sniegopilys.lt
Pirmosios dvi lapkričio dienos Katalikų bažnyčioje skirtos mirusiųjų atminimui: Visų Šventųjų diena lapkričio 1 d. ir Vėlinės lapkričio 2 d., kurios seka viena po kitos.
Vėlinės (angl. „All Saints’ Day“ – liet. „Visų sielų diena“) kasmet minima lapkričio 2 d. (kitą dieną po Visų Šventųjų dienos, lapkričio 1 d.) didžiojoje krikščioniškojo pasaulio dalyje, siekiant prisiminti, pagerbti ir melstis už mirusiuosius.
Šeimos lanko giminaičių kapus
Vėlinės daugiausia dėmesio skiria sieloms skaistykloje – tikintiesiems, kurie mirė Dievo malonėje, bet kuriems vis dar reikalingas galutinis apsivalymas prieš patekdami į dangų. Maldos, mišios ir labdaros darbai atliekami siekiant palengvinti arba paspartinti šį procesą.
Tą dieną kunigai aukoja ypatingas mišias, vilkėdami juodus (gedulo), violetinius (atgailos) arba baltus (prisikėlimo viltis) drabužius. Mirusiųjų vardai dažnai skaitomi garsiai arba įrašomi į parapijos atminimo knygas.
Šeimos lanko giminaičių kapus, kad nuvalytų antkapius, padėtų šviežių gėlių (pavyzdžiui, chrizantemų ar medetkų) ir uždegtų žvakes. Tokiose vietose kaip Lenkija (Zaduszki) ir Lietuva (Vėlinės) naktį ištisos kapinės šviečia tūkstančiais žvakių.
Tuo tarpu Meksika ir Lotynų Amerika (Día de los Muertos): lapkričio 1–2 d., per Vėlines, susilieja su Mirusiųjų diena, kurios metu eksponuojami spalvingi ofrendai (altoriai), medetkos, cukrinės kaukolės ir vyksta šeimos susibūrimai.
Filipinuose (Undas) šeimos tradiciškai valo kapus keliomis dienomis iš anksto ir nakvoja kapinėse, dalindamosi maistu ir prisiminimais.
Kai kuriose Europos dalyse gyvavo tradicija kepti ir dalyti „sielų pyragėlius“ – prieskoniais gardintus kepinius, kurie buvo duodami vargšams mainais už maldas už mirusiuosius.
Šią dieną mirusiųjų sielos grįžta į savo namus
Krikščioniška Visų Šventųjų šventė turi gilias pagoniškas šaknis. Maždaug prieš du tūkstančius metų keltų gentys šiuo metu šventė Naujuosius metus, kurių išvakarėse šventė Samhain šventę. Šis pereinamasis laikas (perėjimas į žiemą) buvo laikomas magišku ir mistiniu laiku – į žmonių pasaulį atėjo sidhe (magiškos būtybės, neutralios ir dažnai priešiškos žmonėms), o žmonės taip pat turėjo galimybę „aplankyti“ pomirtinį gyvenimą.
Taip pat buvo tikima, kad šią dieną mirusiųjų sielos grįžta į savo namus ir reikalauja iš gyvųjų aukojimo maisto. Maždaug tuo pačiu metu (spalio pabaigoje) senovės romėnai šventė dvi šventes – Feraliją, skirtą mirusiųjų atminimui, ir vaisių deivės Pomonos šventes.
Šis datų sutapimas prisidėjo prie mirusiųjų minėjimo tradicijos išsaugojimo net ir po plačiai paplitusio krikščionybės. Visuomenės sąmonėje ši šventė susiliejo su religine švente. Taip atsirado Visų Šventųjų diena, kurią Katalikų Bažnyčia vis dar švenčia lapkričio 1 d. Visų Šventųjų išvakarės (Visų Šventųjų mišios) buvo iškreiptas senasis angliškas pavadinimas, todėl „Helovinas“ yra ne kas kita, kaip „Visų Šventųjų išvakarės“.
Be to, pagoniškos sidhe sampratos viduramžių krikščionių sąmonėje virto idėjomis apie piktąsias dvasias, kurios šią dieną pasirodo, kad išgąsdintų pamaldžius piliečius. Štai kodėl viduramžiais ir ankstyvaisiais moderniaisiais laikotarpiais Helovinas tapo mėgstama raganų švente, kurios šią dieną visada rengdavo šabą.
Visų Šventųjų diena iš pradžių buvo švenčiama gegužės 13 d., 609 m. tą dieną, kai popiežius Bonifacijaus IV pašventino romėnų rotondą, skirtą Mergelei Marijai ir visiems didiesiems Bažnyčios kankiniams (kitų šaltinių duomenimis, šią šventę 835 m. įvedė popiežius Grigalius IV). XI amžiaus pradžioje ši šventė buvo perkelta į lapkričio 1 d. (tuo metu ši diena buvo skirta tiems šventiesiems, kurie neturėjo savo šventės per metus). Daugelyje šalių tai yra nedarbo diena ir nacionalinė šventė.
Krikščionys tikėjo tik vienu Dievu
Visų Šventųjų diena yra religinė šventė, švenčiama ir Vokietijoje lapkričio 1 d. Visų Šventųjų dienos istorija siekia krikščionybės iškilimą. Ilgą laiką krikščionys buvo persekiojami, tremiami ir žudomi daugelyje pasaulio šalių. Ypač Romos imperijoje buvo aršus pasipriešinimas naujajam tikėjimui ir vis didėjo jo išpažinėjų persekiojimas, nes, skirtingai nei krikščionys tikėjo tik vienu Dievu.
Kito šaltinio duomenimis, praėjo 380 metų, kol krikščionybė imperatoriaus Teodosijaus „Trijų imperatorių ediktu“ buvo paskelbta Romos valstybine religija – šis įvykis žymėjo jos triumfo žygio pradžią. Jau IV amžiuje Jonas Chrizostomas Bizantijoje paskelbė „Visų Šventųjų dieną“ – dieną, skirtą atminti visus už savo tikėjimą nužudytus kankinius. VIII amžiaus pradžioje popiežius Grigalius III Romoje paskyrė koplyčią visiems šventiesiems ir pirmą kartą nustatė lapkričio 1 d. šventę. 839 m. popiežius Grigalius IV išplėtė šventės dieną, kad pagerbtų visus kankinius, mirusiuosius ir šventuosius (įskaitant tuos, „kurių šventumo niekas nežino, tik Dievas“), įtraukdamas visą Katalikų Bažnyčią. Vėliau šią šventę perėmė daugelis protestantų konfesijų. Šios šventės dėmesio centre – ne gedėjimas, o šventųjų atminimas, o terminas „šventasis“ nebūtinai reiškia oficialų kanonizavimą.
Taip pat turėtume prisiminti tuos, kurių gyvenimus apibrėžė glaudus ryšys su Dievu. Šiame kontekste nepaprastai svarbus tikėjimas Kristaus prisikėlimu ir vėlesniu Jėzaus Kristaus įveikimu prieš mirtį. Svarbiausia, kad tai skatina ryšį tarp mirusiųjų ir gyvųjų bei prisikėlimo viltį.
Turi savo papročius skirtinguose regionuose
Šiomis šventėmis bažnyčiose vyksta pamaldos. Visų Šventųjų dieną įprasta puošti mirusiųjų kapus ir uždegti žvakes (sielos laužus). Šio papročio kilmė yra prieštaringa: kai kurie mano, kad žvakė simbolizuoja amžinąją sielos šviesą arba kad ji skirta vesti klajojančias dvasias į jų poilsio vietą. Tačiau manoma, kad šį paprotį galima paaiškinti ir mirusiųjų sielų šildymu bei piktųjų dvasių išvarymu.
Taip pat įprasta ant mirusiųjų kapų dėti maisto ir gėrimų. Namuose paliekama duonos trupinių ir vandens, kad mirusysis būtų pamaitintas. Ypač šaltoms dvasioms židinio ugnis paliekama degti, o sielos laužai uždegami ant kapų. Šį vakarą negalima palikti nieko nesutvarkyto, kas galėtų sukelti skausmą klajojančioms sieloms. Peilių, keptuvių ar šakučių negalima palikti nuošalyje, nes mirusieji gali ant jų atsisėsti.
Visų Šventųjų diena turi savo papročius skirtinguose regionuose. Pavyzdžiui, Švabijoje krikštatėviai savo krikšto vaikams kepa vadinamąsias „sielos kasas“. Supinti plaukai skirti simbolizuoti Šventąją Trejybę. Taip pat įprasta vakarais valgyti sorų košę – žmonės tiki, kad tiek sielų, kiek grūdų dubenyje, bus išvaduota iš skaistyklos.
Su Visų Šventųjų diena taip pat siejami keli prietarai. Jei Visų Šventųjų dieną sninga, laukiama žiemos. Jei Visų Šventųjų dieną ryškiai šviečia saulė, laukia šiltesnės dienos.
Su šios dienos šventimu siejama legenda
Vėlinės (Visų Šventųjų diena) (lot. In Commemoratione Omnium Fidelium Defunctorum) – tai Romos katalikų bažnyčioje mirusiųjų atminimo diena, tradiciškai švenčiama lapkričio 2 d., po Visų Šventųjų dienos. Kitaip nei Visų Šventųjų diena, tai pirmiausia mirusiųjų giminaičių ir draugų pagerbimas. Šią dieną įvairiose šalyse įprasta lankytis kapinėse, puošti kapus žalumynais ir gėlėmis, uždegti žvakes ir kartu su šeima pavalgyti.
Visų Šventųjų dieną visose Prancūzijos Klini benediktinų abatijos bažnyčiose įvedė Klini abatas Odilonas. Jo dekretas, datuotas 998 metais, išliko iki šių dienų. Ši tradicija netrukus išplito visoje Katalikų bažnyčioje. Ši šventė Romoje atsirado XIV amžiaus pradžioje. Teologiškai ši diena siejama su skaistykla, kur mirusieji apsivalo, gaudami gyvųjų paramą per maldą, pasninką ir išmaldą.
Su šios dienos šventimu siejama legenda, pasakojanti apie piligrimą, grįžtantį iš Šventosios Žemės, kurį audra nubloškė į negyvenamą salą. Ten gyvenantis atsiskyrėlis jam papasakojo apie plyšį uolose, vedantį į skaistyklą, iš kurio girdėjosi nusidėjėlių sielų dejonės. Jis taip pat teigė girdėjęs demonus besiskundžiančius maldų galia išgelbėti savo aukas, ypač tų, kurias už mirusiuosius aukoja Kliuni abatijos vienuoliai. Grįžęs namo, piligrimas apie tai pranešė Kliuni abatui Odilonui, kuris lapkričio 2 d. paskelbė visų mirusiųjų skaistykloje sielų užtarimo dieną Dievo akivaizdoje.
Austrijoje ši diena nėra oficiali šventė, tačiau mokyklose ir universitetuose paskaitos nevyksta.
