantų šepetėlius. Ant patalynės pasidėjo taip pat atsineštus iš namų puošnius ir gražiai išlygintus naktinius marškinėlius. Ir pačios atėjo išsipusčiusios, kaip į šventę: su šukuosenomis, dažytomis blakstienomis, ryškiais lūpų dažais išdažytomis lūpomis ir lakuotais nagais. Viena iš jų ant kaklo buvo pasikabinusi auksinį pakabuką su kryželiu. Persirengė naktiniais marškiniais su nėriniais, ant jų užsimetė irgi iš namų atsineštus šilkinius chalatėlius. Birutei susidarė įspūdis, kad tam kruopščiai ruošėsi iš anksto, nes norėjo pasirodyti prieš kitas.

Po to moterys išsiaiškino, kada kurios bus eilė ir kuri pirma peržengs operacinės slenkstį.

Akušerė priminė:

• Šlepetes palikite prieš įeinant į operacinę, o paskui basomis. Jei pamiršite, nusispirkite jas ten pat, bet negrįžkite. Blogas ženklas.

Atėjusi gydytoja ginekologė palaikė moteris:

• Nesijaudinkite, viskas bus gerai!

Aplinka pakankamai jauki ir šilta, beveik kaip namuose. Durys užsidarė. Maždaug po septynių minučių  pasigirdo pjaunantis per paširdžius garsas: suūžė vakuuminis aparatas, kuriuo išsiurbė vaisiaus likučius. Netrukus duryse pasirodė išblyškusi moteris, kuriai ką tiktai buvo atliktas abortas. Akušerė prilaikė ją už alkūnės.

–    Na, kaip? –  paklausė palatoje kažkuri jau iš „išvalytų“ moterų.

–    Kaifas! – šūktelėjo ji, prieidama prie savo lovos ir  išspaudė šypseną, kietai sučiaupusi lūpas.

Kita džiaugsmingai pareiškė:

–    Oi, moterys, man padarė viso labo per penkias minutes!

Jai kažkuri pritarė:

• Ir aš net nepajutau – kaip greitai viską sutvarkė!

Prisijungė prie jų ir dar viena:

• O ką, negi ubagėlius dabar turime paleisti į pasaulį. Ir taip jų per akis bėgioja. Aš šiaip ne taip vos du vaikus išlaikau.

Su kitomis būsimomis mamytėmis aptarinėjo „abortų aukas“

Bet Birutė matė, kad nei viena iš jų nebuvo vargšė, greičiau priešingai – beveik visos turėjo vyrus, gerus darbus, buvo materialiai apsirūpinusios. Vien pažvelgus į jų  papuošalus, nepasakytum, kad būtų ubagėlius paleidusios į šį pasaulį.   „Moterys – išsilavinusios, simpatiškos,  rūpestingos,  švelnios  – tiesiog moteriškumo ir motinystės įsikūnijimas, bet… žudikės“, – mąstė Birutė.

Moterys sumigo. O  netoliese gydytojos kabinetą varstė  jau kitos nėščios moterys. Rytoj jos miegos tose pačiose lovose. Bet keistas „sutapimas“  – tame pačiame skyriuje guldomos ir nėščiosios, norinčios išsaugoti savo kūdikius. Dvylika lovų ir visos užimtos. Šiame ginekologijos skyriuje viskas čia pat: ir ateinančios atsikratyti nėštumo, ir ateinančios išsaugoti nėštumą. Birutė papasakojo ir savo atvejį, kai kažkada gulėjo šioje ligoninėje, norėdama išsaugoti savo būsimą dukrelę. Ji neslėpė, kad tada kalbėjosi su kitomis būsimomis mamytėmis ir neigiamai aptarinėjo „abortų aukas“. Moterys atviravo, kad kai kurioms iš jų sunku buvo net pastoti, o kai kurios negalėjo išnešioti kūdikių, bet neprarado vilties, o štai šitos…

Kažkada Birutė apie abortus kalbėjosi prie arbatos puodelio ir su skyriaus gydytoja ginekologe.  Jos manymu, nutraukti nedidelį nėštumą nieko nereiškia – greitai, patogu ir jokių komplikacijų. Svarbu, kad moterys ateitų laiku, neužtęstų.

