Kodėl žmonės bijo juodų kačių?

Juoda katė jūsų kelyje yra ne tik prietaras; tai kultūrinis refleksas, įsišaknijęs kolektyvinėje pasąmonėje. Žinome, kad spalva neturi įtakos gyvūno charakteriui, tačiau akimirkai sustingstame, kai prieš mūsų kojas sumirksi šešėlis. Kaip atsirado baimė dėl šio nekenksmingo gyvūno? Ir kas slypi už žmonių baimės dėl juodų kačių?

Šis objektas yra nerimo šaltinis

Šios fobijos šaknys slypi archetipinėje žmogaus baimėje nežinomybės. Kačių naktinis gyvenimo būdas, žėrinčios akys ir tyli eisena suteikė joms mistinių savybių. Tačiau juoda spalva tapo veiksniu: ji vizualiai užgožia gyvūną prieblandoje, paversdama jį „nematoma dvasia“.

„Juodos katės baimė yra klasikinis „kognityvinio išgyvenimo šališkumo“ pavyzdys, – aiškino ekspertas. – Žmogaus smegenys evoliuciškai užprogramuotos suvokti pavojų tamsoje ir nenuspėjamoje aplinkoje. Nors balta katė kelyje yra tiesiog gyvūnas, juoda katė, susiliejanti su asfaltu, pasąmoningai suvokiama kaip „skylė“ arba „tarpas“. Pridėkite prie šio socialinio mokymosi: vaikas mato savo tėvų reakciją ir prisimena, kad šis objektas yra nerimo šaltinis. Tai grynas sąlyginis refleksas, sustiprintas viduramžių propagandos, kuri gyvūną prilygino piktosioms dvasioms.“

Iš kur kilo prietaras apie juodą katę? Staigi neapykanta juodoms katėms turi labai konkrečią kilmę – XIII amžiaus pradžią. Popiežius Grigalius IX išleido dekretą „Vox in Rama“, oficialiai paskelbdamas anglies spalvos kates demoniškų jėgų įsikūnijimu. Tai nebuvo tik gandas, o teisinis dokumentas, atrišęs inkvizicijos rankas. Ironija siaubinga: kačių naikinimas lėmė sprogstamąjį žiurkių populiacijos augimą, kuris išplatino buboninį marą visoje Europoje. Pasirodo, žudydami „velnio tarnus“, žmonės iš tikrųjų užsitraukė sau nelaimę. Viduramžių sąmonėje tai tik sustiprino asociaciją: katės tolygios nelaimei, nors tikroji priežastis buvo žmonių kvailumas.

Japonijoje juoda spalva simbolizuoja sėkmę

Įdomu tai, kad iki šio obskurantizmo, požiūris buvo radikaliai kitoks. Žmonės žinojo, kad katė, net ir juoda, yra namų sergėtoja. Ji pirmiausia būdavo įleidžiama į naują trobą, o ten, kur atsiguldavo, būdavo pastatomas guolis, tikint, kad vieta yra „švari“ ir palaiminta. Benamė katė, užklydusi vidun, buvo laikoma sėkmės pasiuntine, ir ją buvo draudžiama išvaryti.

Kokie dar prietarai siejami su juodomis katėmis? Prietarai neapsiriboja vien tik kelio perėjimu. Interpretacijos priklauso nuo daugelio niuansų ir skiriasi kiekvienoje šalyje.

Europos tradicijoje katė, bėganti iš dešinės į kairę, pranašauja nelaimę, o bėganti iš kairės į dešinę – sėkmę (Vokietijoje tai laikoma geru ženklu).

Vyrams ir moterims šis ženklas veikia atvirkščiai. Moteriai, jei katė pereina kelią iš kairės į dešinę pranašauja pinigus, o vyrui – kivirčus. Jei katė du kartus (pirmyn ir atgal) peržengia jūsų kelią, ji „atšaukia“ blogį. Jei ji neša grobį burnoje, tai aiškus signalas pirkti loterijos bilietą.

Britanijoje žvejai sąmoningai pasiimdavo juodas kates į savo valtis, o Škotijoje tokios katės pasirodymas verandoje žadėjo turtus. Japonijoje juoda spalva simbolizuoja sėkmę, o kaliko kačių bijoma.

Kinijoje juoda katė yra bado pranašė, o Madagaskare bijoma visų kačių, nepriklausomai nuo spalvos.

Kaip galima „apsaugoti“ nuo juodos katės? Žmonės sugalvojo daugybę būdų, kaip „neutralizuoti“ ženklą. Garsiausias būdas – tris kartus spjauti per kairįjį petį (vietą, kur slepiasi demonas). Taip pat galite griebti sagą arba sukryžiuoti pirštus, kad „nutrauktumėte“ gyvūno nubrėžtą magišką liniją. Gudriausias metodas – laukti, kol kitas žmogus kirs jūsų kelią: tikima, kad jis priims visą smūgį.