Aš esu vaikų psichologas ir kartais labai pavargstu. Pagrindinė problema yra mano mažų klientų tėvai, kurie patys juos žaloja. Juk visos problemos kyla iš vaikystės, tiksliau, nuo tėvų. Jie rodo  vaikui pavyzdį.

 

Šeimoje net suaugusieji nežino žodžių „atsiprašau“, „prašau“ ir „ačiū“

Nežinau – man asmeniškai labai pasisekė arba beveik pusei vaikų, kuriuos gydytojai ar mokytojai nukreipia pas psichologus, įtardami įvairius sutrikimus (būtent taip pas mane ateina dauguma jaunų pacientų), turime vieną diagnozę: aplinkiniai suaugusieji, švelniai kalbant, elgiasi neteisingai.

Į mane kreipėsi ketverių metų berniuko mama, kuri papasakojo, kad jos mažametis sūnelis elgiasi agresyviai, skriaudžia kitus vaikus žaidimų aikštelėje ir įžeidinėja jaunesniąją seserį.

Pabendravus tik dešimt minučių su berniuko mama ir patėviu viskas tapo akivaizdu. Šeimoje net suaugusieji nežino žodžių „atsiprašau“, „prašau“ ir „ačiū“. Įprasta bendrauti tarpusavyje šaukiant ar rėkiant vienam ant kito, po to pasipila skaudinantys žodžiai ir keiksmažodžiai. Švelniausias žodis, kurį jie yra pasakę savo vaikui, buvo „užsičiaupk!“ Ir apskritai vaiko patėviui, kuriam pagal pasą yra daugiau nei keturiasdešimt, o pagal protą – 13–14 metų, atrodo, kad išmokyti vaiką atsakyti į bet kuriuos močiutės žodžius yra „užsičiaupk, sena šlepetė!“- puikus šmaikštus pokštas. Apskritai berniukas neturi jokių sutrikimų, jis tiesiog panašus į tėvus ir atkartoja jų elgesį.

Kita mano pacientė – šešerių metų mergaitė Sima (herojų vardai pakeisti – red.) kalba apie save kaip apie vyriškos lyties atstovę ir bando įtikinti visus, kad ji yra berniukas Simas. Manote, lyčių identifikavimo sutrikimas? Nieko panašaus. Tiesiog tėtis ir mama norėjo kito sūnaus. Nuo vaikystės jie kartojo dukrai: „Kaip gaila, kad negimė berniukas“.  Ir kabinėjasi prie jos dėl kiekvienos smulkmenos: „Kokia tu esi mergaitė?“. Ir  į jos prašymą nupirkti gražius raudonos spalvos batelius, gimdytojai supranta kaip ženklą, kad jų dukra užaugs kaip prostitutė. Šešerių metų mergaitė  šį žodį jau puikiai žino. Sima turi dvi galimybes: arba visam laikui pripažinti save antrarūšiu žmogumi, arba bandyti kažkaip tapti pirmos klasės žmogumi. Ji pasirinko pastarąjį variantą ir tai visiškai normalu žmogui, turinčiam sveiką psichiką (nors ir mažą). Nenormalu dar neinančią į mokyklą protingą mergytę, palaužti jos psichiką ir apdovanoti krūva įvairiausių kompleksų!

Pirmaklasis  Tadas parodė, kaip jis moka imituoti lytinius santykius ir tėtis jam papasakojo, kad šokančios striptizą merginos yra labai seksualios… Tokiame ankstyvame amžiuje padidėjęs susidomėjimas šia tema gali būti kelių didelių problemų simptomas. Arba vaikas yra tvirkinamas, arba jis turi rimtų hormoninių sutrikimų (suaugusiųjų hormonų rinkinys vaiko kūne), arba yra kokių nors smegenų žievės problemų…

Tiesa, vėliau išsiaiškinome, kad vaiko tėtis mano, jog yra visiškai normalu žiūrėti pornografiją kartu su sūnumi. „Galvojate, kad jis mažas ir nieko nesupranta. Geriau tegul supranta nuo mažumės ir auga kaip tikras vyras, cha, cha, cha“, – atsakė tėvas.

 

Nuo ankstyvos vaikystės žino, kurie iš motinos „dėdžių“ turi potencijos problemų

Tuo tarpu dešimtmetė mergaitė tiesiogine prasme nekenčia visų berniukų ir bet kokių užuominų apie lytinius santykius. Išsiaiškinome, kad visa situacija susidarė dėl mergaitės motinos. Tai vieniša motina. Moteris su audringu, bet nelabai laimingu asmeniniu gyvenimu. „Naujų tėčių“ virtinė, o kai kurie jų neužsibūdavo ilgiau nei tris mėnesius. (Beje, vienas iš jų net sumušė mergaitę). „Mes esame kaip draugai, aš jai viską sakau“, – aiškino kitas mamos trumpalaikis sugyventinis. Vaikas nuo ankstyvos vaikystės žino, kurie iš motinos „dėdžių“ turi potencijos problemų, kuris jų turi pavydžią žmoną, meluoja mamai, žadėdami „užmauti tuoktuvių žiedą“.  Taip pat mergaitė žino, nuo kurio mama padarė tris abortus ir panašiai. Mama nuoširdžiai tiki, kad ruošia mergaitę suaugti. Mergaitė tiki, kad „suaugusiųjų gyvenimas“  tai ne kas kita, kaip nesibaigiantys skandalai su mamos kavalierių žmonomis, abortais, potencijos problemomis.

Kitam dešimties metų berniukui dar blogiau: motina pateikė prašymą kurį laiką apgyvendinti jį vaikų globos namuose.  „Darykit ką nors, jis nervina tėvą“, – aiškino motina.

Apskritai situacija yra beveik klasikinė: laikas nuo laiko tėtis randa naują meilę ir eina pas ją, tada mama išsiunčia pas svetimus savo vaiką ir pasidabinusi šilkiniu chalatu bei gardžiais patiekalais bando parvilioti paklydėlį vyrą namo. Kurį laiką šeimoje kone idilija, o  po to viskas kartojasi. Intervalai vis trumpėja, o vaikas apskritai „viską sugadina“. Tikra šeimos nelaimė.

Negana to – tik pagalvokite! – tėvas, nuolat kenčiantis  nuo pagirių, paprašė vaiko nueiti į parduotuvę ir atnešti jam alaus.

Žinoma, gal šie aprašyti atvejai ir netelpa į profesinės etikos rėmus, tačiau apsimesti, kad to nėra, būtų dar labiau neteisinga.

Be to, visi aprašyti atvejai – tiesiogine prasme per pastarąjį mėnesį. Kol kas visi šie aprašyti (ir daug panašių į juos) vaikai yra tiesiog normalūs vaikai, kuriems nepasisekė su savo šeima.

Tačiau praeis labai nedaug laiko – kitų žmonių vaikai, kaip jūs žinote, labai greitai užauga – ir jie taps gana suaugusiais… Ir aš nežinau, kaip sustabdyti šį „konvejerį“, psichologiškai traumuojantis vaikus.

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą