sniegopilys.lt
Žinia, natūrali mirtis nėra kažkas netikėto, o gyvenimo pabaiga. Mokslininkai vis dar tyrinėja mirties procesą. O jei kalbame apie mirtį nuo senatvės ar ligos, mirtis susideda iš kelių vienas po kito einančių etapų.
Jei mirtis ištinka ne staiga, o dėl nepagydomos ligos ar gilios senatvės, įvyksta natūralus procesas. Tai ne chaotiška nesėkmė, o evoliuciškai įdiegta gyvybinių funkcijų „nuleidimo“ programa, kurios tikslas – kuo sklandžiau pereiti.
Šiuolaikinė paliatyvioji medicina išskiria du pagrindinius laikotarpius: terminalinę fazę (gyvenimo savaitės–mėnesiai) ir paskutinę aktyvios mirties fazę (paskutinės valandos–dienos).
Galutinė fazė: gyvenimo sulėtėjimas
Šio etapo, trunkančio nuo kelių savaičių iki mėnesių, metu organizmas pradeda palaipsniui išjungti sistemas, kurioms palaikyti reikia daug energijos. Dėl to didėja silpnumas ir mieguistumas (astenija), o ne tik nuovargis. Bazinis medžiagų apykaitos greitis lėtėja, o ląstelių mitochondrijos gamina mažiau energijos. Žmogus vis daugiau laiko praleidžia miegodamas, o tai tampa tiltu į pakitusią sąmonės būseną. Budrumo periodai reikalauja milžiniškų pastangų.
Tuo metu prarandamas noras valgyti bei gerti (natūrali anoreksija ir kacheksija). Tai vienas sunkiausiai artimiesiems priimamų fiziologinių mechanizmų, tačiau tai taip pat yra pagrindinis fiziologinis mechanizmas. Virškinimo sistema išsijungia kaip nereikalinga. Priverstinis maitinimas šiuo metu neprailgina gyvenimo, o sukelia kančią – išprovokuoja pykinimą, vėmimą ir aspiraciją (maisto patekimą į plaučius). Kūnas pereina prie endogeninės mitybos, naudodamasis vidinėmis atsargomis. Tuo metu padidėja ketoninių kūnų kiekis kraujyje. Jie pasižymi stipriu nuskausminančiu ir lengvu euforijos efektu, natūraliai numalšindami alkį ir sukurdami ramybės jausmą.
Atsiranda socialinis atsiribojimas. Tai jokiu būdu nėra apmaudas artimiesiems. Smegenys, kuriose vyksta medžiagų apykaitos pokyčiai, nustoja apdoroti išorinius dirgiklius. Pokalbiai ir bendravimas su kitais žmonėmis reikalauja energijos, kurios nebėra. Žmogus susitelkia į savo vidinį pasaulį. Tai ne atstūmimas, o natūralus sąmonės posūkis į vidų.
Aktyvaus mirties fazė: paskutinės valandos ir dienos
Šiai stadijai, paprastai trunkančiai nuo 24 iki 72 valandų, būdingi akivaizdūs fiziniai gyvybės palaikymo sistemų išsijungimo požymiai.
Kvėpavimo ritmo ir gylio pasikeitimas yra vienas pagrindinių ir kartais bauginančių požymių. Kvėpavimas tampa nereguliarus. Gilių įkvėpimų serija tai stiprėja, tai silpnėja, kol visiškai sustoja (apnėja) 15–40 sekundžių. Po to ciklas kartojasi. Taip yra dėl sumažėjusio smegenų kvėpavimo centro jautrumo anglies dioksidui.
Atsiranda vadinamasis „galutinis šlapias kvėpavimas“ – gurguliuojantis garsas, kurį sukelia seilių ir gleivių kaupimasis trachėjoje ir gerklose, kurių nusilpęs žmogus nebegali atkosėti. Šiuo metu žmogus paprastai yra be sąmonės ir nepatiria uždusimo.
Antras pagal svarbą požymis yra širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai. Širdies pumpavimas vis labiau silpnėja, todėl kraujotaka centralizuojasi. Kūnas aukoja periferiją, kad kuo ilgiau aprūpintų krauju smegenis, širdį ir inkstus. Dėl to galūnės (rankos, pėdos, nosis, keliai) tampa šalti liečiant. Oda tampa marga – nuo pėdų ir rankų lėtai atsiranda melsvai violetinis, tinklelį primenantis raštas. Tai ne sušalimo, o užsikimšusios kapiliarinės kraujotakos (mikrocirkuliacijos) požymis. Bandymas šildyti žmogų šildomosiomis pagalvėlėmis gali būti žalingas, nes sutrikusi termoreguliacija gali sukelti nudegimus.
Ant mirties slenksčio – sąmonės pokyčiai ir agonijos pradžia
Ant mirties slenksčio smegenys kenčia nuo hipoksijos (deguonies trūkumo) ir medžiagų apykaitos pokyčių. Tai sukelia dezorientaciją. Žmogus gali neatpažinti artimųjų ar net pamatyti seniai iškeliavusius giminaičius.
Tačiau gamta sukūrė apsaugos mechanizmą. Reaguojant į kritinį deguonies trūkumą (hipoksiją), išsiskiria didžiulis endorfinų ir enkefalinų, vidinių opioidų (skausmą malšinančių vaistų), kiekis. Tai yra „teigiamas hormonų antplūdis“, kuris malšina skausmą (analgeziją), sumažina arba visiškai pašalina fizinį skausmą, dažnai sukelia euforijos ir ramybės būseną. Todėl paliatyviosios pagalbos specialistai sako: „Baugina ne pats mirimo procesas, o jo baimė.“
Pagrindinė artimųjų užduotis šioje situacijoje yra ne reikalauti, kad žmogus grįžtų į gyvųjų pasaulį, o sudaryti sąlygas „buvimui“. Tylus, ramus pokalbis, prisilietimai, lūpų drėkinimas – tai bendravimo formos, kurios pasiekia išeinantįjį kitame suvokimo lygmenyje, apeinant žodžius, kuriems jis nebeturi jėgų.
