Sutinkame, provokuojantis straipsnio pavadinimas. Bet tai puikiai atspindi tai, ką nusprendėme  aptarti šį kartą. Esame tikri, kad atsiras nemažai prieštaraujančių skaitytojų, kurie tvirtins, kad tėvai negali norėti savo vaikams blogo, nes tai yra nenatūralu. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie visą gyvenimą liko „emociniai neįgalūs“ dėl savo tėčių ir mamų ugdymo metodų.

 

  1. Kaltės jausmo įskiepijimas

Kai kurie vaikai jau nuo mažumės jaučiasi dėl visko kalti. Anot tėvų, tai ne tą pasakė, tai ne taip padarė. Tai atrodo kvailai ar elgiasi kaip tikras idiotas. Ne vienas gali pagalvoti, kad tėvai tiesiog bando tokiu būdu padaryti vaiką geresnį. Kitaip tariant, siekdami sustiprinti  auklėjamąjį poveikį savo vaikui, jie išryškina jo trūkumus. Gimdytojai tvirtina, kad jie tokiu būdu yra labiau matomi, o tai reiškia, kad juos lengviau ištaisyti. Bet visame kame turėtų būti saikas. Kaip įvertinti motinos elgesį, kuri nėra patenkinta viskuo, ką vaikas daro. Anot jos, prastai išplauna indus, per ilgai sėdėti su telefonu rankoje ir neskuba pasirūpinti jaunesne seserimi, per garsiai juokiasi, užduoda kvailus klausimus ir taip toliau. Vaikas kone jau pripranta prie jam klijuojamų pravardžių „kvailas“, „nevykėlis“, „tinginys“, todėl labai nustemba išgirdęs savo vardą. Bet atsiranda didžiulis kaltės jausmas dėl bet kurio savo elgesio ar veiksmo!  Ne vieno vaiko šis jausmas neapleidžia net  ir suaugus. Jie nuolat jaučiasi kalti dėl ko nors, nors iš tikrųjų nebūna jokio motyvo.

  1. Viešas kritikavimas ir pažeminimas

Dar blogiau, kai vaikai  yra nuolat kritikuojami tėvų. Belieka spėlioti, iš kur tas sadistinis malonumas kyla ir stengiamasi išlieti savo atžaloms. Štai vienas tėtis ilgai stengėsi, kad dukra nepamirštų ryte valytis dantų. Atrodo, kad tai geras tikslas, bet kai vieną rytą vis dėlto dukra pamiršo tai padaryti, tėvas rėžė: „Kaip tavo burna dvokia! Ar šiandien nevalei dantų?!“.

Yra  ir „rūpestingų“ mamų, kuri pamačiusi savo paauglę dukrą, stoviniuojančią gatvėje su vaikinu, ėmė rėkti: „Su kuo čia šlaistaisi?!  Eik greičiau namo!“. Mergina buvo pasiruošusi prasmegti į žemę iš gėdos, bet neišdrįso išreikšti savo pretenzijų motinai. Mat brandaus amžiaus moteris gali įsižeisti ir tai būtų baisiau nei viešas pažeminimas.

  1. Abejingumas ir sėkmės nuvertinimas

Beje, pirmas dalykas nėra pats blogiausias.  Blogiau, kai „mylinti mama“ geriau už vaiką žino, kaip jis jaučiasi ir kaip teisingai elgtis. Be to, bet koks jo pasiekimas yra  demonstratyviai nuvertinamas.  „Tik pagalvok, biologijos olimpiada! Tavo amžiaus buvau prima balerina miesto baleto mokykloje!“, – sako ji. Kas tai? Paslėptas ar įžūlus noras pakelti savo savivertę silpnesniojo sąskaita? Dar būtų pusė bėdos,  jei artimieji yra neišsilavinę ir neraštingi. Bent jau daroma prielaida, kad jie nesupranta, kokias pasekmes gali sukelti toks požiūris į savo pačių vaiką. O jei mama yra mokytoja ar psichologė, nuodijanti savo atžalų gyvenimą?!

Žinoma, mes visi esame  žmonės ir linkę į klaidas. Ir ne kiekvienas gali pasikeisti, net  ir žinodamas kaip elgtis, prisiskaičius protingų knygų ar išklausius universiteto profesoriaus paskaitų. Bet jums tiesiog reikia mylėti savo vaiką ir mėgautis kiekviena kartu praleista minute. Iš tiesų,  nė nepastebėsite, kaip jis pereis į savarankišką gyvenimą. O kokį lagaminą jis pasiims iš savo tėvų namų, priklauso tik nuo jo tėčio ir mamos.

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą