Ar žinote, kad jūsų veiduose atsispindi ne tikri jausmai? Tai kas tada?

Mes visada tikėjome, kad mūsų veido išraiškos atspindi mūsų emocijas ir išgyvenimus. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad tai toli gražu nėra. 2015 metais tyrinėdamas emocijas ir veido išraiškas Papua Naujosios Gvinėjos gentyse psichologas Carlosas Crivellis atrado kai ką netikėto, rašo bbc.com.

 

Skirtingai interpretuoja veido išraiškas

Mokslininkas Carlosas Crivellis Trobriando salų (Ramiojo vandenyno pietvakarinėje dalyje, priklausančio Papua Naujajai Gvinėjai) gyventojams parodė europiečių ar amerikiečių nuotraukas ir paprašė nustatyti, kokias emocijas patiria žmonės.

Klasikinė (Vakarų pasauliui) siaubo išraiška veide – plačios akys, atvira burna – salos gyventojų buvo suvokiama kaip agresijos ir grėsmės apraiška.

Pasirodo, tai, kas mums atrodė universali baimės išraiška veide,  iš tikrųjų visai ne tokia.

Ką gali reikšti tai, kad Trobriando salų gyventojai skirtingai interpretuoja veido išraiškas?

Viena gana paplitusi teorija teigia, kad veido išraiškos visiškai neatspindi mūsų tikrųjų jausmų, o veikiau parodo, kokių socialinių tikslų siekiame. Pavyzdžiui, ketiname padaryti tam tikrą įspūdį.

„Mūsų veidas veikia kaip tam tikras „ženklas, nukreipiantis eismą aplink mus“, – aiškino Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje psichologijos profesorius Alanas Friedlundas.

Mokslininkas padarė išvadą, kad „mūsų veidas yra socialinės sąveikos įrankis“. Kitaip tariant, mūsų veido išraiškos ne tiek parodo, kas vyksta mūsų viduje, kiek parodo, ko tikimės iš tolesnio bendravimo. Pavyzdžiui, nepatenkintas veidas gali reikšti, kad jums nepatinka tai, kaip vyksta pokalbis, ir norėtumėte jį nukreipti kita linkme.

Kai veide instinktyviai atsiranda šypsena ar raukšlėta kakta, tai rodo mūsų tolimesnius bendravimo ketinimus. „Tai vienintelė priežastis, galinti paaiškinti veido išraiškas evoliucijos prasme“, – sakė Portsmuto universiteto (JK) evoliucinės psichologijos profesorė Bridget Waller.

Jos nuomone, žmogus visada perduoda kažkokią svarbią ir naudingą informaciją – ir siuntėjui, ir gavėjui. Nors ši teorija atrodo gana logiška, mokslininkai prie jos priėjo ne iš karto.

Idėja, kad mūsų jausmai yra esminiai, instinktyvūs ir atsispindi mūsų veiduose, yra giliai įsišaknijusi Vakarų kultūroje.

 

Atspindi kai kurias pagrindines emocijas

Senovės graikai aistrą supriešino su protu, o XVII amžiaus filosofas René Descartesas nustatė šešias pagrindines aistras, kurios gali trukdyti racionaliam mąstymui. Menininkas Charlesas Lebrunas surado anatominį kiekvienos dekartiškos aistros veido išraiškos analogą.

Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje mokslininkai tam tikru mastu patvirtino, kad mūsų veido išraiškos atspindi kai kurias pagrindines emocijas. Amerikiečių psichologas Paulas Ekmanas keliavo po įvairias pasaulio šalis ir pasiūlė jų gyventojams nustatyti, kokias emocijas žmonės patiria nuotraukose.

Jo tyrimai rodo, kad kai kurios veido išraiškos ir jas atitinkančios emocijos yra atpažįstamos visose kultūrose. Tokiomis pagrindinėmis emocijomis galima laikyti džiaugsmą, nuostabą, pasibjaurėjimą, baimę, liūdesį ir pyktį.

Atrodė, kad Paulo Ekmano tyrimas leido suprasti, kad kai kurias pagrindines emocijas, pavyzdžiui, pasibjaurėjimą, atpažįsta visų kultūrų žmonės, tačiau ši išvada pasirodė klaidinga.

Nepaisant to, Ekmano teorija naudojama ir dabar. Pavyzdžiui, JAV vyriausybės nurodymuose nustatyti galimus teroristus. Tačiau jo tyrimo išvados ne kartą buvo kritikuojamos. Tarp aršių Ekmano priešininkų buvo mokslininkė Margaret Mead, kuri manė, kad veido išraiškos yra įgytas elgesys, o ne būdingas žmogui nuo gimimo.

