Kodėl tėvai nuolat lygina su kuo nors savo vaikus? Aišku, ne gerąja prasme

Kai tau 16 metų, o savęs vertinimas iš esmės yra nestabilus, pamokantys palyginimai kad ir  su motinos viršininko dukra visiškai nemotyvuoja, o tik į ugnį įpila žibalo… Dažniausia bet kokio paauglio reakcija yra įsižeisti ir eiti paverkti į pagalvę. Tačiau tai neišsprendžia problemos.

Psichologai žino priežastis, kodėl tėvai taip nemaloniai lygina savo vaikus su kitais ir ką dėl to reikia daryti, rašo parents.com.

Retai susimąsto, kad palyginimai gali įžeisti ir menkinti vaiką

Palyginimas yra įprastas būdas suprasti pasaulį. Todėl dramblį neretai palyginame su  muse, bet tik norėdami pabrėžti pirmojo dydį. Picą palyginame su kotletu, norėdami pasakyti, kad suvalgius picą jausitės daug sotesni, nei vieną kotletą. Kaip matote, metodas yra patikimas, bet primityvus. Deja, gana dažnai tai perkeliama į bendravimą su kitais žmonėmis. Tėvai turi gerą tikslą: lygindami su kitais vaikais, jie nori, kad savo vaikas taptų geresnis, nori pastūmėti jį į naujus pasiekimus. Tačiau tuo pat metu, deja, jie retai galvoja, kad palyginimai gali įžeisti ir menkinti vaiką.

Todėl pradžioje verta nuoširdžiai paaiškinti, kad kiekvienas žmogus turi savų bruožų. Pavyzdžiui, jei vaikas mokosi prasčiau už klasės draugę mokykloje, tuomet gal gali ją pralenkti kūrybiškumu ar sporto pasiekimais. Ir, svarbiausia, galite palyginti su savimi ir savo pasiekimais, kai mokėtės mokykloje. Tai parodys tėvams, kad vaikas yra pajėgus siekti pergalių, gali pasiekti tai, ko trokšta.

Anot psichologų, jei tėvai nuolat lygina  vaiką su kuo nors, visų pirma, nereikėtų dėl to įsižeisti. Vaikas turi suprasti, kad ir tėvai kažkada mokėsi, dabar dirba kolektyve, kuriame vertinimai ir palyginimai yra labai svarbūs. Ir, kai jie augo, bet kuris palyginimas jiems buvo naudingas, privertė mokytis ir dirbti geriau. Taigi, jie nori geriausio, tačiau neatsižvelgė į tai, kad vaikas jau kitos kartos ir supranta, kad palyginimus geriau palikti tik matematikai ir mokyklai. Asmeniniame gyvenime, šeimoje, draugystėje palyginimai yra netinkami ir gali erzinti.

Nors tėvai  ir žino, kad šie palyginimai  gali erzinti, bet gal net nesąmoningai jie nori, kad vaikas  pradėtų elgtis kitaip. Kaip atpratinti juos nuo palyginimo? Visų pirma nereikia reaguoti taip, kaip tikimasi – susierzinti ir supykti. Svarbu labai ramiai, tyliai, bet tvirtai pasakyti: „Aš nenoriu būti panašus  į ką nors. Aš noriu likti savimi“.

Iš trečio ar ketvirto karto, o gal net ir iš pirmo, tėvai supras, kad beprasmiška vaiką lyginti su kuo nors, ir pamažu šis įprotis išnyks.

Lygindami vaikus su kitais, kaip pavyzdį naudodami kitų dukteris ar sūnus, tėvai mano, kad jie skatina savo vaikus būti geresniais. Be to, taip darė ir jų tėvai bei senelių tėvai. Nedaugelis tėvų prisimena, kaip jie patys įsižeisdavo, kai buvo lyginami su kitais ar kritikuojami. Ugdymo patirties kopijavimas dažniausiai vyksta intuityviai ir tik tie tėvai, kurie pradeda apgalvoti savo žodžius, skirtus vaikams, gali išeiti iš šio užburto rato.

Kaip pasakyti mamai ar tėčiui, kad palyginimas ar kritika yra skausminga ir įžeidžianti? Esant tokiai situacijai, geriau apie tai parašyti. Mat kalbant gali kilti per daug emocijų ir nesusipratimų, o laišku vaikas  gali ramiai išsakyti savo mintis. Po to tėvai galės keletą kartų perskaityti ir atsižvelgti  į vaiko emocijas. Ir tik tada nuoširdžiai pasikalbėkite…

Deja, tėvai kartais griebiasi tarsi šiaudo, lygindami savo vaikus su kitais žmonėmis. Kažkas geresnis, greitesnis, aukštesnis, stipresnis. Tėvams tai yra prieinamas būdas motyvuoti vaiką taip pat tapti šauniu, kad jie galėtų juo didžiuotis. Tačiau jie nežino, kad toks palyginimas gali turėti visiškai priešingą efektą. Vaikas nenori nieko daryti,  nes motinos draugės dukra vis tiek bus geresnė už jį.  „Kai jie (tėvai) bandė mane palyginti su kitais, aš atsakiau jiems maždaug taip: „Na, paimkit ir įsivaikinkit ją“. Ar gali būti, kad kuri nors mergina jums yra geresnė nei aš, jūsų dukra?“, – teigė vaikų psichologijos dr. Francyne Zeltser.

