Patyčios mokykloje: ką daryti sužinojus, kad vaikas užgaulioja kitus?

Panašu, kad nėra tėvų, kurie būtų pasirengę tam – sužinoti, kad jų vaikas yra susijęs su patyčiomis ar net vienas iš kurstytojų. Tėvams ši žinia gali būti tikra trauma. Psichologai parengė atmintinę, ką daryti tokiais atvejais ir kaip padėti tiek vaikui, tiek sau.

Ką tokiais atvejais pirmiausiai galvoja tėvai? „Ne, taip negali būti, tai kažkokia klaida. Mano vaikas to negalėjo padaryti“.  Kita vertus, tikras patyčių organizatorius ne visada matomas. Kiekvienas vaikas, patekęs į patyčias, gali būti  bendraamžių paskirtas „budeliu“, kad įvykdytų grupės valią.

Todėl pagrindinė tėvų užduotis: pasistengti išlikti ramiais ir mandagiais bei sužinoti, kas nutiko. Pageidautina, kad būtų keli įvykių liudininkai.

1. Kuo patyčios skiriasi nuo konfliktų ir priešiškumo? Kaip suprasti, kad tai tikrai patyčios?

Pagrindinis skirtumas tarp patyčių ir jos esmės yra sutelktas ir sistemingas smurtas, tyčinė žala. Vaiką gali sumušti, stumdyti, spausti, erzinti,  žeminti, pravardžiuotis, pabrėžtinai ignoruoti. Jie gali grasinti, atimti, sugadinti ar paslėpti daiktus. Visa tai esant nelygybės santykiui – stiprūs puola silpnus.

Bet jei nemaloni žinia pasitvirtina, natūraliausia reakcija yra pyktis ir noras nubausti kaltą asmenį. Pyktis savo vaikui, mokytojai, leidusiai patyčioms, aukai ar jos tėvams, galiausiai sau.

Svarbu susilaikyti ir nepakenkti niekam šioje būsenoje. Paprastai tėvams sunku vieniems iškęsti tokias emocijas, todėl, jei yra galimybė pasidalinti su artimaisiais, verta tai padaryti.

2. Kodėl taip atsitiko?

Daugumai vaikų svarbu jaustis grupės dalimi, susivienyti  ir visiems darniai atlikti prasmingą veiklą. Jei tokios veiklos nėra, tai ji dažnai kyla spontaniškai – vaikai gali susivienyti prieš ką nors.

Ypač greitai tai vyksta agresijos ir ksenofobijos alsuojančioje visuomenėje. Grupę apima medžioklės, plėšikavimo, euforijos jaudulys. Jie jaučiasi gerai ir teisingai. Vaikai, kurie yra nesaugūs, priklausomi nuo kitų vertinimo, ar net tie, kurie patys yra patyrę smurtą, ypač dažnai patiria patyčias.

Jei už darbą su vaikų komanda atsakingi suaugusieji (pavyzdžiui, mokytojai) nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta arba jie net savo noru ar netyčia įpila žibalo į ugnį, padėtis blogėja. Be suaugusiųjų pagalbos vaikai nebegali su tuo susitvarkyti. Todėl nesitikėkite, kad viskas susitvarkys savaime.

3. Ką daryti dabar?

Pirmasis ir svarbiausias iššūkis suaugusiems yra bandymas sustabdyti patyčias. Žinoma, visiems patyčiose dalyvaujantiems vaikams reikia pagalbos ir kiekvienam atskirai. Bet pačios patyčios yra socialinių procesų srities reiškinys, grupės liga, todėl norint su ja kovoti, reikia dirbti su visa vaikų grupe. Čia nepakanka individualaus darbo ir pokalbių su vaiku.

Be akivaizdžios žalos nukentėjusiajam ir stebėtojams, patyčios daro neigiamą poveikį grupės ir kiekvieno jos nario produktyvumui – atima visus emocinius ir intelektinius išteklius. Nebaudžiamumo patirtis, savo jėgų ir teisumo iliuzija kenkia pačiam priekabiautojui. Jis gali išsiugdyti asocialius asmenybės bruožus, taip pat turėti problemų artimuose santykiuose.