Naujasis tyrimas verčia abejoti dviem pagrindinėmis emocijų teorijos prielaidomis.

Pirma, emocijos yra universalios ir atpažįstamos kiekvienoje pasaulio kultūroje. Antra, veido išraiškos tiksliai atspindi tai, ką žmogus jaučia.

 

Kai kurie kiti pastebėjo, kad veidas turi „traukos magiją“

Naujajame tyrime, kurį daug mėnesių mokslininkai tyrinėjo Papua Naujosios Gvinėjos ir Mozambiko vietinių tautų emocijas, pastebėjimus, išsiaiškino, kad ten žmonės veido išraiškų nesuvokia taip, kaip Vakarų pasaulio atstovai. Tik nedaugelis papuasų pripažino šypseną savo veide kaip džiaugsmo apraišką.

Apie pusė apklaustųjų tokius veidus apibūdino žodžiu „juokas“, taip įvardydami veiksmą, o ne jausmą, kurį atspindi šypsena.

Kai kurie kiti pastebėjo, kad veidas turi „traukos magiją“ – unikalią emociją, kurią mokslininkai  interpretuoja kaip žavingą, magišką žavesį.

Tačiau psichologė Maria Gendron iš Šiaurės rytų universiteto (Bostonas, JAV) išsiaiškino, kad tai lemia ne emocijos veide, o žmogaus veiksmus. Problemą apsunkina tai, kad kiti žmonės gana dažnai klaidingai interpretuoja mūsų veido išraiškas, priskirdami mums tas emocijas, kurių mes nejaučiame.

Analitinė daugiau nei 50 tyrimų apžvalga parodė, kad žmogaus veidas išreiškia tikruosius jo jausmus labai nedaugeliu atvejų. Reikšmingiausia išimtis: kai linksminamės, tai beveik visada lydi šypsena ar juokas. Tyrimo bendraautorius Raineris Reisenzeinas mano, kad šį reiškinį galima paaiškinti evoliucija. Juk atviras mūsų vidinės būsenos demonstravimas mums akivaizdžiai nėra naudingas. Tai, kad mūsų veidas iš tikrųjų neatspindi mūsų jausmų, gali turėti rimtų pasekmių. Pavyzdžiui, dirbtinio intelekto ir robotų srityje. Evoliucijos požiūriu nuoširdus savo vidinės būsenos demonstravimas mums nėra naudingas.

 

Atpažinti emocijas žmogaus veide yra labai sudėtinga užduotis

„Dirbtinio intelekto kūrėjai dažniausiai pasikliauja klasikine veido išraiška: suraukti antakiai – nepasitenkinimas, šypsena – džiaugsmas“, – aiškino Fridlundas.

Anot jo, bet jei žmogus, niūriai žvelgdamas į darbą, iš tikrųjų jaučia ką nors kita, mašina greičiausiai sureaguos neadekvačiai.

„Suprogramuoti robotą tiksliai atpažinti emocijas žmogaus veide yra labai sudėtinga užduotis. Juk tam jis turi suprasti žmogų, turėti bendravimo su juo patirties“, – pridūrė Fridlundas.

Jis pataria dirbtinį intelektą kuriančioms įmonėms žmogaus emocijas interpretuoti pagal situacijos kontekstą, o ne veido išraiškas.

Tačiau daugeliui iš mūsų šis atradimas gali padėti pagerinti bendravimo įgūdžius. Žvelgiant į pašnekovo veidą, reikia stengtis suprasti ne jo emocijas, o tai, ko jis tikisi iš bendravimo su jumis.

Didelės sėkmės pasiektume, jei pašnekovo asmenyje pabandytume svarstyti ne tai, ką jis ten iš tikrųjų jaučia, o ką jis norėtų mums pasakyti.

„Pašnekovo veidą reikėtų suvokti kaip kelio ženklą, – sakė Friedlundas.  -Arba kaip geležinkelio iešmą, kuris parodo, kuria pokalbio kryptimi eiti ar nejudėti“.

Vaizdžiai kalbant, žmogaus piktas žvilgsnis gali reikšti visai ne kad jis pyksta, o tik tai, kad  sutiktumėte su jo požiūriu. Arba jūsų vaiko žvilgsnis nebūtinai atspindi pasipiktinimą, jis gali tiesiog norėti jūsų užuojautos ar pritarimo kurioje nors situacijoje.

Tuo tarpu netinkamas juokas nereiškia džiaugsmo, o tik rodo, kad nedėmesingai sekate pokalbį, o gal net rodote priešiškumą pašnekovui.