sniegopilys.lt
Man greitai bus 32 metai, gyvenu vienas ir, galima sakyti, jau susitaikiau su tuo, kad visada būsiu vienas. Kadangi susipažinti su tinkama mergina nėra realu. Vienišas vyras
Man pavyko su juo susisiekti, todėl paklausiau: „Ką apskritai jaučiate merginoms? Galbūt jos paprasčiausiai erzina ir nenorite su jomis apskritai susitikti?“. Pašnekovas iškart atsakė, kad apskritai norėtų pabendrauti ir pasivaikščioti, bet nesiseka. Merginos iškart jį pasiunčia.
Vaikinas prisipažino, kad tikriausiai dėl mažo ūgio merginos juo nesidomi. Maniau, kad jis metras su kepure, bet paaiškėjo – 172 cm. Neaukštas, bet tikrai negalima sakyti, kad žemas. Tačiau ilgainiui supratau, kad jis turi visą sąrašą įsitikinimų, kodėl merginoms negali jis patikti a priori.
Sakė, kad jam patinka viena mergina, su ja norisi pabendrauti bent kaip su drauge. Suprantama, be jokio intymumo, kuris ir negalėtų būti šimtaprocentinis. Tada pasiūliau jam, kad galėtų pradėti nuo draugiško bendravimo.
Ir tada pagavau kai kurių vyrų gudrybę. Jie tiki, kad, pavyzdžiui, iš pradžių pabendraus su mergina kaip su drauge, o tada, galbūt, bendravimas virs kažkuo daugiau. Tačiau šis metodas akivaizdžiai neveikia.
Jeigu vaikinas savo elgesiu transliuoja, kad mergina jam yra tik draugė, tai ji su juo elgiasi taip pat – tik kaip su draugu. Ir jei tuo pat metu ji mato, kad jis nori būti su ja kaip su savo mergina, bet ji mato, kad jis nevertas jos, tada ji tiesiog išsiunčia jį į „draugų zoną“. Ir po to merginai būtų labai sunku persigalvoti.
Kita vertus, negalima paneigti, kad tinkamų rimtiems santykiams merginų nėra tiek daug. Ir ne tik todėl, kad jos yra problemiškos ar savanaudiškos. Bet todėl, kad kai žmogui jau yra 30 metų, jis taip pripranta prie savo vienišo gyvenimo būdo, jog net nebenori ką nors keisti. Tai yra palaikyti rimtus ir ilgalaikius santykius, kurie galėtų baigtis vedybomis ir šeimos sukūrimu. Tada žmonės šiek tiek „surambėja“ ir nelabai stengiasi prisitaikyti vienas prie kito. Todėl, norint iš karto rasti „pasiruošusią“ tam merginą, reikia ne tik labai pasistengti, bet ir įdėti daug jėgų bei pastangų.
Tačiau pagrindinė vienatvės priežastis, mano nuomone, yra baimė. Ir ne šiaip sau baimė, bet paniška santykių baimė.
Kartą konsultavau merginą, kuri niekada negyveno su vyru kartu po vienu stogu. Ir tada jos horizonte pasirodė vaikinas, kuris užsiminė, kad nori su ja gyventi. Nors buvo visiškai aišku, kad jis nebuvo pasiruošęs finansiškai, o kada visa tai bus, apskritai nežinia. Bet to užteko, kad mergina pradėtų panikuoti. Ją iš karto apėmė mintys: „O jeigu tai… ne mano žmogus?.. O jeigu susipyksime, o jeigu jis pasiūlys tuoktis?“ ir taip toliau. Ją tikrai apėmė didžiulė baimė, tarsi būtų priversta vaikščioti karštomis anglimis.
Atrodytų, kas čia baisaus: gyventi po vienu stogu, kurti bendrą gyvenimą? Bet jei esi įpratęs gyventi vienas, tai tikrai sunku. Ir ši baimė yra tik viena iš daugelio baimių, kurią patiria vienišiai.
Šios baimės sukelia smarkesnį širdies plakimą, pradeda prakaituoti ir, žinoma, nuo jų iškart norisi bėgti. O žmogus šio pabėgimo mechanizmo kartais net nesuvokia ir nepastebi.
Paniška santykių baimė dėl to, kad bijo būti paliktas, sugniuždytas, atstumtas, išduotas ir taip toliau. Tai yra stipriausia motyvacija būti vienam. Todėl įveikti ar nugalėti santykių baimę neretai būna sunki ir skausminga užduotis. Kažkam lengviau visą gyvenimą gyventi vienam, nei su kitu žmogumi…
Todėl jei vyras nesuvokia savo baimės, jis gyvena įsitikinęs, kad jam tiesiog nesiseka – jis nesutinka tinkamos merginos. Tačiau širdyje jis vis dar tikisi, kad ji pasirodys jo horizonte ir viskas bus gerai. Tarsi pagrindinė problema yra ta, kad ji dar nesusipažino.
psichologė Angelė Kazlauskienė
