sniegopilys.lt
Suprantama ir pagrįsta, kad tėvai vengia kalbėtis su savo vaikais apie tokius dalykus kaip „ tos pačios lyties asmenų meilė“. Iš tiesų, ar tokių pokalbių nebuvimas trukdys normaliam vaiko ar paauglio vystymuisi? Daugeliu atvejų tikriausiai netrukdys, bet tik tuo atveju, jei tėvai nori aptarti sudėtingas ar neįmanomas temas, kai to reikia.
Tyla ne visada auksinė
Jei tėvų tylėjimas atspindi jų nenorą patirti diskomfortą, rizikuojate atgrasyti savo vaikus nuo diskusijų su jumis tam tikromis temomis. Toks bendravimo susiaurinimas atima iš vaikų tam tikras galimybes (nes, paprastai kalbant, kuo daugiau bendravimo, tuo geriau) ir yra potencialiai pavojingas: vaikas gali nepasidalinti kažkuo svarbiu, kai jam to tikrai reikia.
Taigi, kai vaikas, pavyzdžiui, sako: „Mama, mačiau kvailą filmą: ar gali įsivaizduoti, dvi moterys įlipo į lovą ir pasibučiavo!“ arba: „Mano klasiokas gėjus“, manome, kad geriau kažkaip į tai reaguoti, nei ignoruoti.
Ir ypač svarbu atsakyti į tiesioginius klausimus, tokius kaip „Kas yra gėjai?“ Net jei manome, kad vaikui tai nerūpi. Net jei iš karto pakeičiame temą arba apsimetame, kad negirdėjome, tai vis tiek yra bendravimas. Tyliai sakome vaikui: „Tavo tėvai (ir galbūt net suaugusieji apskritai) bijo arba nenori tokių pokalbių.“ Tada jie šią temą užmaskuos tyloje, o kai ji kažkaip patrauks jų dėmesį, jie apie tai pasikalbės su kuo nors kitu, greičiausiai su bendraamžiais.
Todėl geriau ką nors pasakyti, negu nieko nesakyti. Net jei mikčiojate, raudonuojate ar sunkiai surandate žodžius. Taip tėvai parodo, kad yra šalia, kad bus pasiekiami, kai to prireiks.
Laimei, vaikų požiūrį į seksualumą pirmiausia formuoja ne žodžiai, o atmosfera namuose. Kai vaikas mato, kad tėvai myli vienas kitą, kad skirtingi šeimos nariai gali bendrauti, sukuriamas būtinas kontekstas suprasti, ką galima padaryti su šia keista dovana, vadinama „lytimi“. Tik tokiame fone apie tai galima kalbėtis, nors informacija čia nėra svarbiausia. Ir tik teigiamoje atmosferoje namuose žodžiai įgis prasmę.
Ši tema sukelia laukinį aistrų ir diskusijų sūkurį
Jei tėvai galėtų kalbėtis su savo vaikais apie bet kokią „neįmanomą“ problemą, tai homoseksualumo tema yra ypač „neįmanoma“, nes ji ir jos aplinka sukelia didelę minčių ir emocijų sumaištį. Net jei jie norėtų žinoti paprastus, akivaizdžius faktus, tėvams juos nepaprastai sunku suprasti, nes jie atspindi juos pateikiančiojo ideologiją.
Čia girdime pačių įvairiausių nuomonių: kad, kaip „mokslas įrodė absoliučiai užtikrintai“, homoseksuali orientacija yra įgimta (arba kad ją lemia aplinka), kad žmogus jos nepasirenka (arba pasirenka sąmoningai), kad orientacijos galima (arba absoliučiai neįmanoma) pakeisti ir panašiai. Tai neskatina aiškaus supratimo, todėl net mums patiems, o juo labiau vaikui, sunku atsakyti į klausimą „Kas yra gėjai?“.
Ši tema sukelia laukinį aistrų ir diskusijų sūkurį. Viena vertus, girdime propagandos kurstomus pokalbius apie „visiškai natūralų“ polinkį mylėti tos pačios lyties žmones, kuris yra nuostabus (ar net geresnis ir rafinuotesnis už kasdienį heteroseksualumą. Argi ne apie tai kalbėjo Sokratas?
Taip pat ir apie įvairovės grožį, apie toleranciją ir „tegul šviečia visos vaivorykštės spalvos“; ir kiekvienas, kas to nesupranta, yra „homofobas“. Tai sukelia reakciją, ypač tarp religingų žmonių, kurie čia kalba apie ligas, iškrypimus, nuodėmę, Sodomą, sieros kvapą ir pragarą: „Jie turi pasikeisti – arba būti pasmerkti!“ – ir vadina savo oponentus vardais, kurių geriau nekartoti. Abu šie kraštutinumai kenčia nuo pernelyg supaprastinto požiūrio į neįtikėtinai sudėtingą problemą, o karštų diskusijų klimatas nepadeda aiškumui.