–  Kaip gerai, kad moterys dabar gali pačios spręsti. Dabar net 15 metų paauglės pačios nusprendžia atlikti abortą, neatsiklausus motinų“, – gyvai pasakojo gydytoja.

– Ir jūs atliekate joms abortus? – nedrąsiai paklausė Birutė.

– Atlieku, nes nėra kur dėtis. Ateina verkdamos su draugėmis, prašo, maldauja, kad mamai nepasakyčiau. Bėda ta, kad dauguma iš jų nesinaudoja kontraceptinėmis priemonėmis. Reikia mergaites to mokyti nuo  mažumės.

Sunku buvo laukti, nes norėjo kuo greičiau atsikratyti šios problemos     

Kita Birutės darbo diena beveik niekuo nesiskyrė nuo praėjusios. Moterys, atėjusios atlikti aborto, laukė joms specialiai skirtoje palatoje, atskirai nuo būsimų mamyčių. Taip ramiau visiems. Ir tą kartą jos buvo keturiese palatoje. O greta esančioje – dar trys. Vadinasi, iš viso – septynios. Birutė net mėgino paskaičiuoti: operacijos daromos du kartus per savaitę. Kiek tokių dienų susidaro per metus? Aišku, viena – galvoti apie statistikos duomenis, o visai kas kita – suprasti ir patirti tai savo kailiu.

Palatos kaimynės –  iš pažiūros 30 – 35 metų moterys. Dar viena iš jų kiek jaunesnė ir viena visai jaunutė, ne daugiau kaip 19-20 metų mergina.  Gydytoja vėlavo ir moterys įsikalbėjo.  Paaiškėjo, kad visos turėjo savo nuomonę tuo klausimu ir svarią priežastį ateiti čia.  Viena jų, dirbanti biudžetinėje įstaigoje tarnautoja, jau turėjo vaikutį, 5 metų berniuką.  Ir ji daugiau nenorėjo vaikų.  „Galvoju, kaip šitą išmaitinti, užauginti, išleisti į mokslus, o ką jau kalbėti apie kitą…“, – skundėsi ji. Bet ir ji buvo gerai apsirengusi, pasidabinusi brangiais papuošalais ant kaklo, mūvėjo ne vieną auksinį žiedą ant pirštų. Atrodė net per daug išsipusčiusi ligoninės aplinkoje. Kita moteris, dirbanti viename prekybos centre, pasakė, kad  pirmas vaikas gimė dar ne prieš pilnus metus, todėl netyčia „užkibusio“ antrojo, tikrai nesiruošia gimdyti. O ta jaunutė mergina prisipažino, ryžosi abortui dėl to, kad paliko mylimasis, sužinojęs jog ji laukiasi. Ir tokiu būdu nori atkeršyti jam – atsikratyti  negimusiu kūdikiu.

Po kiek laiko atėjusi skyriaus gydytoja papasakojo trumpai apie būsimą operaciją ir kokius vaistus po to reikės gerti ir apie galimas komplikacijas.  Gydytoja buvo dalykiška. Jai tai buvo eilinė darbo diena. Paskui įėjo sanitarė, pagyvenusi moteris, labai paprasta, bet kiek šiurkštoka. Ji liepė moterims pakloti lovas taip, kad paskui būtų patogiau perkelti jas, leisgyves po narkozės, iš vežimėlio.

