Aborto kaina: kiaušinio dydžio sudžiūvusio kraujo spalvos krešulys ant delno, sąžinės graužatis ir mintys iškeliauti į nebūtį

„Aš pasisakau prieš abortus, bet uždrausti jų negalima, nes nelegalių abortų pasekmės būtų dar baisesnės“, – sakė Paulina (vardas pakeistas – red.). Anot jos, su šiuo reiškiniu reikia kovoti kitais būdais: aktyviai šviesti moksleivius, jaunimą saugaus sekso ir kontracepcijos temomis, nemokamai dalinti kontracepcijos priemones nepasiturintiems ir paaugliams. Be to, valstybė turėtų daugiau palaikyti jaunas šeimas finansiškai, kad moterys norėtų gimdyti, o ne atsikratyti užsimezgusia gyvybe.

Apėmusi aistra padarė savo darbą –  nespėjo išgerti tablečių

Deja, bet tenka žiūrėti tikrovei į akis: abortus atliko, atlieka ir atliks, nepaisant nei dorovės, nei moralės, nei draudimų, nei amžiaus, nei išsilavinimo ir materialinės gerovės. Vis dėlto labai daug abortų galima būtų išvengti…

Paulina sakė, pirmą kartą turėjusi lytinių santykių, kai jai buvo beveik 18 metų. Anot merginos, bet nemažai jos bendraklasių susipažino su šiuo uždraustu vaisiumi turėdami vos 15 ar 16 metų.  Bet Paulina tikino, ne dėl to, kad ji būtų buvusi gerokai santūresnė ir kuklesnė už juos. Paprasčiausiai ji labai bijojo pastoti.  Prisiklausiusi visokiausių istorijų, kai 7 ar 8 klasėje besimokanti paauglė pagimdė kūdikį ir panašiai.  O Paulina to tikrai nenorėjo. Kalbėtis su mama šia tema irgi vengė, nes jai nuo vaikystės buvo kalama į galvą, kad reikia turėti tik vieną vyrą gyvenime, už kurio Paulina ištekėtų ir pagimdytų vaikų.  Taip ją visą laiką mokė mama. „Aš visai nenorėjau sulaukus 18 metų ištekėti ir turėti vaikų, bet ir ilgai laukti nenorėjau“. Anot jos, jau tada žinojusi, kad yra kontraceptinės priemonės, bet negalėjusi apsispręsti, kurias geriausiai naudoti“. Mergina dėl to reikalo nuėjo į studentų polikliniką pas ginekologę, kur vos nesudegė iš gėdos gydytojai garsiai stebintis, kad  Paulina vis dar skaisti. Gydytoja neslėpė, kad pas ją dažniau ateina merginos, užsikrėtusios venerinėmis ligomis arba atlikti abortų. O čia mat atėjo nekalta mergina ir klausia, kokios priemonės geriausios, norint apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo.

Nors praleisti pirmą meilės naktį su vyru ir su prezervatyvu, Paulina visai nenorėjo. Jai atrodė, kad tai bus nemalonu, skaudės ir apskritai nieko malonaus nepajus. Todėl, kai gydytoja išrašė kontraceptinių tablečių, mergina apsidžiaugė.

Netrukus Paulinos gyvenime atsirado mylimasis… Bet neišlaikė: apėmusi aistra padarė savo darbą –  nespėjo išgerti tablečių.  Užtat vaikinas pažadėjo nenuleisti į vidų. Tai vadinasi nutrauktas arba nebaigtas lytinis aktas. Po to dvi savaitės vėluojančios menstruacijos. „Tai buvo pragaras, o kur dar ant nosies prasidedantys egzaminai mokykloje… Kai menstruacijos nepasirodė dešimt dienų, nulėkiau į vaistinę  ir nusipirkau  testo juostelę nėštumui nustatyti. Parodė neigiamą atsakymą. Vadinasi, ne nėščia. Valio! Ir lengviau atsikvėpiau. Tikra palaima! Akmuo nusirito nuo krūtinės! Kitą dieną prasidėjo menstruacijos“, – dalijosi savo mokykline seksualine patirtimi Paulina.

Nuo tos dienos Paulina stropiai vartojo kontraceptines tabletes ir ramiai bei užtikrintai sau gyveno. Ir galvojo, kad tik naivioms paauglėms „užkimba“.

Nedavė ramybės mintys, kad kažkur ten, jos viduje jau gyvena naujas žmogutis 

Nors save laikė patyrusia ir viską išmanančia sekso klausimais „eksperte“.  Ach, koks naivus  kvailumas! Per ketverius metus daug kas pasikeitė. Paulina nustojo vartoti kontraceptines tabletes, kai išsiskyrė su savo nuolatiniu partneriu.  O staiga galvą apsukus trumpalaikiui meilės romanui, ji leido partneriui santykiauti tik su prezervatyvu! Griežtai.

