sniegopilys.lt
40 metų Jelena – žurnalistė. Studijavo Kijeve. Prieš tai mokėsi vienoje Ukrainos regiono vidurinėje mokykloje. Moteris sako iki šiol negalinti pamiršti ant jos „užsisėdusios“ mokytojos patyčių.
Mokytojos sugalvota pravarde pradėjo į ją kreiptis ir klasės draugai
„Prisimenu, pradėjus mokytis šeštoje klasėje, mums buvo paskirta nauja klasės auklėtoja – prieš tai ji metus mokė rusų kalbos ir literatūros. Viskas buvo gerai. Bet vieną gražią diena klasės auklėtoja, dėl man nežinomų priežasčių, prisikabino prie mano pavardės, ją iškraipė ir sugalvojo man slapyvardį. Kai kurie suaugusieji mano, kad vadinti vaiką „krokodilu“, nėra nieko blogo. O mano klasės mokytoja jau buvo suaugusi moteris, apie keturiasdešimt metų, bet nusprendė, kad būtų smagu man duoti slapyvardį“, – pradeda pasakojimą Jelena.
Anot jos, gana greitai mokytojos sugalvota pravarde pradėjo į ją kreiptis ir klasės draugai, o paskui ir visa mokykla. Natūralu, kad mergaitė buvo labai nusiminusi, pasiskundė tėvams, net paprašė jų oficialiai pakeisti pavardę. Tėvai nustebo ir atkalbinėjo dukterį. „Dabar aš pati suprantu, kad keisti šią pavardę yra nesąmonė, bet tada man taip neatrodė. Dėl to tėvai nuėjo ir į mokyklą pas direktorių, bet jiems buvo pasakyta, kad viskas gerai ir niekas iš tikrųjų manęs nepravardžiuoja“, – sako Jelena. Anot moters, sovietmečiu buvo priimta klausyti, ką sako mokytojai ir mokyklos administracija, o ne vaikai. „Man tėvai liepė nusiraminti, sako pajuokavo ir viskas. Bet tai vienas dalykas, kai vieną kartą pajuokauja ir visai kas kita – kai ‚juokauja“ kiekvieną dieną. Be to, ši pravardė buvo tik patyčių pradžia“, – teigė Jelena.
„Dabar daugelis turi brangių daiktų, o tuo metu beveik visi buvo vargšai. Mano šeima nebuvo išimtis. Bet kartais tėvai nupirkdavo man drabužių, kurie neatrodė kaip visų. Kartą aš atėjau į mokyklą su Latvijoje pirkta prijuoste. Klasės auklėtoja iškart pradėjo ant manęs šaukti: „Kodėl visos mergaitės baltomis prijuostėmis, o tu geltona? Pabandžiau paaiškinti, kad prijuostė nebuvo geltona, o šiek tiek smėlio spalvos. Bet ji manęs neklausė: „Ji geltona! Kaip tu galėjai ateiti į su geltona prijuoste? Kur tavo tėvai žiūri?!“, – tęsia pasakojimą moteris.
Priekabiavimas ir patyčios tęsėsi visus mokslo metus
Anot jos, prijuostės atvejis nebuvo vienintelis kliuvinys, nes mokytoja nuolatos šaipėsi ir iš jos išvaizdos. „Kai aš pradėjau verkti, ji kreipėsi į mane pravarde ir paklausė: „Ko lieji krokodilo ašaras? Nusiramink, nusiramink!“. Po to aš verkdavau beveik kiekvieną dieną“, – sako Jelena.
Pašnekovė nepamiršo ir to, kai vienu metu klasės auklėtoja paskambino jos tėvams ir pasakė jiems, kad kažkas negerai su jų dukra ir patarė parodyti psichiatrui. „Tėvams paaiškinau, kad verkiau, nes buvau nuolat įžeidinėjama. Bet jie tikėjo ne manimi, o mokytoja. Mama nuvežė mane pas psichiatrą. Aš dar labiau verkiau, nes nesitikėjau, kad ji tai padarys. Psichiatras išdavė pažymą, kurioje patvirtino, kad esu sveika ir tėvams paaiškino, kad klasės auklėtoja išprovokuoja situacijas. Mama su ta pažymą nuėjo į mokyklą pas mokytoją. Tai buvo didelė klaida. Girdint visai klasei, mokytoja pasakė: „Žiūrėkit, ji (į mane kreipėsi vardu) atnešė psichiatro pažymą!“. Aišku, po to jie dar labiau pradėjo iš manęs šaipytis. Jaučiausi taip blogai, kad norėjau mirti. Net bandžiau nusinuodyti. Nežinau kodėl, bet man nepavyko, tiesiog užmigau ir labai ilgai miegojau. Namuose niekas to nepastebėjo ir aš jau bijojau ką nors pasakyti savo tėvams“, – dalijasi išgyvenimais Jelena.
Moteris įsitikinusi, jei ne toks klasės auklėtojos elgesys, klasės draugai būtų normaliai bendravę su ja. „Matyt mokytojai atrodė, kad aš esu tas žmogus, kurį galima pažeminti. Beje, neseniai atsitiktinai gatvėje sutikau buvusį klasės draugą, jis ėmė manęs atsiprašinėti, kad kažkada man trenkė į pilvą. Bet aš to net nepamenu“, – sako Jelena.
