Motina buvo nuteista už savo sūnaus nužudymą, tačiau po 28 metų paaiškėjo tikrasis nusikaltėlis

2022 metų balandį Jungtinėje Karalystėje įvyko 6 metų Rikkio Neave‘o žudiko teismas. Kaltininkui surasti prireikė 28 metų, o berniuko mama, kuri pati buvo įtariamoji, po vaiko mirties atsidūrė kalėjime. Kodėl niekas ja netikėjo? Ir kas padėjo nepasiduoti tiesos paieškoms?

Padėtį pablogino prasta motinos reputacija

1994 metai, lapkričio 28-oji. Piterboro miestas (tai yra 140 km į šiaurę nuo Londono). Devinta valanda ryto. Šešerių metų Rikkis  Neave’as, kaip įprasta, išėjo iš namų ir patraukė mokyklos link, tačiau pamokose nepasirodė. Po pietų, kai jis negrįžo įprastu laiku, mama ne juokais susirūpino. Ji apėjo kaimynus ir kelis kaimyninius kvartalus, kalbėjosi su sūnaus bendramoksliais, bet nieko nesužinojo ir nerado. Šeštą valandą vakaro Ruth Neave kreipėsi į policiją. Tyrėjai greitai surengė vaiko paiešką, kurioje dalyvavo daug savanorių. Tačiau dingo vaiko motina neprisijungė prie jų, ji liko namuose su jaunesnėmis dukromis, o tai sukėlė pirmuosius įtarimus.

Kitą dieną berniuko kūnas su smaugimo žymėmis buvo rastas miške, penkios minutės kelio nuo jo namų. Berniukas buvo visiškai nurengtas ir gulėjo keistoje padėtyje – plačiai išskėstomis kojomis ir rankomis, kaip Da Vinci  Vitruvijaus  paveiksle. Dingimo byla perkvalifikuota į nužudymo bylą ir suimtas paskutinis gyvą vaiką matęs artimiausias žmogus – jo motina.

Kita vertus, padėtį pablogino šiuo atveju žinoma prasta Ruth reputacija. Kaimynai pasakojo, kad ji serga alkoholizmu ir narkomanija, nesirūpino savimi ir vaikais, apskritai buvo socialiai labai pažeidžiama. Visa tai buvo tiesa, bet tai nereiškia, kad motina nužudė savo sūnų.

Taip pat žinoma, kad Ruth tėvai nusižudė, kai jai buvo dveji metai. Vaikystę ir jaunystę ji praleido vaikų namuose, kur, pasak jos prisiminimų, mokytojai žiauriai elgėsi su vaikais, o vyresnieji įkalbinėdavo jaunesniuosius užsiimti prostitucija. Būdama 17 metų ji pagimdė dukrą nuo vyro, kuris mušė, smurtavo prieš ją ir nenorėjo padėti auginti atžalos. Mergina buvo apgyvendinta globėjų šeimoje. Po kelerių metų Rikkis gimė nuo kito vyro. Jis taip pat  ir mergaičių Rochelle ir Sheradin tėvas.

Seserys sakė, kad mama jomis nesirūpino. Brolis vogdavo joms maistą iš parduotuvių, maudydavo ir guodė, kai jos verkdavo. Anot jų, mama su sūnumi elgėsi žiauriai: matė, kaip ji rėkė ant brolio, stumdė ir mušė.

Liudininkų parodymai paskatino Ruth suimti ir teisti. Advokatas rekomendavo jai prisiimti kaltę visais atžvilgiais, tačiau ji kategoriškai atsisakė pripažinti, kad nužudė sūnų ir paliko kūną miške. Tiesa, moteris pripažino kaltę dėl netinkamo tėvystės pareigų vykdymo ir prievartos prieš vaikus, už ką gavo 7 metus nelaisvės. Praėjus metams po jos įkalinimo, Rochelle ir Sheradino tėvas žuvo autoavarijoje, o mergaitės buvo perkeltos į globėjų šeimą. Jos užaugo manydamos, kad mama nužudė jų brolį, todėl kelerius ateinančius metus su ja nesusisiekė.

Ruth Neave atliko bausmę kartu su liūdnai pagarsėjusiomis serijinėmis žudikėmis Myra Hindley ir Rose West – dviem iš trijų moterų, kurias Jungtinės Karalystės teismas nuteisė iki gyvos galvos. Išėjusi į laisvę Ruth pasakojo, kad kartą pro šalį eidama Myra jai pasakė: „Tu nesi vaikų žudikė“ – ir patarė ieškoti teisybės. Ir štai tada moteris nusprendė imtis veiksmų.

2000 metais Ruth Neave buvo paleista iš kalėjimo ir ją iškart užpuolė kaimynai bei vietos žiniasklaida – ji buvo laikoma žudike, vengiančia vykdyti teisingumą. Jai buvo sunku susirasti darbą, o kiekviena kelionė į parduotuvę baigdavosi skandalu.