Ir štai praėjus ketveriems metams, ji sutiko kitą mylimą žmogų: vėl beprotiška aistra, geismas, prezervatyvo nebuvo, spėjo pagalvoti, kad po penkių dienų turėtų prasidėti menstruacijos. „Nebaigsime iki galo ir viskas bus gerai“, – pagalvojo Paulina.  Viskas taip ir buvo: nebaigtas lytinis aktas ir bėgte į vonios kambarį.

Kiti intymūs  susitikimai – tik naudojant kontracepcijos priemones. Bet netrukus pora išsiskyrė. Dar praėjus savaitei paaiškėjo, kad menstruacijų nė kvapo . Ir vėl Paulina tekina į vaistinę.  Ir trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus: „ Nėščia! Bet kaip? Kodėl?  Ne, negali būti. Tai negalėjo nutikti su manimi!“.

Paulina nuskubėjo pas ginekologę. Ilgai stoviniavo prie jos kabineto durų, kol ryžosi jas praverti. Juo labiau, nežinojo, kaip pasakyti. Ką apskritai reikia kalbėti tokiais atvejais. Bet nieko nereikėjo klausti, nes  gydytoja netrukus paskelbė „nuosprendį“:  2-3 savaičių nėštumas! Merginos galvoje ėmė suktis chaotiškos mintys: „Man mokslai, įskaitos, sesija ne už kalnų, aš bijau, nenoriu,  nesu dar pasirengusi tam, per anksti!“. Bet Paulina nepasimetė. „Aš noriu nutraukti nėštumą“, – atsakė nedrąsiai.  Ginekologė pažiūrėjo į ją supratingai  ir davė krūvą popierėlių – nukreipimų atlikti įvairius tyrimus, prieš atliekant abortą.

Grįžusi namo, mergina prisipažino mamai.

• O be reikalo… gimdyk, gimdyk, – pasakė ji.
• Mama, aš nesu dar pasiruošusi, bijau ir nenoriu.

Paulina mėgino suvokti  ir  nedavė ramybės mintys, kad kažkur ten, jos viduje jau gyvena naujas žmogutis…  Ją apėmė ir baimė, ir gėda, ir sąžinės graužatis, nes suvokė, kad nori atsikratyti užsimezgusios gyvybės. Bet kažkodėl stengėsi galvoti tik apie tai, kokias neigiamas pasekmes jai gali  tekti patirti dėl aborto.

„Nežinau, ko tada man trūko – ar drąsos, ar mylimo žmogaus palaikymo, ar kad po to teks išgyventi baisias kančias … Nors ligoninėje mane ir įspėjo dėl galimų komplikacijų ar net  pasekmių… Tada pagalvojau, kad ne taip norėjau pastoti pirmą kartą, bet kažkodėl nesugebėjau laukiančio košmaro paversti pasaka su laiminga pabaiga…“, – atviravo pašnekovė

Dar penki mėnesiai gydymo ir ilgai lauktos dvi spalvotos linijos teste

Septynios moterys palatoje. Paulina – jauniausia. Kitos, jau gimdžiusios moterys, dalijosi pikantiškomis savo lytinio gyvenimo detalėmis, kreivai pažvelgusios į Pauliną.  Atėjo psichologė, išdalijo brošiūrėles apie kontracepciją, paskaitė moralą apie abortų žalą ir išėjo. Paulina sėdėjo ant lovos ir nieko nematančiomis akimis spoksojo į knygelę … Viena merginos koja, nukarusi iš lovos, buvo pasiruošusi bėgti iš čia… Bet kažko tada pritrūko… Gal drąsos ir ryžto…  Į palatą įžengė gydytojas ir išsivedė Pauliną. Beeinant jis mėgino juokauti…  Padėjo užlipti ant ginekologinės kėdės, kuri buvo dar šilta.  Akies krašteliu Paulina pamatė po kėde padėtą metalinį dubenį, kuriame buvo kraujo ir kažkokių gličių gabalėliai… „Aš stengiausi nežiūrėti, todėl negaliu tiksliai pasakyti, kas ten buvo, bet po to vaizduotė nupiešė nužudytus vaikus…“, – sakė ji. Paskui narkozės injekcija, ėmė merktis akis, viskas atitolo ir Paulina pajuto skrendanti siaurais koridoriais su aukštomis lubomis…

Prieš akis tirštas rūkas, mintys trūkinėjo, burnoje džiuvo, pykino, norėjosi vemti ir siaubingai krėtė. Prie galvos stovėjo anesteziologas:

–  Na, kaip, ilgakoje, atsipeikėjai, – paklausė jis.

–  Kur mano mama? – paklausė Paulina.

Jis  tik mostelėjo ranka, šyptelėjo ir ištarė:

– Vargšelė.