4. Kaip nereikia kalbėti su vaiku apie patyčias?

Peikti, šaukti, mušti. Tokiu būdu tik sustiprinsite vaiko įsitikinimą, kad pasaulį sudaro stiprūs ir silpni. O stiprieji rodo agresiją silpnųjų atžvilgiu.

Negalima gėdinti vaiko, nes baimė, gėda, kaltė – vienas iš priekabiautojų pažeidžiamumų, verčiančių juos pasiteisinti aukos sąskaita. Neverta apeliuoti ir į vaiko gailestingumą, aiškiai ir tiksliai apibūdinant aukos jausmus, kančią. Tai tik sustiprins panieką jos bejėgiškumui.

5. Kaip teisingai apie tai kalbėti?

Aiškiai pasakykite, kas vyksta: „Tai, ką darai, yra smurtas“. Mat dažnai vaikai nesuvokia, kas vyksta. Jiems viskas gali atrodyti kaip nepavojingas žaidimas ar asmeninio priešiškumo apraiška. Todėl paprašykite jį pabūti aukos vietoje, aprašant konkrečius veiksmus: „Tik įsivaizduok, tu ateini į pamoką, niekas su tavimi nekalba, o tik kikena tarpusavyje, žiūrėdami į tave. Arba tavo daiktai „netyčia“ nukris nuo stalo ir atsidurs ant grindų, arba kas nors užkiš varlę už apykaklės.

Per pertrauką uždarys tualete, o tada paslėps tavo kuprinę ar išmes visą jos turinį į šiukšliadėžę“ ir taip toliau.

Nurodykite požiūrį į tai, kas vyksta: „Tai rimta problema ir ne tik tavo, bet ir visos grupės (klasės, mokyklos).  Reikia imtis skubiai veiksmų, tau reikia pagalbos“. Parodykite pavyzdį, kaip su tuo kovoti.

6. Kaip elgtis su nukentėjusio vaiko tėvais?

Susitikus, nenutraukdami ir teisindamiesi, klausykite, ką sako aukos tėvai. Dabar jie turi daug pretenzijų, apmaudo ir susierzinimo dėl savo vaiko. Parodykite, kad suprantate to, kas vyksta, rimtumą ir esate pasirengę aktyviai dalyvauti sprendžiant problemą.

Pasidalinkite tuo, ką jau padarėte (kalbėjotės su vaiku, sužinojote apie patyčias ir kaip jas sustabdyti) ir tuo, ką ketinate daryti: rasti žmogų, kuris galėtų dirbti su grupe. Tai gali būti mokyklos psichologas, direktorius, klasės auklėtojas, kviestinis specialistas, mokantis dirbti su tokia problema. Galite sudaryti tėvų grupę, kuri imsis šio darbo.

7. Ko imtis, norint pašalinti patyčių problemas

Yra įrodyti ir veiksmingi žingsnis po žingsnio metodai dirbant su grupe vaikų, patyrusių patyčias. Geriau, jei su komanda dirbs specialistas, kuris yra kompetentingas šioje srityje, kuris tikrai nepakenks jo patarimais (nukentėjusiojo skundų, užrašų ar kaltinimų draudimas).

Jei tokio specialisto nėra, tuomet reikia susirasti žmogų, kuris pasirengęs prisiimti atsakomybę už pagalbą pamokoje, išnagrinėti darbo su patyčiomis atmintines ir surengti keletą pokalbių. Tema labai rimta, todėl vienas susitikimas su klase neveiks. Ir tarp jų reikia atidžiai stebėti situacijos raidą.

Darbas su klase pradedamas tais pačiais veiksmais, kaip ir jūsų pokalbis su vaiku: įvardykite reiškinį, paprašykite įsivaizduoti save aukos vietoje, pasakykite, kad tai nepriimtina.

Po to yra šie etapai: pasiūlykite kiekvienam vaikui balais įvertinti savo dalyvavimą patyčiose;

kartu aptarkite ir priimkite naujas grupės taisykles, jas užrašykite ir pakabinkite gerai matomoje vietoje; kasdien tvarkykite teigiamų pokyčių grupėje registrą; organizuokite renginius, grupės gyvenimą taip, kad kiekvienas jos narys galėtų parodyti savo talentus, būti kažkuo naudingu ir vertingu grupei.

parengta pagal parents.com