Birutei tai irgi buvo įprasta darbo diena, kaip atmintinai išmoktas eilėraštis ar daina, kurią kartojo jau daugybę kartų… Vis dėlto moterų psichologinis nusiteikimas ją jaudino labiau nei pati procedūra. Kai kurioms moterims buvo labai sunku laukti, nes norėjo kuo greičiau atsikratyti šios problemos. Norėdama greičiau prastumti laiką, viena moterų ėmė kalbinti tą jaunutę merginą. Paaiškėjo, kad iš tikrųjų ji galvojo pasilikti kūdikį, net jei jos mylimasis ir nevestų jos, ir apskritai nesiruoštų kartu su ja gyventi, bet tėvai išvytų iš namų sužinoję…  Ir daug šnekėjo, mėgino kažką įrodyti, tarsi norėdama pateisinti save. Bet Birutė galvojo, kad ji neturi moralinės teisės priversti merginos tėvus pasielgti kitaip. Tiesa, bet paskui labai gailėjosi, kad neparodė ryžtingumo ir atkaklumo, nes gal bent vieną gyvybę būtų išgelbėjusi.

Moteris grįžo į palatą ir ėmė verkti nesavu balsu 

Galų gale prasidėjo. Pirmiausiai operavo moteris iš vienos palatos. O gulinčios kitoje palatoje,  girdėjo, kaip per koridorių važiuoja vežimėlis. Viskas vyko labai greitai. Ratų bildesys į grindų plyteles girdėjosi maždaug kas dešimt minučių. Bet ką tai reiškia, lyginant su gyvenimu, kurį galėjo pragyventi tas negimęs žmogutis. Paskui ėmė kviesti moteris ir iš kitos palatos.  Birutė stebėjo, kaip ėjo pamažu, vilkdamos koją už kojos, moterys į operacinę ir kaip jas atveždavo atgal į palatą. Paskui uždėdavo ant pilvo šaltą guminę pūslę ir užklodavo antklode.

Atėjo eilė  ir moteriai, kuri apskritai nepratarė nė žodžio. Ji perėjo neskubėdama koridorių, įėjo į operacinę ir gydytojos nurodymu, atsigulė ant stalo. Gydytoja nusisuko. Ji ruošė instrumentus. Priėjo anesteziologė, norėdama atlikti narkozę.  Bet tuo metu  ant stalo gulinti pacientė įsitempė kaip styga, ją ėmė krėsti drebulys, kad nepastebėti to nebuvo įmanoma. Birutė paklausė, kas nutiko, bet tą pačią akimirką viską suprato iš jos akių. „Aš nenoriu atsisakyti savo kūdikio. Negaliu. Tai aukščiau mano jėgų“, – šiaip ne taip išsunkė žodžius ta moteris.  Ji suprato, kad dar akimirka, būtų padaryta narkozė ir tada jau nieko nebegalėtų pakeisti. Bet suspėjo, ji išgelbėjo savo kūdikį. Moteris grįžo į palatą ir ėmė verkti nesavu balsu.  Bet verkė džiaugsmo ašaromis, kad jos kūdikis liko su ja, kad jis čia, joje, ji gali jį paliesti, paglostyti savo ranka, nors juos kol kas ir skiria atstumas. Moteris apverkė ir tuos, kuriems nepavyko išsigelbėti. Ir gailėjo tų moterų, kurios buvo kartu su ja, kurios buvo prieš ją ir kurios bus po jos, čia, toje pat palatoje.

Po to atėjo ir jaunėlės merginos eilė, kurią paliko mylimasis ir kurios tėvai ne už ką nenorėtų, kad jų duktė būtų „merga su vaiku“.

Narkozė po truputį jau praėjo, mergina buvo jau sąmoninga, bet dar ne visiškai atsigavusi. Ir tai, ką ji, panašu, mėgino paslėpti ne tik nuo kitų moterų, bet ir nuo savęs, pratrūko: maldavo grąžinti jai kūdikį, blaškėsi lovoje, įsikandusi į pagalvės kraštą, verkė pasikūkčiodama. Taip verkia tik laidojant artimą žmogų. Mergina svirduliuodama mėgino išlipti iš lovos ir rėkė ne savu balsu, kad norėtų atsidurti ten, kur dabar yra ir jos kūdikis. „Neįmanoma buvo be ašarų stebėti šią sceną, matant, kai jai buvo reikalingas tas kūdikis, bet teko paklusti tėvų įsitikinimams, kas teisinga ir padoru, o kas ne šiame gyvenime“, – sakė Birutė.