Chelsea Werner – gimnastė ir modelis su Dauno sindromu: „Kiekvienas mūsų turime savo iššūkių, skirtumas tik tas, kaip mums pavyksta juos įgyvendinti“ (vaizdo įrašas)

Gydytojai pasakė Chelsea Warner tėvams, kad jų dukra turi Dauno sindromą ir visą gyvenimą turės silpną raumenų tonusą. Tačiau užsispyrusi mergina nepasidavė ir du kartus laimėjo pasaulio specialiąsias olimpines žaidynes. Dabar Chelsea – modelis, atstovaujanti žinomiems Madų namams. Mergina portalui „Love What Matters“ papasakojo, kaip jai sekėsi  tapti ne tik perspektyvia gimnaste, bet ir siekti modelio karjeros, nepaisant diagnozės.

Negalėjo praeiti daugiau nei kelis žingsnius ant gimnastikos strypo

„Kai aš gimiau, mano tėvams buvo pasakyta, kad turiu Dauno sindromą. Gydytojas jiems paaiškino, kad niekada negalėsiu padaryti daugelio dalykų. Be to, kad mano visada bus silpni raumenys ir nieko negalėsiu pasiekti“, – pasakojo Chelsea leidiniui.

Anot jos, mėgino žaisti futbolą ir plaukti, bet šios sporto šakos merginai  buvo ne prie širdies. „Kai man buvo maždaug  aštuoneri metai, aš išbandžiau gimnastikos užsiėmimus specialiojoje olimpiadoje (organizacija, skirtą žmonėms su proto negalia plėtoti sportą), bet man nelabai gerai sekėsi, – pasakoja Chelsea. – Negalėjau  praeiti daugiau nei kelis žingsnius ant gimnastikos strypo, nors jo aukštis tesiekė vos kelis centimetrus nuo žemės“.

Mergina neslepia, kad ir raumenys tada nebuvo stiprūs, todėl jai prireikė  nemažai laiko, norint  išmokti net paprasčiausius gimnastikos pratimus.

„Aš vis tobulėjau, bet labai lėtai. Mano tėvai nusprendė, kad man bus lengviau, jei daugiau treniruosiuosi. Todėl jie pasamdė žmogų, kuris apsiėmė mane treniruoti, – pasakoja Chelsea. – Pombo – stipri trenerė: ji reikalaudavo pakartoti pratimą daug kartų. Kai perėjau prie rimtesnių elementų, tai padaryti tapo sunkiau“.

Anot jos, ir tada trenerė nusprendė, kad sudėtingesnius pratimus  reikia suskaidyti į kelis paprastesnius. „Jei sveikam gimnastui to prireiktų poros mėnesių, o aš įvaldžiau per metus, – sako mergina. – Buvo laikas, kai man atrodė, jog niekada neišmoksiu kai kurių elementų. Net penkerius metus mokiausi vieno pratimo ant gimnastikos strypų“.

Chelsea sako suprantanti, kai sulaukia žemų įvertinimų. „Kai pradėjau daryti sudėtingesnius pratimus, man nuolat skaudėjo kulkšnis. Aš nuolat eidavau į greitosios pagalbos skyrių daryti rentgeno. Gydytojai pasakė, kad nuo pat gimimo mano silpni raiščiai, todėl patarė  per treniruotes naudoti sportinę juostą“, – atvirauja mergina.

Teisėjai buvo daug griežtesni nei specialiojoje olimpiadoje

Anot jos, bet tai buvo jau seniai ir nuo to laiko ji daugiau nepatirianti traumų. „Man labai patiko dalyvauti specialiųjų olimpinių žaidynių komandoje ir kad mano sunkus darbas buvo įvertintas – gavau apdovanojimą“, – džiaugiasi mergina.

Chelsea sako, kad nors gimnastikos programa Šiaurės Kalifornijoje  ir buvo sutrumpinta bei supaprastinta, bet užsiėmimai buvo sunkūs ir sudėtingi. Nepaisant to, mergina patenkinta, kad tėvai nusprendė pabandyti atiduoti ją į įprastą gimnastikos komandą. „Mes apėjome visas sporto sales, esančias netoli mūsų namų ir nusprendėme, kad jos per silpnos man, norint pasiekti  gerų rezultatų varžybose“, – teigė sportininkė.

Anot jos, ir tada trenerė vėl išgelbėjo ją. „Ji buvo pasirengusi treniruoti komandą, jei tik aš galėčiau padaryti tą patį. Kitus kelerius metus buvau paskutinėje vietoje kiekvienose varžybose. Puikiai supratau, kad reikia labai pasitempti. Teisėjai buvo daug griežtesni nei specialiojoje olimpiadoje“, – dalijasi patirtimi gimnastė.

Chelsea treniruotės davė vaisių, kai pradėjo dalyvauti nacionaliniame specialiųjų olimpinių žaidynių čempionate. Kartą per metus vykdavo į Atlantą. Tada pagaliau mergina gavo progą didžiuotis savo sunkiu darbu. „Aš laimėjau šias varžybas ketverius metus iš eilės. Su savo trenere laimėjau keturias nacionalines specialiąsias olimpines žaidynes ir dvi tarptautines“, – sako gimnastė.

Merginos teigimu, trenerė visada iš jos reikalavo labai daug, o  ir nebūtų laimėjusi be jos.

Dabar Chelsea treniruojuosi ir varžosi JAV gimnastikos neįgaliųjų komandoje.

Po to pakvietė dalyvauti Niujorko mados savaitėje

Žmonės dažnai ateina pažiūrėti, kaip jai sekasi. „Daugelis tėvų man sako, kad jie turi vaiką su Dauno sindromu, ir aš suteikiu jiems vilties, – šypsodama kalba gimnastė. – Aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi tai išgirdusi“.

Po to Chelsea Werner papasakojo, kaip jai sekėsi siekti modelio karjeros.

„Prisimenu kreipiausi į  „H&M“ kompaniją, norėdama dalyvauti jiems skirtoje programoje. Jie pakvietė mane, kur nusifilmavau jų reklamos klipe. Po to mane pakvietė dalyvauti Niujorko mados savaitėje. Po to  jau norėjau dirbti modelio versle. Man tai patinka!“, – sako Chelsea.

Anot jos, tėvai ieškojo dukteriai tinkamos modelių agentūros, bet jiems buvo pasakyta, kad neįgalių modelių rinkos nėra.

„Briana iš „We Speak“ modelių agentūros Niujorke pamatė mano vaizdo įrašą ir susisiekė su mano tėvais. „We Speak“  agentūra renka įvairių formų, išvaizdų ir dydžių modelius. Ir man tai labai patinka! Manau, žmonės nori matyti tikrus modelius, kurie atstovauja visiems“, – įsitikinusi Dauno sindromą turinti mergina.

Mergina tikisi, kad jos istorija padės kitiems suprasti, kad viskas yra įmanoma. „Kiekvienas iš mūsų gyvenime turime iššūkių, skirtumas yra tik tas, kaip mums pavyksta pasiekti juos“, – sakė Chelsea Werner.

Nuotraukos: chelseaworldchampion.com, Chelsea Werner / Facebook, today.com, powerakademy.com / Doug Duran/Staff