„Mama, aš esu gėjus“ – ką daryti, išgirdus šį vaiko prisipažinimą?

Žiniasklaidoje periodiškai pasirodo antraštės apie homoseksualios orientacijos žmonių persekiojimus ir diskriminaciją, o tuomet jūsų dukra ar sūnus prasitaria, kad jis, atrodo, įsimylėjo savo lyties asmenį. Kaip ir ką reikia kalbėti su vaiku, kad jo neįskaudintumėte ir užtikrintumėte jo saugumą visuomenėje.

Vaikai ne visada gali atskirti seksualinį potraukį nuo šiltos draugystės

Dažniausiai pirmą kartą apie savo seksualinę orientaciją suvokiama nuo 12 iki 18 metų amžiaus – tai priklauso nuo  vaiko raidos, gyvenamosios šalies, kultūros ir kitų veiksnių. Būna, kad paauglystėje žmogus jau jaučia ir žino apie savo seksualinę orientaciją. Ir tam nebūtina turėti seksualinės patirties. Vaikas vadovaujasi savo jausmais, potraukiu. Tačiau vaikai ne visada gali atskirti meilės jausmą, seksualinį potraukį nuo šiltos, artimos draugystės. Jie ne visada mato šią liniją.

Jei vaikas pasakė tėvams apie jausmus tos pačios lyties asmeniui, tai rodo didelį pasitikėjimą. Ir tėvams nereikia nuvertinti šių jausmų, sakyti: „Ką tu gali žinoti, dar labai jaunas esi“, „tai praeis, nekalbėk nesąmonių“ arba „nebandei ir nežinai, ką čia prisigalvojai“ ir panašiai.

Vaikas išsigąsta, nes jau tuo metu patiria daug vidinių konfliktų: kad skiriasi nuo daugumos jo aplinkos, jis jaučiasi „kitoks“. Juk ir visuomenė labiau linkusi prie šeimos vertybių. Todėl greičiausiai paauglys išgirs: „Berniukui reikia draugauti, vaikščioti už rankos susikibus tik su mergaite“.  Ir atvirkščiai. Berniukų tetos ir dėdės dažnai klausia: „Ar turi mergaitę? Ar jau su kuo nors draugauji, susitikinėji?“. Bet berniukas supranta, kad jo širdelė labiau linksta  prie berniukų.

O paauglys gyvena jausdamas, kad jis „ne toks“, „neteisingas“.

Vaikui reikia palaikymo ir paramos, kuri susideda iš saugios erdvės, kurioje jis gali suprasti savo jausmus ir suprasti, kas jam iš tikrųjų patinka – berniukai ar mergaitės, ar abu. Ir čia labai svarbu nedaryti vaikui spaudimo. Kitaip jis gali užsisklęsti savyje ir tėvams pasakyti tik tai, ką jie nori girdėti, o ne tai, ką jis iš tikrųjų jaučia.

Išgirdę tokią žinią,  kartais tėvai pasimeta ir pradeda ieškoti specialistų, kurie „išgydytų“ vaiką nuo ligos, kurios nėra. Nes neįmanoma ištaisyti seksualinės orientacijos.

Ši situacija sukelia dar daugiau streso, kuris gali sukelti rimtų psichinių pasekmių: nerimo sutrikimus, depresiją, savižudybes depresijos fone.

Todėl labai svarbu palaikyti vaiką, pateikti jam aukštos kokybės literatūrą šia tema.

Vaikai, norėdami gauti informacijos, paprastai kreipiasi į „Google“ paieškos sistemą, kur yra daug melagingos, prieštaringos ir spekuliacinės informacijos. Tai, ką jie ten skaito, gali juos išgąsdinti.

Jei nesuprantate šios temos ir kyla problemų dėl teisingos informacijos pateikimo, svarbu rasti gerą specialistą, kuris galėtų tinkamai informuoti vaiką šia tema. Bet specialistas turi suprasti, apie ką kalba, suteikti neutralią, tolerantišką informaciją ir nesakyti vaikui, kad homoseksualumas yra labai blogas dalykas. Kodėl tai svarbu? Mat vaikai  ir paaugliai kartais painiojasi sąvokose, negali suprasti, ką iš tikrųjų myli, suprasti savo jausmus.

Turite paaiškinti, kad draugas ar mergina gali to ir nesuprasti

Lytinės orientacijos formavimosi stadija trunka nuo paauglystės iki mažiausiai 24 metų, o kai kuriems žmonėms – visą gyvenimą. Todėl vaikas turi laiko pagalvoti ir priimti sprendimą. Svarbu suteikti vaikui laiko ir leidimo pajusti kitokį emocijų diapazoną, kad sumažėtų įtampa.

Ne mažiau svarbus dalykas yra pasikalbėti su vaiku apie mokyklą ir socialinį saugumą. Paaugliai ne visada supranta savo veiksmų pasekmes – psichologiškai šis gebėjimas dar tik formuojasi. Pavyzdžiui, vaikas nori pasikalbėti apie savo orientaciją su kiemo ar klasės draugais, norėdamas sulaukti palaikymo. Ir tai yra natūralus noras.

Bet jūs turite paaiškinti, kad draugas ar mergina gali to ir nesuprasti, todėl neverta skubėti pasakoti tai kitiems žmonėms.

Rytų Europos sociologinio tyrimo instituto duomenimis,  88 proc. apklaustų LGBT mokinių ir studentų tapo verbalinių patyčių aukomis mokykloje dėl savo seksualinės orientacijos. Be to, 53 proc. respondentų mokslo metais patyrė psichologinio pobūdžio patyčių, beveik 14 proc. patyrė fizinių išpuolių. Be to, apie 73 proc. moksleivių nurodė, kad mokytojai ir mokyklos darbuotojai  vartoja homofobišką kalbą.

Todėl suaugusio žmogaus užduotis yra ne peikti, ne gąsdinti, o perspėti, ką tai gali sukelti. Taip pat verta pasikalbėti su vaiku, kam jis gali pasakyti šeimoje, o kam ne, atsižvelgiant į vaiko nuomonę ir gyvenimo aplinkybes.

Jei nuspręsite dirbti su specialistu, svarbu, kad jis būtų tolerantiškas ir kompetentingas, suprastų, apie ką kalba. Ir būtų iš vidaus pasirengęs dirbti homoseksualumo tema.

Taigi, svarbiausia, ko reikalaujama iš tėvų, yra padėti vaikui suprasti save, pasirūpinti saugumu šeimoje, aplinkoje ir priėmimo bei palaikymo jausmu.