Anot jos, po to tėvų palyginimai nutrūko. Čia svarbu, kad tėvai primintų, jog jie tave myli, ar bent jau taip turėtų būti, paprasčiausiai todėl, kad esi jų vaikas. Pasiekimai yra puikūs, tačiau nuolatinis palyginimas su kitais lemia tai, kad ką padarysi, kažkas bus geresnis už tave. Tada kam stengtis? – aiškino psichologė. –  Taip pat galite paaiškinti savo tėvams, kad tai jus tik demotyvuoja – tai tik atima norą ką nors padaryti geriau“.

Kritika gali tik sunaikinti vaiko savivertę, bet ne skatinti tobulėti

Anot jos, arba, priešingai, veda prie nesveiko „pasiekimo“, kai siekiama būti pirmu ir geriausiu visame kame, kad daugiau nebebūtų lyginami. Tai taip pat nėra gerai.  Todėl tiesiog tėvai turi suprasti, kad jei jie nori palaikyti ir didžiuotis savo vaikais, jie gali rasti kitų būdų tai padaryti arba sutelkti dėmesį ne į kaimyno, o į savo pasiekimus.

Greičiausiai tėvai, lygindami savo vaikus su bendraamžiais, tikisi, kad tai paskatins juos būti geresniais. Kitaip tariant, jie nori, kad  vaikai judėtų jiems reikalinga linkme, o pavyzdys jiems būtų mamos draugės ar tėvo draugo sūnus ar dukra. Ši auklėjimo strategija neveikia. Nuolatiniai palyginimai ir kritika gali tik sunaikinti vaiko savivertę, bet ne skatinti tobulėti. Taip pat išsiugdyti kaltės jausmą. Tėvai turi suprasti, kad visi žmonės yra skirtingi, todėl palyginimai ir taip neteisingi.

Vaikas nekaltas, kad  jis ne toks, kaip kaimyno dukra ir negali padaryti to, ką gali kiti. Tai normalu. Galbūt  vaikas nenori tobulėti taip, kaip nori jo tėvai, ir tai taip pat gerai.  Juk lygindami  savo vaiką  su kitais, tėvai tikisi sulaukti emocinės reakcijos, todėl jei vaikas ramiai su jais sutiks, nesiginčys ir neįsižeis, jie paliks jį ramybėje. Šios manipuliacijos prasmė išnyks. Galbūt ne  iš karto, bet  įmanoma pasiekti savo ir tuo pačiu atpratinti tėvus nuo šio įpročio.

„Paprastai mes negalime pakeisti kažkieno elgesio, išskyrus savo pačių. Yra daugybė priežasčių, kodėl tėvai lygina  savo vaikus su kuo nors“, – teigė vaikų psichologė. Pavyzdžiui, tam gali būti kelios  priežastys:

1. Jų tėvai taip pat nuolat juos lygino su kažkuo, o dabar jie mano, kad tai yra įprastas auklėjimo būdas;
2. Jie nėra labai tikri, kad yra geri tėvai, ir jiems gėda prieš kitų tėvus ar kolegas;
3. Jie sugalvojo savo vaiko tobulą įvaizdį: yra paklusnus, gerai mokosi, pasiekia tai, ko patys nepasiekė;
4. Jie tiesiog nežino, ką daryti.

„O ką, negi iš tikrųjų nieko negalima padaryti? Tiesą sakant, galima. Pirma, galima pakeisti savo požiūrį į juos. Tėvai taip pat yra žmonės. Jei jie neturi ar nežino kitų būdų, kaip skatinti savo vaiką,   tai ne jų kaltė, o bėda“,  – įsitikinusi psichologė.

Anot jos, būtų gerai suvokti savo ribas. Kai tėvai lygina  savo vaiką su kuo nors kitu, tai gana toksiškas jo ribų pažeidimas. Vaiko gyvenimas neturėtų atitikti kitų žmonių stereotipų, jis pats turi  nuspręsti, kokius įgūdžius lavinti ir kokiu mastu. Tėvai, žinoma, turi teisę reikšti savo nuomonę, bet tik tiek. Tačiau kai jie per jėgą bando įsprausti  vaiką į kažkieno rėmus, reikia juos stabdyti.

„Iš tikrųjų, kaip juos sustabdyti. Vienintelis galimas būdas tai padaryti – nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėjus. Bet ir čia yra subtilybių. Jūs tikriausiai jau bandėte, bet tai nesuveikė. Kodėl? Kai bandome paaiškinti žmogui, kad jis elgiasi neteisingai, jis jaučiasi užpultas ir pradeda gintis. Jis nustoja girdėti kitų argumentus ir pats  pradeda pulti“, – paaiškino psichologė.

Pavyzdžiui, vaiko pranešimas gali būti toks: „Kai palygini mane su kaimyno mergaite, aš jaučiuosi įžeista, man atrodo, kad tu myli kažkieno dukrą labiau nei mane, ir aš nenoriu su ja konkuruoti. Prašau nelyginti manęs su kitais žmonėmis. Jei reikia mane taip auklėti, kalbėk apie mane“.

Psichologės manymu, labiausiai tikėtina, kad net pasakius tai, iš karto negalėsite pakeisti situacijos, tačiau kažkelintą kartą galite būti ir išgirsti.

Palyginimas su kitais yra dažniausia tėvų klaida. Ši klaida sukelia nepasitikėjimą savimi, nerimą, apmaudą ir pavydą labiau „sėkmingiems“ žmonėms. Bet kad ir kaip keistai tai skambėtų, tėvai lygina gerų ketinimų vedami. Taip jie nori pakelti savo vaiko konkurencinę dvasią ir norą tapti geresniu, sėkmingesniu. Dažnai jie tiesiog nesupranta  vaikui sukeliamo skausmo.