Мama kantriai laukė dukters už durų koridoriuje. Susitikusios apsikabino ir apsiverkė. Paskui išvažiavo namo. Ir tą akimirką Paulina pasijuto esanti maža, išgąsdinta mergaitė, ką tiktai nužudžiusi savo vaikelį… Košmaras truko keturis mėnesius.  Per šiuos mėnesius Paulina pirmą kartą  susimąstė ir apie savižudybę.  Mintys, pakelti ranką prieš save, nedavė ramybės, nes kilo konfliktai su tėvais, nepasiteisinusios viltys ir lūkesčiai, meilė be atsako, gailestis sau ir noras atkreipti dėmesį. „ Nors aš ir supratau, kad niekada  nebūčiau to padariusi, apie ką galvojau, bet man norėjosi išnykti tyliai ir negrįžtamai, kad niekas ir niekada manęs neprisimintų.  Kova su savimi truko kelis mėnesius.  Bet noras gyventi buvo stipresnis, už patirtus išgyvenimus…  Mane labai palaikė mama. Ir aš supratau, kad vien dėl jos reikia būti stipriai ir gyventi“, – liūdnai kalbėjo pašnekovė.

Ir Paulina gyveno toliau. Pamažu skausmas atlėgo, o ir ji stengėsi apie tai negalvoti.

Tačiau praėjus dviem metams, kai  merginos gyvenimas buvo it žydras dangus, nei vieno debesėlio, ir tarsi pati to nenorėdama, ji vis dažniau užmesdavo akį į jaunas mamas, stumiančias vaikų vežimėlius.  Paulinai jau buvo 27 metai, ji sėkmingai sukūrė šeimą ir labai norėjo vaikų. Pusę metų stengėsi – jokių rezultatų. Nuėjo pas ginekologę. Dar penki mėnesiai gydymo ir ilgai lauktos dvi spalvotos linijos teste…  Jauna moteris apsipylė ašaromis iš džiaugsmo.

Moteris įgyvendino savo svarbiausią svajonę ir misiją

Tačiau septintą nėštumo savaitę pasirodė tamsios išskyros, ėmė skaudėti pilvo apačią ir pykinti.  Nepaisant gydymo ir lovos režimo, kur ją atvežė spalio 17 rytą, Paulina stovėdama ginekologinio skyriaus tualete ir rankose laikydama įklotą pamatė, kad ant jo guli tankus, kiaušinio dydžio sudžiūvusio kraujo spalvos krešulys, kurio viduje, baltuoja „vikšriukas“ ar „kirminėlis“ – lygiai toks pats, kurį įžiūrėjo per paskutinę apžiūrą ultragarsu.  Tik tada to „vikšriuko“ širdelė plakė…

Likučius išgrandė atlikus bendrą narkozę.

Iš ligoninės Paulina pabėgo kitą rytą… Namuose vėl atsinaujino kelių metų senumo košmarai ir išgyvenimai: kaltės jausmas, atpildas už anksčiau „įvykdytą nusikaltimą“, sąžinės graužatis ir mintys… iškeliauti į nebūtį. Jauna moteris dvi savaites rymojo prie lango, žiūrėdama tai į žvakelę, padėtą ant stalo, tai į artimiausios bažnyčios stogą. Jos ašarose galėjo paskęsti ne vienas…

Išgyvenimus ir sielvartą papildė konfliktai ir barniai šeimoje, mintyse priekaištavo savo vyrui,  pyko ant aplinkinių ir viso pasaulio. Kol galų gale suprato, kad reikia išmokti atleisti! Pirmiausiai atleisti sau, tada ir Aukščiausiasis atleis! „Aš jau sugebėjau atleisti sau, bet niekada nepamiršiu ir man teks už tai atsakyti, ką padariau blogai. Nors kartais man atrodo, kad jau su kaupu sumokėjau už visas savo padarytas klaidas! Jei man kas nors duotų galimybę pragyventi iš naujo visus tuos savo gyvenimo metus, pragyvenčiau jį lygiai taip pat – su savo išgyvenimais, džiaugsmais ir  klaidomis, išskyrus tik vieną dalyką – niekada nedaryčiau aborto!“, – tvirtino Paulina.  Nors jauna moteris ir supranta, kad laiko neįmanoma pasukti atgal ir niekada jo nebesugrąžinsi.

Dabar Paulina sako esanti laimingiausia moteris pasaulyje, įgyvendinusi savo svarbiausią svajonę ir misiją – kiek daugiau nei prieš metus ji susilaukė ilgai laukto ir mylimiausio mažylio šioje žemėje – sūnaus! Sako, neįsivaizduojanti, kad tiek laiko galėjo be jo gyventi ir kaip apskritai galėtų be jo pragyventi.  „Nebūtų buvęs atliktas abortas, būtų gimęs kitas vaikelis, o ne šis. Nežinia, ar būčiau gimdžiusi dar kartą… Tačiau, jei mano sūneliui buvo lemta gimti, tai nesvarbu – pirmą ar antrą kartą, vis tiek būtų gimęs jis! Tik pirmą kartą aš jo nenorėjau, antrą kartą jis – manęs, o štai trečią kartą – jau buvo abipusis noras būti kartu, įveikus visas kliūtis“, – filosofiškai dėstė Paulina.