Pašnekovės tvirtinimu, priekabiavimas ir patyčios tęsėsi visus mokslo metus. „Man buvo sunku lankyti užsiėmimus, nes niekas manęs nepalaikė. Priešingai – ir kai kurie kiti mokytojai pradėjo kreiptis į mane pravarde. Ryte verkdavau, nes turėdavau eiti į mokyklą. Vakarais raudojau dėl to, kad ten buvau nuėjusi. Bet negalėjau praleisti pamokų. Tada mokymosi namuose nebuvo, kaip dabar. Mane gelbėjo tik tai, kad mūsų klasės auklėtoja neturėjo pamokų kiekvieną dieną“, – dalijasi karčia patirtimi moteris.
Ji neslepia, kad dėl įvairių priežasčių teko praleisti tos mokytojos pamokas, bet tai neturėjo įtakos pažymiams, nes gerai mokėsi. „Iš esmės normaliai su manimi elgėsi tik matematikos mokytojas. Aš turėjau jos dalyko sugebėjimų, net esu laimėjusi matematikos olimpiadoje. Tai leido suvokti, kad turi bent truputį gerbti. Pradėjusi mokytis baigiamojoje klasėje (tada mokiausi dešimt metų) aktyviai sportavau, nuolat eidavau į treniruotes ir pradėjau mažiau galvoti apie situaciją su klasės auklėtoja. Ir nors aš nustojau reaguoti į jos komentarus, bet atakos tęsėsi“, – sako Jelena.
Svarbu kalbėti apie tokias situacijas, kad jos nepasikartotų
Moteris prisimena iki šiol, kaip atėjus į mokyklos diskoteką, prie jos prišoko auklėtoja ir kitiems girdint, pareiškė: „Kaip tu atėjai apsirengusi? Žiūrėkite, vaikinai! Kaip tai galima buvo? Kuo apsiavusi? „Šlepetėmis“? Su džinsais? Gal bulvių eisi kasti? Turėtum apsivilkti suknelę!“
Sunku pasakyti, kaip ši istorija mane paveikė. Kai atsiduri tokioje situacijoje, kai visi priešai ir pasaulis, atrodo, nusistatę prieš tave, imi suprasti, kad turi būti stiprus, nes kitaip neišgyvensi“, – s dalijasi karčiais mokyklos prisiminimais moteris.
Jos tvirtinimu, kaip bebūtų keista, bet tai jai suteikė stiprybės, žinojo, kad turi eiti tik į priekį ir siekti savo tikslo. „ Dabar man lengviau nei kitiems įveikti baimes, nes aš to tiesiog neturiu. Užtat nerimauju dėl savo vaikų – turiu tris sūnus: vyriausias jau baigė vidurinę mokyklą, vidurinis – dar tik pirmoje klasėje, o jauniausias tik pradės eiti į mokyklą po kelių metų. Aš jų nuolat klausiu, kas vyksta mokykloje. Juk galima pamatyti iš vaiko akių, jei kažkas ne taip. Ir dažnai einu į mokyklą, sužinau, ką jie daro. Be to, atidžiai stebiu vaiko ir mokytojo elgesį‘, – sako Jelena.
Moters manymu, svarbu kalbėti apie tokias situacijas, kad jos nepasikartotų. Žmogų, ypač vaiką, nesunku privesti ir prie savižudybės. Viešai kalbant apie tokias situacijas, patys mokytojai supras, kad neturi teisės ką nors įžeidinėti ar griežtai kritikuoti. „Sovietmečiu bet kurį žmogų buvo galima viešai išpeikti ar pamokyti. Nors matau, kad panašios situacijos mokykloje kartojasi ir dabar. Tai yra to laikotarpio atspindys. Nesuprantu, iš kur tai kilo. Yra žmonių, kurie turi ką nors gąsdinti, nes kitaip negali. Nors galvoju, kad jie patys nėra blogi. Mano mokytoja nebuvo bloga plačiąja prasme: ji gerai elgėsi su vaikais, daugelis ją mylėjo, merginos nuolat prie jos prilipdavo“, – aiškino pašnekovė.
„Po daugelio metų nuėjau į klasės draugų susitikimą, – tęsia Jelena. – Ten taip pat buvo ir klasės auklėtoja. Sėdint prie vaišių stalo, ji pakėlė taurę ir pasakė: „Atsiprašau tų, prieš kuriuos esu kalta“. Manau, kad ji turėjo mane omeny. Tikriausiai ji suprato, ką padarė. Nes neįmanoma nesuprasti, kad žemini, tyčiojiesi iš vaiko. O gal ji galvojo, kad elgiasi gerai. Aš vis dar nesuprantu, kodėl tapau patyčių taikiniu. Kiekvienas galėjo atsidurti mano vietoje, nes mokytojai reikėjo aukos. Kodėl ji pasirinko mane? Aš su ja nekalbėjau. Aš vis dar negaliu jai atleisti. Nors sako, kad labai svarbu išmokti atleisti visiems. Aš galiu atleisti visiems, kurie man padarė ką nors blogo, bet ne jai. Galbūt ateis laikas ir pasimirš. Bet iki šiol negaliu suprasti, kaip galima taip elgtis“, – samprotavo Jelena.