Juos reikia ypač mylėti, kaip mylime kitus gyvenimo nuskriaustus žmones
Pabandysime išsiaiškinti. Taigi tėvai čia gali būti sutrikę. Galbūt jie turėtų patys išsiaiškinti, prieš kalbėdamiesi su savo vaikais: skaityti prieštaringai vertinamus straipsnius ir knygas, kalbėtis su žmonėmis. Yra ir kita galimybė – nors ji papiktins pačius teisingiausius skaitytojus. Tai yra patirtis, kai sutinki gėjų. Neturime galvoje polemikos (yra tokių, kurie propaguoja tos pačios lyties asmenų meilę – ypatinga žmonių kategorija), bet apie susitikimą su gėjumi, kuris gali atvirai kalbėti apie savo svajones ir baimes, kaip žmonės su juo elgiasi, su kuo leidžia laiką ir panašiai. Natūralu, kad jis atvirai kalbės apie save tik tuo atveju, jei atvirai kalbėsite apie savo gyvenimą.
Nors dažnai patirtis su gėjais būna ribota, bet pasitaiko tarp tokių, kurie atsiskleidžia. Pavyzdžiui, kai jį kažkas siaubingai kankino – ilgai negalėjo suprasti, kas tai, ir jis pats to iki galo nesuprato. Ir pamažu jis atskleidė, kad yra homoseksualus. Bet viskas jame tam priešinosi, „bet kas, tik ne tai“, tai buvo gryna agonija. Galiausiai jis pasakė: „Supratau, kad esu gėjus“, ir tai buvo tarsi gedėjimas dėl prarasto gyvenimo. Paskutinis dalykas, kurio jis norėjo, buvo tas.
Suprantame, kad vienas atvejis mažai ką reiškia. Tačiau, kai pamatai tai savo akimis, tai verta daugiau nei šimto teorinių knygų. Todėl klaidinga manyti, kad „visi jie renkasi nuodėmę“. Ir atrasti tokią orientaciją savyje yra be galo skausminga (bent jau kažkam).
Kalbant su vaiku, labai lengva pasakyti: „Homoseksualumas yra nuodėmė“. Tačiau yra žmonių, kurie nepasirenka savo orientacijos – tai ne jų kaltė ir jie nuoširdžiai kenčia. Pavyzdžiui, paaugliai, turintys netradicinę seksualinę orientaciją, nusižudo tris–penkis kartus dažniau nei heteroseksualūs paaugliai.
Juos reikia ypač mylėti, kaip mylime kitus gyvenimo nuskriaustus žmones: ekonomiškai vargšus, kalinius, storulius, negražius, kvailus ir panašiai. Žinoma, homoseksualai yra atsakingi už tai, ką daro su savo troškimais. Kaip ir heteroseksualai: mes turime daug skirtingų troškimų, ir jei būtume teisiami pagal savo troškimus – o kas gi atsilaikytų?
Reikia saugoti savo vaiką nuo homoseksualų pavertimo demonais, nors maži vaikai linkę matyti dalykus juodai baltai. Riba tarp gėrio ir blogio yra ne tarp mūsų ir jų, o mumyse.
Svarbiausia – užduoti klausimus ir išklausyti
Net jei ne viską suprantame, aiškumo stoka nėra didžiausia problema. Svarbiau yra tai, ar esame šalia savo vaikų, ar ne. Jei nesate visiškai tikri, kokia yra tiesa, galite pasakyti: „Aš dar nesuprantu“. Žinoma, aiškumas yra geriau nei netikrumas, bet jei jo nėra, geriau neapsimesti, kad viską žinau. Išreikšdami savo abejones, mokote savo vaiką ar paauglį kankintis klausimais ir gyventi be skubotų sprendimų. Kitaip tariant, esate pasiruošę gyventi nepatogiame pasaulyje ir „apsaugoti“ savo vaiką.
Visada svarbiau ne pamokslauti, o klausytis. Patinka mums tai ar ne, vaikai susiduria su šia tema. Jie girdi visokių pokalbių apie homoseksualumą: nuo propagandos iki keiksmų, nukreiptų į gėjus. Jie susiduria su nesuprantamais dalykais savyje, pavyzdžiui, simpatijomis tos pačios lyties asmenims ar keistais vaikystės žaidimais, kurie atrodo pernelyg panašūs į iškrypimus (kiekvienas, kuris vaikystėje nesusiduria su tokiais dalykais, turi teisę mesti akmenį).
Kai kurie paaugliai savo potraukį tai pačiai lyčiai atranda su siaubu, dažnai patirdami didelį nerimą, tačiau dažniausiai vėliau paaiškėja, kad jie neturėjo jokios priežasties nerimauti. Štai čia jie tampa „vargšais“ ir jiems ypač reikia mūsų meilės. Net jei nieko nesuprantame, visada galime užduoti klausimus ir – svarbiausia – išklausyti.
“YouTube” vaizdo įrašas
