sniegopilys.lt
„Prisipažinsiu atvirai: anksčiau nemačiau prasmės susilaukti vaiko su negalia. Galvojau, kokia prasmė pagimdyti nesveiką vaiką, kankinti jį ir kankintis tėvams?“, – sako Viktorijos netekusi jos mama Tamara.
Buvo įsitikinusi, kad priekyje laukia tas pats pragaras
Anot Tamaros, nėštumo nutraukimą dėl medicininių priežasčių ji laikė visiškai natūraliu dalyku. Todėl net neįsivaizdavo, kokia neįgalaus vaiko gyvenimo prasmė pirmiausiai jam pačiam? Kokia prasmė jo šeimai? Kokia prasmė visuomenei iš neįgalaus vaiko? Apskritai ji nemačiusi prasmės. Tada svarstė greičiausiai nutrauksianti nėštumą, bet vis dėlto persigalvojo.
„Dar prieš Viktorijai gimstant, per televiziją buvo rodomi nepagydomomis ligomis sergantys vaikai (galbūt juos rodydavo ir anksčiau, bet aš nekreipiau dėmesio), vyras ir aš kartais pervesdavome pinigus į labdaros fondus sergantiems vaikams. Nes man jų buvo labai gaila. Galvojau, kad jų motinos gyvena pragare ir kad yra didvyrės, nes neatsisakė savo vaikų, – pasakojo Tamara. – Kai sužinojau, kad Viktorija serga nepagydoma liga, pasaulis sugriuvo … Pasaulis su smėlio dėžėmis, pirmaisiais vaiko žingsniais, pirmaisiais jo ištartais žodžiais, dviračiais, piešimo ir muzikos pamokomis – viskas sugriuvo. Buvau įsitikinusi, kad priekyje laukia tas pats pragaras“.
Anot jos, tuomet pagalvojusi, kad geriau būtų niekada nematyti Viktorijos, geriau nežinoti jos vardo, kad nereikėtų gimdyti tokių vaikų, nes tai sielvartas … „Galvojau, kadangi tai mirtina liga, geriau iš karto, o ne lėtai – su priepuoliais, dusuliais ir agonija. Aš maniau, kad kuo ilgiau, tuo sunkiau buvo susitaikyti su vaiko mirtimi. Norėjau, kad tai pasibaigtų greičiau. Nežinojau, kaip gyventi, – dalijosi išgyvenimais Tamara. – Man buvo sunku tiek psichiškai, tiek fiziškai. Viktorijai buvo nuolat bloga, ji vėmė, visiškai prarado įgūdžius, atsirado distoniniai priepuoliai, nemigos naktys ir nuolatinis mirties laukimas. Bet kažkas nepastebimai pradėjo keistis…“.
Moteris sako daug galvojusi apie gyvenimo prasmę. Tada ir atsirado pas juos namas su švyturiu. Ir Viktorija pasikeitė, o mama pagaliau priėmė ją tokią, kokia ji yra. Mamos akimis, mergytė nebe kentėjo, o gyveno, ne blogiau nei kiti vaikai. „Viktorija taip pat viskuo domėjosi, viską reikėjo paliesti, kaip ir kitiems vaikams. Mes visur su ja važiavome, ėjome. Aš net važiuodavau su ja į mišką grybauti, įsidėjusi dukrelę į „kengūrą“. Nukritus medžio lapui tiesiog ant jos, iš pradžių išsigąsdavo, o paskui juokėsi“, – pasakojo Tamara. Pašnekovės teigimu, jos iš miško niekada negrįždavo tuščiomis rankomis.
Tą vasarą rinko juoduosius serbentus. Mergytė gulėdavo ant mamos rankų, o dedant uogas į indą, vieną kitą įmesdavo ir į dukrelės burnytę. Ji suraukdavo veidelį, bet valgydavo.
Viktorija iš pradžių labai išsigando, kai vaikai atnešė iš kiemo vabaliuką ir padėjo jį ant švelnios mergytės rankos. Vabalėlis ėmė ropoti per ranką, mergytė net suvirpėjo iš džiaugsmo, o kai išskleidė sparnus ir nuskrido, nubyrėjo liūdesio ašaros. „Tada mes jį vėl pagavome ir vėl padėjome ant jos rankos. Ji plačiai šypsojosi ir juokėsi“, – sakė mama.
Ji pakeitė visą šeimą į gerąją pusę
Kartą žaidimų aikštelėje Viktorija buvo pasodinta ant karuselės sėdynių, kiti vaikai sėdėjo greta. Viktorija plačiai šypsojosi jiems. „Ji labai mylėjo mažus vaikus. Vieno jų mama paklausė: „Ar man sunku?“. Aš atsakiau: „Taip, nes man nugarą kartais surakina, bėgant paskui karuselę“. Juk Viktorija turi būti pritvirtinta prie sėdynės. Juk ji nelaiko net galvos. Ta motina į mane žiūrėjo taip, kaip aš kažkada žiūrėjau į tas motinas per televizorių. Vėliau supratau, kad ji manęs ne apie mano nugarą klausė…“, – pasakojo Tamara.
Anot jos, vieną rytą pažiūrėjo į košę išspjovusią dukterį ir pagalvojo, kaip ją myli! Tokios mielos jos akys, tokios švelnios rankos, tokios šiltos, mažos, tokios gražios … Nes prieš tai, dėl tam tikrų priežasčių, neturėjo nei laiko, nei energijos apie tai galvoti.
„Dabar kai Viktorija mirė, esu dėkinga pasauliui, kad ją turėjau visus 5 metus ir 9 mėnesius! Ji tiek daug pakeitė mūsų gyvenime, ji pakeitė visą mūsų šeimą į gerąją pusę. Net ir tuos, kurie mažai su ja matėsi“, – sakė sielvarto prislėgta moteris.
Tamara sako neseniai paklausiusi savo vyresnių vaikų, ar jie įsivaizduoja, kad Viktorija niekada nebūtų buvusi, kad jie niekada nebūtų jos pažinoję? Vaikai atsakė, žinoma, jie norėtų, kad Viktorija visada būtų su jais net ir sirgdama nepagydoma liga, nes labai myli ją iki šiol.
„Jei ir vėl atsidurčiau į prieš 6 metus situaciją, bet turėčiau šiandieninę patirtį, tikrai ir vėl gimdyčiau Viktoriją dar kartą! Nė kiek neabejoju! Ji buvo labai reikalinga man ir mano šeimai! Ir ji dėl jos padarė daug daugiau, nei mes dabar galėtume padaryti“, – teigė moteris.
Tamara neslepia, kad buvo baisių laikotarpių, kai Viktorija ne kartą atsidūrė prie mirties slenksčio. „Supratau, kad su tokiu vaiku bus sunku, ir baisu, ir nepakeliama, ir skausminga! Tai gyvenimo su tokiu vaiku dalis. Bet dabar tai manęs nebegąsdina. Mes buvome laimingi su Viktorija tokia, kokia ji buvo!“. Todėl sunku susitaikyti, kad šviečia ryški saulė, čiulba paukščiai, vaikai linksmai žaidžia gatvėje, o tavo vaikas dabar miršta…“, – sakė Viktorijos netekusi motina.