2008 metais ji susipažino su savo būsimu vyru Gary‘iu Rogersu. Jį labai sujaudino ir net sugraudino Ruth papasakota šeimos istorija. Vyras patikėjo ja ir pasiūlė pradėti tyrimą iš naujo. Ruth sutiko. 2013 metais jiems buvo suteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga – 13 dėžučių, kuriose yra po 8-12 aplankų su dokumentais. Ruth ir Gary‘is nuodugniai ištyrė įrodymus ir liudininkų parodymus ir pastebėjo tai, ko policija praleido prieš daugelį metų. Paaiškėjo, kad viena garbaus amžiaus ponia pamatė Rikkį tą lemtingą rytą kažkur vaikščiojantį su vyresniu berniuku. Šis berniukas buvo Jamesas Watsonas, 13-metis Rikkio draugas, kuris net kelis kartus lankėsi Neave namuose.  Apklausiamas Jamesas prisipažino, kad tą rytą matė berniuką, bet jie tik pasisveikino, ir jis nuėjo toliau.

Jau buvo teistas 17 kartų už vagystes

Kadangi tyrėjai siekė įrodyti motinos kaltę, jie net nesvarstė Jameso dalyvavimo nusikaltime versijos. Tačiau Ruth ir Gary‘is nenuleido rankų. Be to, jie galėjo pasinaudoti technologija, kurios 1990-aisiais nebuvo. Todėl drabužius, kuriuos Rikkis vilkėjo žmogžudystės dieną, atidavė laboratorijai. Analizė patvirtino, kad daiktai turi Jameso Watsono DNR pėdsakų.

2014 metais Ruth vyras  pasikalbėjo su nusikaltimų skyriaus vadu. Sužinojęs naujus faktus, policininkas atnaujino bylą. Jamesas Watsonas buvo suimtas 2016 metais, tačiau jo kaltei įrodyti prireikė dar 6 metų. Paklaustas, kaip jo DNR atsidūrė ant Rikkio drabužių, Jamesas atsakė, kad pakėlė berniuką nuo žemės, kad šis galėtų pažvelgti per tvorą į žemės darbus. Šio paaiškinimo užteko, kad Jamesas būtų paleistas. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jo minėta tvora tragedijos metu dar nebuvo įrengta.

Kai tariamas žudikas buvo paleistas už užstatą, jis beveik iš karto pabėgo į Portugaliją.

Anot jo, jis esą planavo su draugu pailsėti, tačiau neturėjo paso ir pinigų, todėl netrukus pradėjo nakvoti gatvėje. Tada Watsonas buvo suimtas konsulato pastate ir išduotas Jungtinei Karalystei.

2018 metais Jamesas Watsonas buvo teisiamas dėl seksualinio prievartavimo prieš mažametį. Tai buvo toli gražu ne pirmasis jo teismas.  Watsonas anksčiau buvo teistas už užtaisyto pneumatinio šautuvo nešiojimą viešose vietose, seksualinius veiksmus viešajame tualete ir vagystę iš tėvo namų, kol jis buvo ligoninėje. Iš viso Watsonas buvo teistas 17 kartų už vagystes ir apkaltintas padegimu.

Mokytojų, artimųjų ir kitų teisiamojo pažįstamų apklausų metu paaiškėjo, kad likus metams iki Rikkio nužudymo Jamesas tvirkino penkerių metų berniuką, o likus trims dienoms iki žmogžudystės pasakė mamai, kad girdėjo per radiją, jog kažkur miške buvo pasmaugtas vaikas.

Po nusikaltimo jis pradėjo rinkti laikraščių iškarpas apie Rikkio nužudymą. Buvusi jo mergina taip pat prasitarė, kad santykiaujant, jis kelis kartus jos vos nepasmaugė. Be to, jai matant miške užmušė paukštį. Vaikų namų, kuriuose Jamesas gyveno paauglystėje, mokytojai prisiminė, kad jis kambaryje laikė negyvą fazaną toje pačioje „Vitruvijaus žmogaus“ pozoje ir masturbavosi prie vaikiškų drabužių katalogo.

Nepaisant visų netiesioginių įrodymų ir drabužių DNR, Jamesas savo kaltės nepripažino. Teismo procesas truko 11 savaičių. Prisiekusieji svarstė 36 valandas ir galiausiai balsų dauguma pripažino Watsoną kaltu. Tačiau 41 metų Watsonas buvo nuteistas kaip tuo metu įvykdčs nusikaltimą, būdamas paaugliu. Jam skirta kalėti iki gyvos galvos su galimybe bausmę peržiūrėti po 15 metų.

Ruth Neave po nuosprendžio pasakė žurnalistams ir teigė, kad Jamesas Watsonas buvo monstras, kuris ne tik nužudė jos sūnų Rikkį, bet ir užvedė įvykių grandinę, kuri sunaikino jos ir jos vaikų ateitį. „Aš praradau savo vaikus ir laisvę, o tada turėjau pradėti viską iš naujo. Dukterys iki šiol su manimi nebendrauja. Mano šeima buvo visiškai sunaikinta. Aš nemačiau savo dukterų daugiau nei 26 metus“, – guodėsi Ruth.

Socialinių tinklų  nuotraukos: (kairėje) Rikkis ir jo žudikas,  Rikkis su tėvais